Dar vienas bandymas užbaigti Saulės mūšio įamžinimo memorialo statybą (13)

Šiaulių m. nuotr.

Šiaulių miesto, Šiaulių ir Joniškio rajonų merai Artūras Visockas, Antanas Bezaras ir Gediminas Čepulis Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui, Finansų ir Kultūros ministerijoms išsiuntė raštą prašydami skirti lėšų Saulės mūšio pergalės įamžinimo memorialiniam kompleksui Joniškio rajone užbaigti. Merai tikisi, kad šis svarbus visai Lietuvai simbolis sulauks deramo valstybės dėmesio.

Kreipimosi raštą parengęs Šiaulių miesto mero pavaduotojas Stasys Tumėnas pabrėžė, kad šiemet minimą Saulės mūšio 780-metį siekiama pasitikti užbaigtu Saulės mūšio vietos įamžinimo memorialu, o vėliau jį pritaikyti turistinei, kultūrinei, istorinei ir edukacinei veiklai.

„2016-uosius metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Saulės mūšio metais. Šiaulių krašto žmonės nudžiugo, sudėlioję logišką grandinę, kad kitas žingsnis bus eilutė 2016-ųjų metų valstybės biudžete. Deja, 2016-ųjų metų valstybės biudžete lėšų pabaigti nuo 2008 m. įgyvendinamam projektui VISAI nebuvo skirta, nors tuo labai rūpinosi Šiaulių krašto parlamentarai, Joniškio rajono savivaldybė, Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto kultūros fondas (pirmininkas Hubertas Smilgys). Nėra abejonės, kad Šiaulių miestui, šiais metais mininčiam 780-ąją miesto sukaktį, irgi labai svarbu, kad Saulės mūšio įamžinimo memorialas būtų baigtas įgyvendinti. Tai aktualu ir Šiaulių rajonui, nes užbaigtas memorialas pagyvintų ir praturtintų turistinius maršrutus trikampiu Šiauliai–Kryžių kalnas–Jauniūnai“, – komentavo S. Tumėnas.

Iš viso 2008–2013 metais projektui Joniškio r. Jauniūnų kaime įgyvendinti  iš Valstybės investicijų programos, Privatizavimo fondo ir Joniškio savivaldybės biudžeto buvo skirta per 2 milijonus litų (apie  600 tūkst. Eur).  Joniškio rajono savivaldybės meras 2015-12-08 raštu kreipėsi į Kultūros ministeriją, kad šiais metais būtų skirta lėšų objektui užbaigti, bet gavo neigiamą atsakymą.

Pasak Stasio Tumėno, jei šio objekto nepavyks užbaigti artimiausiu metu, projektas gali visai žlugti, atlikti memorialo darbai praras prasmę, objektas bus nuniokotas ir sunyks.

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, šiais metais skirstydama lėšas, akcentuoja, kad būtina ne pradėti naujų objektų statybas, o baigti pradėtus projektus, renovacijas ir statybas. Toks objektas ir yra Saulės mūšio memorialas Joniškio rajone. Daugiau kaip pusė projekto jau yra įgyvendinta: vietovę ištyrinėjo archeologai, buvo parengtas projektas, atlikta daug kitų numatytų žemės kasimo ir statybos darbų.

Trijų savivaldybių merų pasirašytame rašte akcentuojama galimybė peržiūrėti projektą ir jį pakoreguoti atsižvelgiant į finansines galimybes.

Saulės mūšyje 1236 m. buvo pasiekta istorinės reikšmės pergalė, įamžinusi Lietuvą ir visus baltus Europos istorijoje, atvėrusi kelius Lietuvos valstybės įtvirtinimui.

2000 m. Latvijos ir Lietuvos parlamentai, įvertinę Saulės mūšio  reikšmę, rugsėjo 22-ąją – Saulės mūšio pergalės dieną – paskelbė Baltų vienybės diena.

