Vilniuje išsiveržė Verkių draustinio „ugnikalnis“: Santariškių gyventojai pabudo nuo grandininių pjūklų garso, ruošiant dirvą naujai gatvei klinikų link. Siekis pagerinti greitosios pagalbos automobilių susisiekimo sąlygas leido lengva ranka versti ne tik šimtametes saugomo draustinio pušis, bet ir pakeliui sutiktas teisines kliūtis. Kirtimai, pradėti likus vos porai dienų iki teismo sprendimo projekto teisėtumo byloje, atskleidė savivaldybės savivaliavimo tradicijų tąsą savarankiškai nusprendus miško likimą ir užsitikrinus agrumentus atsirašinėjimo teismams procese, išdidžiai pareiškus, jog miško nelikus, bylinėjimasis dėl jo apsaugos – beprasmiškas.
Nors ir nebelikus miško, mes, žalieji, trauktis nežadame. Ir dabar kalbame nebe apie tris hektarus iškirsto draustinio, o primename savivaldos pažadą atkurti jį tris kartus didesniu plotu. Svarbiausia šios istorijos pamoka – neleiskime manipuliuoti šalies teise, nes tokių atvejų daugės.
Santaros vardu pavadintos gatvės, jungsiančios Molėtų plentą su Santariškių gatve, konfliktas atvėrė įsišaknijusią teisinio nihilizmo piktžaizdę, projekto derinimo stadijoje pamačius daug vieną už kitą įspūdingesnių su teisine logika prasilenkiančių veikų. Naiviai tikėdami pilietiškumo ir teisinės valstybės statuso pergale, aiškiai supratome klydę, kai vos įsilieję į teisinių diskusijų sūkurį, buvome kvailinami. Antai, žaliesiems ėmus bylinėtis su sostinės savivaldybe teismuose, Vyriausybė atgaline data suskubo įteisinti savivaldybės tarybos sprendimą iškirsti dalį Verkių draustinio. Seimo sprendimu nubraukta ir Miškų įstatymo nuostata, draudusi saugomuose miškuose tiesti kelius, nesusijusius su draustinio reikmėmis. Tai įvyko jau po to, kai gatvės detalusis planas buvo patvirtintas, visuomenę aiškiai pastačius į visiško kvailio padėtį.
Nepaisant šios istorijos panašumo su didelio atgarsio susilaukusiu Vijūnėlės dvaro skandalu Druskininkuose, Verkių parko Vilniuje atvejis nesulaukė spec. tarnybų, aukščiausių pareigūnų ir net deramo žiniasklaidos dėmesio. Nors kalbame apie rimtai saugomą draustinio mišką, o ne aplinkosaugai mažareikšmę kurorto apsaugos zoną. Verkių regioninio parko direkcijai remiant tokį gatvės tiesimo būdą, kyla abejonės dėl jos pavaldumo savivaldybei tikslingumo.
Juk tvarkymasis valstybinėje institucijoje kaip nuosavoje UAB netrunka sprendimų priėmimo pozicijas užleisti žaliąjį šalies veidą darkantiems verslams ir juos atstovaujantiems lobistams. Jų argumentams pirmaujant koreguojami projektai, leidžiantys šiems su savo gigantišku infrastruktūros tinklu lengvai įsibrauti ten, kur paprastam mirtingajam nė kojos nevalia įkelti. Juk negailestingai nurėžtas draustinio miškelis visai neseniai buvo išskirtinai saugomu gamtos perlu, vietiniams gyventojams draudus pakelti net medžio šapą pavasarinių talkų metu. Šiandien tie patys regioninio parko direkcijos patruliai kritikuoja gamtą ginančius žaliuosius supriešindami gamtos išsaugojimą su žmogaus gyvybės gelbėjimo prioritetu. Tik ar ne daugiau gyvybių išsaugotų paliktas žaliuoti deguonį produkuojantis ir taršą akumuliuojantis miškas, nei didelio pralaidumo gatvė, pasėsianti onkologinių ligų protrūkį. O, beje, kuo gyvybės gelbėjimui pasitarnaus dvi eismo juostos, paliktos išvažiavimui iš Santariškių klinikų, jeigu greitajai su gelbėjamu ligoniu lieka vos viena?
Daugiau gyvybių išgelbėtų ir medikų vykdoma savalaikė profilaktika bei tikslinga pagalba, o ne pirmenybė komerciniams pacientams ar medicininiam turizmui. Nepagalvojama ir apie tokių neatsakingų visuomenei nepagarbių veiksmų pasekmes iš šalies vejančias vis daugiau jos piliečių.
Juk per pastaruosius dešimt metų abi Vyriausybės ir Seimas aplinkos problemų nesprendė, bet jas gilino nuosekliai eidamos klaidingu, gamtą niokojančiu keliu, nesuvokdamos ir, veikiausiai, net nenorėdamos suprasti artėjančio kirčio kitu lazdos galu efekto.
Laimindami vis platesnes miškų kirtimo sąlygas, jie nepastebi net savo sprendimų galimos priešpriešos šalies Konstitucijai. Negana to, baigiantis Seimo kadencijai jau sulaukėme dar įspūdingesnio akibrokšto – miškų įstatymo pakeitimo, jau šešioliktojo per aštuonerius metus, leidžiančio keisti miško paskirtį rekreacijai. Kadangi poilsio oazėms ir infrastruktūrai miške įrengti paskirties keisti niekada nereikėjo, suprantame, kad gudriai užmaskuota pataisa aiškai atveria kelius viešbučių ir sodybų miškuose statyboms, nesant tiknamų teisinių barjerų netrukus virsiančioms gyvenamaisiais namais, ką jau, beje, parodė karti praktika regioniniuose parkuose. Tai aiškiai apribos visuomenėsi lankymasi miškuose. Toks cinizmas jau šaukte šaukiasi sprendimų ir neišvengiamų pokyčių. Būtina pagaliau traukyti teisinio nihilizmo voratinklį, neleidžiant komercijai žaisti visuomenės, gamtos ir sąžiningų miško savininkų likimais.
Dėl vieno kertamo medžio tikrai nekeltume triukšmo. Aiškiai suprantame ūkinių miškų paskirtį, ugdomųjų, sanitarinių, kraštovaizdžio formavimo kirtimų svarbą. Mums tik rūpi, kad vykdant šiuos, net ir plynus kirtimus būtų išlaikyta rekreacijos, kraštovaizdžio aplinkosaugos pusiausvyra, neatimant iš žmogaus teisės į sveiką aplinką ir akiai mielą vaizdą. Tai ne tik įmanoma, bet ir privaloma. Todėl daugiau negalima toleruoti tokios padėties, kai vieno sostinės rajono gyventojai draustinio vietoje netikėtai išvysta Anykščių šilelio vaizdus, o kitame mikrorajono centre šaltakraujiškai rąstų krūva paverčiamas rekreaciniu turėjęs būti gyventojų pamėgtas parkelis.
Grąžinti svarstyklėms pusiausvyrą gamtosaugos ir kraštovaizdžio link, kartu pareikalaujant atsakomybės už leidimus gamtai naikinti – štai ką būtina pagaliau padaryti. Negalime leisti sau patiems tapti turistais, ieškančiais atgaivos kitų šalių gamtos ir jų išsaugotų miškų prieglobstyje.
Autorė yra Susivienijimo Žali.LT koordinatoriaus pavaduotoja