2013 m. rugsėjo 26–29 d. Šiauliuose vykęs Lietuvos istorikų suvažiavimas pagrindė Saulės mūšio išskirtinę reikšmę ir pabrėžė, kad reikia dėti pastangas, jog Saulės mūšio įamžinimo projektas būtų baigtas įgyvendinti.

Kategorijos: Kultūros paveldas, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .

13 komentarų

  1. Klodas:

    Gerai sakoma, jog Šiaulių-Saulės mūšyje 1236 m. buvo pasiekta istorinės reikšmės pergalė, įamžinusi Lietuvą ir visus baltus Europos istorijoje, atvėrusi kelius Lietuvos valstybės įtvirtinimui. Bet komerciniais tikslais prasimanyta vieta ir tėra prasimanymas, kuriuo menkinamas istorinis paveldas.

    • Pritariu – tuomet jokių Šiaulių nebuvo, nes šalia Rekyvos ežeriuko tesimaskatavo keli neaiškūs žmoneliai, kurie ten gaudė karosus.
      Tų vietovių centras tuomet buvo Sidabrės pilis, kur dabar yra Joniškis, kurio namų stogai 20a. pradžioje buvo iš gontų, o Šiauliuose nameliukai tuomet dar buvo dengti šiaudais (gūdus kaimas).
      Tik po 1915m. vokiečių nutiesto geležinkelio Šiauliai pasidarė rimtesniu miestu.

  2. otto:

    Betonai, armaturos, stelos, tribunos, amfitetrai- sovietiniu memorialu veidas. Baltu sventoves buvo azuolu giraites, gamtos harmonija buvo auksciau uz viska. Kas gali buti graziau uz graziai priziurima ir simtus metu gyvuojanti parka. Jis grazus visais metu laikas, jis visus zavi ir traukia, betonas nyksta, o parkas gyvuoja. Ismokim pajusti ir suvokti, ka ne savo valia pamirsom ir praradom.

    • Labai gera idėja šį mūšį įamžinti kaip parką muziejų – ąžuolų giraitę, kurioje būtų įrengta ne tik mūšio sąlygas atitinkanti gamtinė, landšaftinė aplinka, bet ir atitinkami paminklai iš akmens, granito, ir, žinoma, pirmiausiai iš ąžuolo, geriausiai iš pragulėjusio kelis šimtus metų vandenyje ir tapusiu deimanto kietumo, jeigu tokio pakankamai rastųsi. Esu girdėjęs, kad tokio kieto jau juodos spalvos ąžuolo, pragulėjusio vandenyje apie 600 metų, buvo randama Nemune prie Druskininkų.

  3. …”prašydami skirti lėšų Saulės mūšio pergalės įamžinimo memorialiniam kompleksui Joniškio rajone užbaigti”
    o kaip bus, kai vakare (nebūtinai šiandien)
    vasarą, ar net šį rudenį, bus patvirtinta svalios priekrančių
    pelkynų drėgnumose buvusiose rasti kautynėse žuvusiųjų
    palaikų likučiai (po archeologinės ekspedicijos), bus
    – tikroji ar naujoji SAULĖS mūšio vieta
    9panašiai kaip po geografinį Europos centrą, visose
    aplink kaimyn. Valstybėse).

    Tad paprašykime, ir Vasario 16-osios proga, kad pirmiau šiais Saulės Pergalės iškilmių metais 1236-2016
    – paieškai kautynių vietos visos Tautinio Mokslo (jei toks dar/jau yra) pajėgos būtu sutelktos; jei žodis
    susitelkti naujai atgimstantiems, bet dar mąstantiems skoliniais-ramentais neįkertamas (tai aiškinimas:
    koncentracijos ar mobilizavimosi pastanga, – šiuo atveju vienu žodžiu – s u s i t e l k i m a s) išsamiai
    šaltinių bei žinių iš viso pasaulio jau gan laisvai prieinamų žinynų, archyvų, bibliotekų ir t.t.

    Kur gi ta “SUALIA”
    – buvus???
    1236 m.
    Žiemgalos kautynių aidas – IŠ KURIO, Lietuvos žemės lopo?

  4. Vaitas:

    Saulės pergalės vieta neatsiejama nuo kryžiaus karo prieš Lietuvą tikslo užkariauti kraštą ir apjungti abu ordinus. Kryžininkai iš Rygos pro Mežuotnę-Bauskę senuoju baltų prekybos keliu pasiekė Šiaulius, kur įsitvirtinę siuntė būrius po apylinkes, bet kryžiaus žygis žlugo nepasiekus numatyto tikslo. Priešų atsitraukimas iš planuotos sostinės Šiauliuose (Didžiųjų Šiaulių Gross Schaulen) ir yra esminė kryžiaus žygio prieš Lietuvą žymė. Bėgantys kryžininkai galutinai buvo sutriuškinti prie Mūšos ir Mežuotnės. Didžiosios pergalės atminimas yra įtvirtintas Šiauliuose-Saulės mieste, o iškastoji duobė prie Jauniūnų yra tik komercinė kryžininkų palikuonių išmonė prisišlieti prie Kryžių kalno. Šiaulių mero Artūro Visocko įraukimas prisidėti prie klastotės yra tik politinės kovos prieš jį pasekmė.

    • “…Lietuvos istorikų suvažiavimas pagrindė Saulės mūšio išskirtinę reikšmę ir pabrėžė, kad reikia dėti pastangas, jog Saulės mūšio įamžinimo projektas būtų…”
      patrimitavimų, pašūkaliojimų, skelbimų-deklaracijų kai apie “istirikų suvažiavimo”
      (atoskambiu lyg part jačeikos užduoties p r o p o g a n d a) rašinėti galime yūkstančius tonų ar bitų
      milijardus…
      BET …KURGI
      Saulės Pergalė buvus
      – prie Mūšos,
      – ties SVALIA,
      Šiauliais ar link Pakruojo net…
      Metas gal oriai, padoriai (ir UŽ PINIGUS veikiant) Lietuvos Mokslų Akademijai
      ir atsakyt surinkus bent per 9 mėn. visa tai kas api 1236 m.
      po svietą p a b i r ę – išlikę!

      • Vaitas:

        Šiaulių, senojo baltų prekybos kelio nuo Šiaulių link Mūšos, Mežuotnės, Rygos – nepakeisi į carų valdymo metais nutiestą kelią. Taigi – Šiauliai ir senasis baltų prekybos kelias ligi Mūšos yra lietuvių karo kelias į Pamūšį, o latvių žemgalių – nuo Mežuotnės iki Mūšos.

        • anei Šiauliai, ir juo labiau carai (po nelemtųjų 1795.. . čia minėtini)
          – jei platūs austrų, vokiečių, vatikaniečių ir gal dar kiti (lig šiol nežinomi)
          šaltiniai slepia iš Lietuvos grįžtančių grobikų sunaikinimą …visgi tikėtina
          Žiemgaloje, į liūlantį pelkyną kažkur prie upės prasmegę priešo kūnai,
          lietuvių ginklo ir narsos neatlaikę

  5. Dar pats laikas finansavimą mūšio įamžinimo memorialo statybai toje vietoje nutraukti apskritai, kad nepasidarius gėdos, o lėšas šiais metais skirti Soulės (Zoulės, Ąžuolės) mūšio vietos nustatymo tyrimams. Manau, kas būtų pagrindo, jog ieškant mūšio vietos dėmesys visų pirma kryptų į Dubingių, Dubingės ir Žeimenos upių apylinkes. Dubysos apylinkės Žemaitijoje čia atkrenta, nors jos vardas, galbūt, turi tą pačią dub- šaknį, bet yra sietinas su dubti, įdubti, tad veikiau jis yra kilęs iš to, kad upė duobėta, duburiuota. Dubingių apylinkių vietos naudai bylotų ir pats Pabradės pavadinimas, kaip kilęs iš liet. bristi, brasta, kuris gali būti giminingas slav. borotsa “kautis, muštis”, mat, pagal senąją pasaulėžiūrą brastų vietos buvo laikomos pergalę lemenčiomis mūšių su įsibrovusiu priešu atveju. Plg., galimai tokią pačią Borodino mūšio pavadinimo kilmę nuo “borotsa”. Be to, yra galimas ir Ąžuolingių pavadinimo žiemgalinimas Dubingiais pagal tai, kad žiemgaliai ąžuolą vadino dubinu (zubinu) giminingu liet. dobti, nudobti “nužudyti, galabyti”. Mat, tai yra visai galimas daiktas, nes kuokos, kaip lietuvių, žiemgalių apskritai tais laikais naudotas ginklas, su kuriuo žiemgaliai tąsyk dobė, galabijo pakrikusią ir ėmusią bėgti Ordino kariuomenę, galėjo būti gaminamos būtent tose vietose iš specialiai tam tikslui atitinkamomis sąlygomis augintų ąžuoliukų, tad iš to vietovė galėjo turėti Ąžuolės ar Ąžuolingų, Dubingų (Dubinkų) pavadinimą. Juk neatmestina, kad Dubingiai galėjo būti vadinami dvejopai – lietuviai juos vadino Ąžuolingais, o žiemgaliai – Dubingais. Galimas atvejis, kad trumpo Soulės (Zoulės/Ąžuolės) vardu vadintos vietos apskritai nebuvo, kad tai yra Livonijos eiliuotosios kronikos autoriaus pasidarytas poetinis vietos pavadinimas pagal tai, kad joje livoniečiai buvo sumušti Zoulėmis/Ąžuolėmis, t.y. tokiu vardu lietuvių žiemgalių vadintomis ąžuolinėmis kuokomis. Tokią mūšių pavadinimų davimo tradicijos egzistavimą patvirtintų, tarkim, Karusės mūšio pavadinimas – pagal tai, kad jame lietuvių pergalę ant ledo lėmė lietuvių panaudoti karučiai, Ledo mūšis taip pavadintas, kad pergalę jame lėmė tai, kad buvo kautasi ant ledo.
    Taigi taip minimos Dubingių, Žeimenos apylinkių vietos kalbiškai ir istoriškai susišaukia su Soulės mūšio šaltinių duomenimis, belieka tai paliudyti jose surastais atitinkamais archeologiniais duomenimis.

    • Belieka tik pažadinti tokį garbų “monstrą”, kaip Lietuvos
      Mokslų Akademija; štai po 100 metų nuo 1863 m. sukilimo,
      barbarų-teroristų okupacinės tarnybos net sugebėję 1963 m.
      parengti išsamų 4-ių “geležinės uždangos” skliaute įspaustų
      Mokslų Akademijų bendrą išsamų sukilimo MOKSLINĮ leidinį,
      – Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos i r Lietuvos (atmink, visiškoje
      cenzūroje, priežiūroje ir i š s a m i a i, plačiai bei detaliai), kuo
      blogesnis šis Laisvės metas, negi laisvei ir Mokslui būtinas
      b i z ū n a s, kaip iki KOVO 11-tos.

      Negi visai buki ir begalviai dabar Mokslininkai, Akademija,
      Institutai (su Istorijos prieky), Tarybos (visų galų, “vamzdžiu”
      aišku pradedant. Tokios tokelės. O žinia apie pelkėn, paupio raistant
      suvarytus ir nudobtus plėšrūnus grobuonis-krikčionių a t a j o n i s,
      ir r e m t a Liūlinės, Žeimenos santakos pelkynu, kuris carinės
      Rusijos perpiltas (su visa Karaliaus akmens pašone) Petrapilės –
      Varšuvos gelžkelio pylimu. Bet, apie Sualios- Zoulės mūšį abejočiau.
      Liūlinės aplinka žymi labiau, tai Nalšios žemės (ne Žiemgala) išskirta vieta,
      – ties ja: švedkapiai, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų visų visų a t a j o n i ų
      kapaviečių gausa, ištirta, išskirta ir paženklinta, nuo Baranavos miškų
      masyve buvusio vokiečių Rimkų dvaro (su visais tiltais, pylimais ir brukais
      tarpe Pabradės Šventėnėlių išlikusiais ir ne…

      Tad jei dar vienas kitas garbę turintis mokslininkas (po Kovo 11-osios)
      Lietuvoje išlikęs (ar užsilikęs), būtų įdomu jei pavyktų jį atrast. Tik (kaip
      grybą naudingą, o ne nuodingą) tinkamą mokslininką atradus, ir
      tinkamai – m o k s l i š k a i būtų į šį 1236 m. paslapties klausimą atsakyta.
      Nes po žinomo žygio į Apuolę, kai apie 1016 m. Gintaro kelio suardymo pradžią
      1016 m. Kaupą (Truso, Vyslos žiočių atraminio prekybos k a u p i m o vietovą)
      užėmusių kilmes… labai migloti “moksliniai” prisiminimai. Vien Vyčio įvaizdžio
      pergalėmis galim senovinėj graviūroj n u m a n y t… kas, ir nuo ko, t.y. nuo
      senobės Brokystos įlankos >>> KRANTO!

      https://en.wikipedia.org/wiki/Cnut_the_Great
      https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9A%D0%BD%D1%83%D0%B4_%D0%92%D0%B5%D0%BB%D0%B8%D0%BA%D0%B8%D0%B9
      http://kaup.ru/index.php/arch/settlements/7-kaup.html
      http://www.panoramio.com/photo/27525399

      Visgi ne kokie kuklūs 700 metelių apie saulę jau nubėgę,
      o visas 1000 tuoj tuoj…

      • Dėl Nalšios tai didelis klausimas kurioje vietoje ji buvo. Ar tai nebus ta pati Žemaitija tik proprūsiškai Nalšia vadinta. Antai Lietuvos 1219 m. sutartyje su Volyne Nalšios nėra, o yra Žemaitija. Pagal tuo metu Nalšios turėtą galią ji nepaminėta šioje sutartyje negalėtų būti. Be to, sutartyje Žemaitija vardijama pirmoji, nors atstovaujama tik dviejų kunigaikščių. Toks nurodymas pirmąja taip pat rodytų didesnį už kitas jos galios dydį, kuris suprantama galėjo rastis iš didesnio už kitus darinius tarpusavio apsivienijimo. Taigi taip be niekur nieko Nalšia, būdama galingesnė, negalėjo pasitraukti iš istorinės arenos. Turi būti jos “dingimo” priežastys. Labiausiai tikėtina, kad įsigalinti Lietuva Nalšią ėmė vadinti lietuviškai- Žemaitija.
        Kad Nalšia buvusi Žemaitija ar Žemaitijoje rodytų ir istorijos šaltiniai. Antai, yra minimas 1229 m. Livonijos ordino įsiveržimas į Nalšią, Alšią (Nalsen, Alsen). Be kita ko ten yra paminėta esant upę Ymmeros vardu, o tai yra ne kas kita, kaip tą patį reiškianti tik prūsišku žodžiu pavadinta (išversta) dabartinė Varduva. Šaltinio užrašymai Nalsen, Alsen (ežeras) rodo pirmojo garso, matyt, tarminius įvairavimus, netvirtumą. Nalšia vadinamos vietos buvimą dabartinėje Žemaitijoje rodytų taip pat dabartinis vardažodžiai Alsėdžiai, Alsėdžių ežero, pagaliau net ir (T)elšių miesto pavadinimai. Iš viso to akivaizdu, kad 1229 metų Livonijos žygis buvo ne į Rytų Lietuvą, kaip linkę manyti kai kurie istorijai, o į minėtą dabartinės Žemaitijos teritoriją. Taigi ir Nalšios ieškotina ne Rytų Lietuvoje, o Žemaitijoje. Visiškai gali būti, kad Nalšia buvo senesnis (prūsiškas) Žemaitijos pavadinimas. Tai sena kova už žemės vardų prisisavinimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: