T. Baranauskas. 2016-ųjų metų Lietuvos istorijos jubiliejai (24)

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

2016-aisiais minėsime keletą svarbių Lietuvos istorijos sukakčių, tame tarpe – jubiliejinių. Priminsiu, kad jubiliejus klasikine prasme – tai 50 metų periodas, o ne jokia kita „apvali“ sukaktis. Naujoviškesnė jubiliejaus sąvoka dar apima ir „pusinius“ jubiliejus, t. y. 25-mečius.

Tačiau pirmiausia paminėtina, kad Lietuvos Seimas 2016-uosius paskelbė Saulės mūšio metais, nors ir nesulaukęs jubiliejinės sukakties. Tokius paskubėjimus reikėtų laikyti bendro sistemingo požiūrio į Lietuvos istorinės atminties politiką nebuvimo pasekme, nes Seimas vis nesiryžta priimti Tautos istorinės atminties įstatymo. Tad 2016-aisiais, rugsėjo 22-ąją, minėsime 780 metų Saulės (Šiaulių) mūšio metines – ši data daugiau ar mažiau minima kasmet kaip Baltų vienybės diena ir primena mums pirmą didelę Lietuvos karinę pergalę prieš pirmojo kryžiaus žygio į Lietuvą dalyvius. Žygiui vadovavęs Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas žuvo šiame mūšyje, o pats Ordinas sekančiais metais buvo prijungtas prie Vokiečių (Kryžiuočių) ordino.

Daumantas, Nalšios ir Pskovo kunigaikštis | Dail. Artūras Slapšys

Daumantas, Nalšios ir Pskovo kunigaikštis | Dail. Artūras Slapšys

Prieš 750 metų, 1266-aisiais, Pskovo kunigaikščiu tapo Daumantas – istoriografijoje prieštaringai vertinama asmenybė, bet neabejotinai reikšminga ir verta prisiminimo. Vieną vertus, jis žinomas kaip karaliaus Mindaugo žudikas, keršijęs už iš Mindaugo patirtą neeilinį pažeminimą – Mindaugas atėmė iš jo žmoną, kuri buvo mirusios karalienės Mortos sesuo. Be to, kaip Pskovo kunigaikštis, jis surengė tris karo žygius į Lietuvą. Kitą vertus Pskove pasikrikštijęs Daumantas po mirties buvo pripažintas šventuoju, jo relikvija – kalavijas – iki šiol pagarbiai saugoma, o jo statyta Pskovo miesto siena iki šiol vadinama Daumanto vardu. Likimas lėmė, kad Daumantas tapo pirmuoju lietuvių šventuoju, nors ir kitos krikščionybės pakraipos, nei vėliau priimta daugumos jo tautiečių.

Gediminas | Dail. Artūras Slapšys

Gediminas | Dail. Artūras Slapšys

Prieš 700 metų, 1316-aisiais, į valdžią Lietuvoje atėjo Gediminas – vienas žymiausių Lietuvos valdovų, tradiciškai siejamas su Lietuvos sostinės perkėlimu į Vilnių. Jis taip pat pradėjo Lietuvos valstybės plėtimą į Ukrainos teritoriją, tuo pačiu vaduodamas ją iš Aukso ordos jungo. Ukrainiečių istoriografijoje šie pokyčiai prisimenami kaip pozityvus reiškinys. Gedimino vardą taip pat išgarsino jo pradėta galinga ir garsi Gediminaičių dinastija bei giminė. Viso to pakaktų, kad 2016-uosius galėtume laikyti Gedimino metais

Prieš 650 metų, 1366-ųjų rugpjūtį, buvo surengtas pirmasis ir vienintelis Lenkijos organizuotas kryžiaus žygis prieš Lietuvą. Karinių susidūrimų su lenkais viduramžių Lietuvos istorijoje būta nemažai, bet jiems paprastai nebūdavo siekiama išsirūpinti „šventojo karo“ statusą, išskyrus Krokuvos kunigaikščio Boleslovo Droviojo bandymą XIII a. viduryje, kuris betgi užsibaigė nesėkme: 1255 m. duotą leidimą organizuoti kryžiaus žygį popiežius Aleksandras IV atšaukė 1257 m., įtikintas Vokiečių ordino, kuris kryžiaus karus Pabaltijyje siekė paversti savo monopoliu. Lenkijos karalius Kazimieras Didysis kryžiaus žygio bulę iš popiežiaus Urbono V išsirūpino dar 1363 m. liepos 8 d. Žygiui buvo pasiruošta gerai, ir Lenkijos karaliui jo metu pavyko užimti dalį Volynės. Lietuva teritorinius praradimus pripažino tais pačiais metais Lenkijos su Lietuvos kunigaikščiais sudarytomis sutartimis. Tačiau Kazimiero laimėjimai neišsilaikė ilgai – 1370 m. jam mirus, Lietuva atsiėmė prarastas žemes.

Prieš 600 metų, 1416 m. vasario 6 d. Konstanco bažnytiniame susirinkime krikštą jau priėmusių žemaičių delegacija perskaitė Žemaičių skundą prieš kryžiuočius. Ordinas buvo demaskuotas kaip grobikiška organizacija, tik besidangstanti krikščionybės platinimo dingstimi. Šio skundo pristatymas, kaip ir kiti Lenkijos ir Lietuvos delegacijos veiksmai, įtikino vakarų Europos elitą, kad Vokiečių ordino krikščionybės platinimo misija nebeturi prasmės, o ir privertė susvyruoti iki tol nepaprastai didelį Vokiečių ordino autoritetą. Tai galima laikyti simboliniu prieš Lietuvą nukreiptų kryžiaus karų ideologijos žlugimo momentu. Žemaičių skundas lėmė, kad Konstanco bažnytinis susirinkimas sekančiais metais įsteigė Žemaičių vyskupystę.

Žiemgalos aktai. Acta Semigalliae (2014)

Žiemgalos aktai. Acta Semigalliae (2014)

Taip pat 600 metų jubiliejų nuo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose šiemet švęs Biržai. 2014 m. išleistame leidinyje „Žiemgalos aktai“ su vertimu į lietuvių kalbą paskelbiau 1416 m. rugpjūčio 23 d. Livonijos magistro laišką, kuriame išsamiai aprašytos Nogailių apygardos ribos. Jos buvo vedamos, be kita ko, per Biržų lauką – lietuvių pasienio teritorinę bendruomenę, iš kurios vėliau išaugo Biržų miestas ir Radvilų valdomos kunigaikštystės sostinė. Ši Biržams svarbi data kol kas kažkodėl nefigūravo Biržų istorijos apžvalgose ir nebuvo kaip nors įprasminta, tad šiemetinis jubiliejus yra puiki proga tą padaryti.

Prieš 550 metų, 1466 m. spalio 19 d. buvo sudaryta antroji Torunės taika, užbaigusi Lenkijos Trylikos metų karą prieš Vokiečių ordiną Prūsijoje (pirmoji Torunės taika sudaryta 1411 m., pasibaigus kovoms, vykusioms po Žalgirio mūšio). Karas dėl Prūsijos prasidėjo 1454 m. kovo 6 d., kuomet Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis priėmė prieš Vokiečių ordiną sukilusių Prūsijos miestų pasidavimo aktą ir stojo į karą su Vokiečių ordinu Prūsų sąjungos pusėje. Dėl įtemptų santykių tarp dviejų Kazimiero valdomų valstybių – Lenkijos ir Lietuvos – Lietuva, išskyrus atskirus didikus, beveik neprisidėjo prie šio karo, prarasdama unikalią galimybę atsiimti Klaipėdą ir Vokiečių ordino valdomas Mažosios Lietuvos teritorijas. Trylikos metų karas galutinai palaužė po Žalgirio mūšio merdinčio Vokiečių ordino galybę: Lenkijos naudai netekęs pusės teritorijos su sostine Marienburge, likusioje teritorijoje (kurios sostinė perkelta į Karaliaučių) jis buvo priverstas pripažinti save Lenkijos vasalu.

Jono Visliciečio "Prūsų karas"

Jono Visliciečio “Prūsų karas”

Prieš 500 metų, 1516-aisiais, Krokuvoje buvo išleista Jono Visliciečio poema „Prūsų karas“ („Bellum Prutenum“), skirta Žalgirio mūšiui atminti. Anot šią poemą į lietuvių kalbą išvertusios Eugenijos Ulčinaitės, „tai vienas pirmųjų naujųjų laikų  Europos lotyniškos literatūros epinio žanro kūrinių, kuriame pateikiamas toks  platus poetinis Lietuvos aprašymas ir svarbių jos istorijos faktų apmąstymas“.

Prieš 450 metų, 1566 m. kovo 11 d., įsigaliojo Antrasis Lietuvos statutas, apibendrinęs 1564–1566 m. teismų ir administracines reformas ir įvedęs Lietuvoje bajoriškąją demokratiją. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija (apėmusi ne tik dabartinę Lietuvą, bet ir Baltarusiją bei dalį Ukrainos) buvo padalinta į 30 pavietų (10 iš tų pavietų ištisai ar dalinai patenka į dabartinės Lietuvos teritoriją, o 8 Ukrainos ir Palenkės pavietai po 1569 m. Liublino unijos atiteko Lenkijai). Kiekviename paviete veikė žemės ir pilies teismai, sprendę visos bajorijos bylas, o taip pat buvo įkurti pavietų seimeliai, kuriuose galėjo dalyvauti visa pavieto bajorija. Pavieto seimeliai rinko teisėjus ir po du atstovus į Seimą. Nors Lietuvos Seimas pamažu susiklostė XV a. bėgyje, ypač po 1492 m., kuomet įvestas visų žemių atstovų dalyvavimo principas, Seimo rinkimų iki 1566 m. dar nebuvo: žemių atstovai būdavo pasirenkami į Seimą vykstančių vietos pareigūnų ar atvykdavo patys. Antrasis Lietuvos statutas įvedė Seimo atstovų rinkimo tvarką: prieš 4 savaites iki Seimo turėdavo susirinkti pavietų Seimeliai ir išrinkti po du atstovus į Seimą. Tiesa, Seimo nariais buvo ir pareigūnai, kuriems narystė Seime priklausė pagal pareigas. Pagal šią tvarką pirmieji Lietuvos istorijoje Seimo rinkimai įvyko 1566 m. balandžio 10 d. naujai įsteigtuose pavietų seimeliuose, kuriuos kiek skubotai sušaukė Žygimantas Augustas (buvo padaryta išimtis 4 savaičių iki Seimo pradžios terminui). Pats Seimas su rinktais pavietų atstovais susirinko balandžio 28 d. Breste. Tad 2016-aisiais turėsime ne tik eilinius Seimo rinkimus, bet ir minėsime Seimo rinkimų 450 metų jubiliejų.

Joniškio herbas

Joniškio herbas

Prieš 400 metų, 1616 m. liepos 4 d., savivaldą pagal Magdeburgo teisę gavo Joniškio miestas. Kartu miestui suteiktas ir herbas – arkangelas Mykolas su iškeltu kalaviju ir po jo kojomis gulinčiu drakonu.

Prieš 350 metų, 1666 m. liepos 31 d., pergale ir Lengonicų sutartimi pasibaigęs Lenkijos lauko etmono Jurgio Sebastijono Liubomirskio maištas (rokošas) prieš karalių Joną Kazimierą Vazą užkirto kelius Abiejų Tautų Respublikos valdymo reformoms ir karaliaus valdžios stiprinimui. Drauge su niokojančių XVII a. vidurio karų pasekmėmis tai pradėjo galutinio ATR nuosmukio šimtmetį, atvedusį į valstybės žlugimą. Tokiomis aplinkybėmis Andrusovo kaime vykusios taikos derybos su Maskva (nuo 1666 m. kovo 10 d.) sekančių metų pradžioje (1667 m. sausio 30 d.) atvedė prie sutarties, kuria ATR buvo priversta pripažinti žymius teritorinius nuostolius: Lietuva neteko Smolensko, Lenkija – kairiakrantės Ukrainos su Kijevu (iš pradžių numatyta, kad Kijevo – tik dvejiems metams, bet pasirodė – visam laikui).

Prieš 300 metų, 1716-aisiais, ATR krėtė vis gilėjančios krizės ženklai, valstybė merdėjo po Šiaurės karo nuniokojimų ir 1709–1711 m. maro. Lyg to negana, aukščiausią valdžią reprezentavo Lenkijai ir Lietuvai visiškai svetimas karalius Augustas II, rezidavęs daugiausia savo gimtosios valdos – Saksonijos – sostinėje Drezdene. Jo į ATR pasiųsta saksų kariuomenė elgėsi kaip okupantai, tad prieš ją 1715 m. lapkričio 26 d. Lenkijos bajorai sudarė Tarnogrado konfederaciją. Prie jos 1716 m. pavasarį prisijungė ir dalis LDK kariuomenės. Tad prieš svetimšalį karalių prasidėjo tikras sukilimas, apėmęs visą valstybę. Paradoksas tačiau tas, kad svetimųjų valdžion patekusiai valstybei elementarios tvarkos ir karaliaus valdžios sustiprinimo iš tiesų reikėjo kaip oro, nors ir ne išorinio valdytojo naudai, kaip kad atsitiko šiuo atveju. Rusijos caras Petras I nerėmė nei konfederatų siekio nuversti svetimšalį karalių, nei Augusto II siekio sustiprinti savo valdžią. Jam parankiausia buvo palaikyti chaosą jau ir taip nusilpusioje gretimoje valstybėje. Tad pasisiūliusi į tarpininkus Rusija padėjo pasiekti jai naudingiausio kompromiso – 1716 m. lapkričio 3 d. tarp sukilusios ATR diduomenės ir karaliaus buvo sudaryta Varšuvos sutartis, kuri užkirto kelią karaliaus siekiams sustiprinti savo valdžią, o tuo pačiu išsaugojo jo formalią valdžią ATR. Būtent šią sutartį patvirtino jau kitais metais vienai dienai sušauktas liūdnai pagarsėjęs Nebylusis Seimas (1717 m. sausio 30 d.).

Kazys Grinius | Wikipedia.org nuotr.

Kazys Grinius | Wikipedia.org nuotr.

150 metų šiemet sukanka 1866 m. gimusiems jau atkurtos Lietuvos valstybės veikėjams: Vasario 16-osios akto signatarams Saliamonui Banaičiui (liepos 15 d.) ir Justinui Staugaičiui (lapkričio 14 d.), bei trečiajam Lietuvos Respublikos prezidentui Kaziui Griniui (gruodžio 17 d.). Nelabai vykęs pastarojo prezidentavimas užsibaigė per jo 60-metį, tad tuo pačiu minėtina ir 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo 90 metų sukaktis.

Prieš 100 metų, 1916 m., lietuvių konferencijose Berne ir Lozanoje, taip pat Vokietijos paremtoje Rusijos pavergtų tautų lygos konferencijoje Lozanoje (1916 m. birželio 27–29 d.), pradėtas kelti Lietuvos nepriklausomybės siekis. Tai – tam tikra gairė, laukiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio, kurį minėsime 2018 m. Svarbu, kad tokių siekių kėlimui nusprendė iš esmės neprieštarauti Vokietijos valdžia, ketinusi juos panaudoti Lietuvos ir kitų šalių atskyrimui nuo Rusijos įteisinti.

Julius Juzeliunas | mxl.lt nuotr.

Julius Juzeliunas | mxl.lt nuotr.

100 metų sukanka ir tais metais gimusiems žymiems Lietuvos kultūros ir politikos veikėjams – kompozitoriui ir Sąjūdžio kūrėjui Juliui Juzeliūnui (vasario 20 d.), archeologei Reginai Volkaitei-Kulikauskienei (rugsėjo 10 d.) ir kitiems.

Galima pridurti, kad iš asmenybių, gimusių prieš 100 bei 150 metų, Seimas išskyrė Kazį Grinių bei Julių Juzeliūną, paskelbdamas 2016-uosius jų metais.

Na, ir pabaigai reikia paminėti mūsų kartai svarbų „pusinį“ jubiliejų, kurį minėsime artimiausiomis dienomis – šiemet sukanka 25 metai taikiam pasipriešinimui Sovietų Sąjungos agresijai 1991 m. Sausio 13-ąją.

Sausio 13-oji:  Žmogus su vėliava šalia tarybinio tanko | kam.lt nuotr.

Sausio 13-oji: Žmogus su vėliava šalia tarybinio tanko | kam.lt nuotr.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvoje, Lietuvos kelias, Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

24 komentarai

  1. fanera:

    Dėkoju autoriui už savalaikį ir išsamų istorinių-jubiliejinių datų priminimą ALKO skaitytojams. Jei tokią apžvalgą praplėst pirmyn į dar kelis metus (siūlyčiau net atskiros knygos/leidinio formate), iš anksto tuos jubiliejus “prezentuojant”, žiūrėk – atsiras tarp besidominčių ir viens kits seimūnas, pasiryžęs tą apleistąjį įstatymą stumt. Juk pripažinkim – retas randam pakankamai laiko ir noro tokiam darbui.

  2. Klodas:

    Dėl kunigaikščio Daumanto – neabejotinai reikšminga ir verta minėti pabrėžiant jo karo žygius, bet ne į Lietuvą, o kovojant su Treniotos šalininkais bei persikėlus į Pskovą rengiant žygius prieš Livoniją bei Rygos arkivyskupijos kryžininkus. Svarbiausia – atmesti prieštaringus Daumanto asmenybės vertinimus, šmeižikiškus pramanus apie šeiminę nesantaiką su karaliumi Mindaugu, kuo faktiškai dangstomas klastingas Treniotos bei lenkų surengtas teroro aktas Lietuvoje.

    • Klodui:

      Ar galėtumėtė plačiau pakomentuoti savo teiginius apie (1) “pramanus apie šeimininę nesantaiką su karaliumi Mindaugu”? Paremti šaltinių citatomis ir istoriniai tyrimais. Ir kitą (2): “dangstomas klastingas Treniotos bei lenkų surengtas teroro aktas Lietuvoje.” Turiu omeny kaip čia tie lenkai veikė ir kaip ir pirmam, paremti istorijos šaltiniais, jų interpretacijomis ir tyrimais. Nuorodą į bet ką tiks. Ačiū.

      • Klodas:

        O tai tau, argi istorikas nežino šaltinių ir nesugeba jų savarankiškai vertinti. Jau Daukantas atkreipė dėmesį, jog ne viskas yra taip, kaip Volynės metraštyje rašoma, o tada reikia skaityti metraščio prierašus klastotes…, jų vertinimus. Eiliuotoji Livonijos kronika dėl karaliaus Mindaugo žūties kaltina Treniotą, apie keršijantį Daumantą čia apskritai nerašoma, nors minėti jo žygiai verstų tai daryti. Dargi popiežius kaltininkus įvardija piktos valios žmonėmis. Dar daugiau, karaliaus sūnui Vaišvilkui grįžus iš Naugarduko į Vilnių Treniota nušalinamas nuo valdžios, bet kokias abejones išsklaido lietuvių surengtas keršto žygis ne prieš Daumantą, o į Sandomiro ir Krokuvos sritis. Tokia pozicija nužymėti ir šešeri lenkų vyskupo raštai. Žinoma, komentuoti teiginius privalu kiekvienam save gerbiančiam praeities tyrėjui, o svetimų klastočių platintojas iš viso nevertas kultūringo žmogaus vardo. Kita vertus, argi neaišku, jog kunigaikščio Daumanto asmenybės supriešinimu su karaliumi Mindaugu

        • Pritariu – lenkų kenkimas prieš Lietuvą nėra tinkamai įvertintas:
          Prisiminkim: “1228 m. atvyko į Konrado I Mazoviečio jiems paskirtą prūsų Kulmo žemę pirmieji (kryžiuočių) riteriai Konradas fon Landsbergas ir Otonas fon Zaleidenas”.
          http://www.lietuvos.org/istorija/byla/index.htm

        • Kadangi kartu su Mindaugu buvo nužudyti ir jo sūnūs – Lietuvos karalystės sosto paveldėtojai, tas rodytų, kad karaliaus šeimos išžudymu galėjo būti labiau siekiama sunaikinti atsiradusią Lietuvos karalystę, o ne vien tik patį jos karalių Mindaugą. O Lietuvos valstybės sunaikinimu tuo metu labiausiai suinteresuoti buvo Mozūrai su Vokiečių ordinu. Todėl Eiliuotosios Livonijos kronikos pažymėjimas, kad Mindaugą nužudė Treniota, vertintina labai kritiškai. Daugiau pagrindo Mindaugo šeimos išžudymą laikyti svetimųjų šalių darbu. Akivaizdu, negi Ordino kronika rašys, kad pats Ordinas ar jo bendrininkai Mozūrai išžudė krikščioniškos šalies karaliaus šeimą. Taigi EL kronika atpirkimo ožiu daro Treniotą – artimiausią Karaliui ir jo šeimai asmenį, labiausiai nepalankų Lietuvos priešams valdovą…

        • Klodui:

          Iš kur žinote, kad esu istorikas? Gal tik diletantas, nemažesnis už jūs. Žinote, nuo Daukanto H-V metraščio tyrimų atsirado ne vienas, o žiūrėjimas į romantistinę literatūrą ne pats geriausias sprendimas istorikui 🙂 Aš nesivelsiu į diskusiją apie lenkų klastas, nes tai beprasmiška, žinant tai, kad Treniota (tai labiausiai tikėtina pagal visus šaltinius) pats 1262 m. žygiavo į Mazoviją, kur Mazovijos kunigaikštį Siemovitą nužudė. Toliau nedetalizuosiu. Dėl Daumanto. Apie Daumantą mes žinome ne iš vieno šaltinio. O Mindaugo veiksmas dėl kurio jis gavo nuo Daumanto buvo ne pirmas toks. Greičiau – antras. Ir ne Vaišvilkas, o VaišElga ar VaišAlga. Ir į jokį Vilnių jis negrįžo, kai to Vilniaus nebūtą. Dėkui už jūsų atsakymą.

          • -.-.-:

            Ne viskas aišku su Daumantu, ir tikrai ne visi istorikai vienareikšmiškai laiko, kad jo žmoną Mindaugas buvo paveržęs, ir kad jis nužudė Mindaugą. Yra ir alternatyvi hipotezė, kur žudiku laikomas Gerdenis, o jo realiame konflikte su Daumantu (regis, Daumantas ne tiek Lietuvą vėliau buvo užpuolęs, kiek Nalšią, kuri po jo buvo atitekusi Girdeniui) iškyla Daumanto įvykdytas “žmonos – Daumanto tetos – ir vaikų” pagrobimo epizodas, panašus į Mindaugui priskiriamą – galbūt, abu šie pasakojimai yra tik iškraipytas . Be to, tame pačiame šimtmetyje tarsi iš niekur išplaukia dar vienas (ar tas pats?) Daumantas – jau Lietuvos didžiojo kunigaikščio vaidmenyje, tik jis tarsi žūti turėjo (nebent raštininkas sumelavo), o pskoviškis dar kurį laiką gyveno.

    • Sakau, gal kartais maišote Treniotą su Traideniu, kuris valdė po Mindaugo ir susigiminiavo su Mozūrais. Treniota su lenkais (mozūrais), kaip ir nesidėjo, jis siaubė jų kraštą, žygio metu nužudė jų valdovą Zemovitą ir išsivedė jo sūnų. Tai įvyko beveik tuo metu, kai buvo nužudytas Mindaugas ir mažamečiai jo sūnūs. Taigi labai gali būti, kad Zemovito nužudymas ir jo sūnaus išsivedimas, buvo Treniotos kerštas už Mindaugo ir jo sūnų nužudymą…

  3. Jeigu minimos 780 Saulės mūšio metinės, net šie metai paskelbti šio mūšio metais, tai kodėl neminėti ir Pilėnų gynimo bei Margirio žūties juos ginant 680 metinių.

  4. istoriografystė,- ne be pašaipos, o su APMAUDU,
    kai sava-me rate, bičiuliškai ar netgi “bičiuoliškai”
    kaip koks klastūnas, klastotojas M.Tamošaitis
    (kiaulė darže ar jis Seimo tribūnoje), kai įsileidžiam(a)
    versti netgi Šalčių giminę komunistais knygų įvarduose
    (apie Mato brolį Petrą), ta ko stebimės KAI:

    bičiulis Tomas sąvoką PRATĘSĖ
    verčia,
    taip taip
    verčia-nuverčia
    ir paverčia
    žodžiu “pradėjo” (Gediminas)
    …į Ukrainą…

    Taigi sukaktys sukaktimis,
    o jubiliejiai “jubiliejais”
    šis lengvo “nusižodinimo” pavyzdėlis
    galbūt paaiškina ir mūsų visuotinį
    istorijos praradimą (1795 m. padaru)
    bei žudančiai painia ir nuovoką atimančia svetimžodyste(!)
    slepia vėl ir vėl, toliau ir toliau, – vis giliau į praeitį (kas akimirką)
    net 1219 m. pirmus p a v i e š i n t u s Tautos vadų žingsnius
    link Rytų (su Vakarų, Šiaurės bei Pietų plotų išlaikymu); ką jau
    apie Didžiojo karvedžio VYTENIO, netgi visai valdovo-imperatoriaus
    įtakas, – n e p a v i e š i n a m u s JO perkeliamos į VILNIŲ sostapilės
    bonių spindesius (1305 m. nuostabus palyginimas su Krokuva esąs)
    …taigi, su “pradžiomis” (ir datomis) gan atsargiau, apdairiau ir bent vos P A D O R I A U
    derėtų, – sesės ir broliai Lietuvos.

    Didžiojo Valdovo, Lietuvos galių ĮTVIRTINTOJO
    (išlaikant amžių amžius globotus ir valdytus žemių plotus)
    VYTENIO mirties 700-ųjų metų pradžia,
    kaip visuomet, – NUO AMŽIŲ IR AMŽIAMS,
    – šis pavasaris. Pavasarį, prasidedant (vėl atsikuriant), kažkokio
    Konstancoje dar/JAU “nerezidavusio” svetimkūnio paveldėtojo
    įgeidžiu (kaprizu) išmetusio gyvybiškąją metų atskaitą-apskaitą į
    prasimanytąją savam malionumui “silvestradienį” – sausio 1 d.
    pakeistą, vėl atstačius, galėsime …jau 2017 ar 2018 (kito skaičiavimo)
    metskaitlius keisti į visuotinius, pasaulinius-gamtinius, – PAVASARINĖS
    atskaitos nuo amžių.

    Tad (šiuo klausimu su gerb. E.Gudavičiumi viens prieš vieną pasigrūmus
    gan aštriai, aršiai bei užtikrintai – viens prieš vieną /argumentais dėl Vytenio/,
    išsiskyrėm 3:3 santykiu, t.y. lygiom) sovietinkvizicinio, ar tiesiau bolševikvatikaninio
    (koks gi skirtumas) smegenų praplovimo įtaka ir ne-apdairi neGARBI didžiojo mūsų
    Valdovo VYTENIO užmarštis. Taip.

    “Nurašymas” šiuo straipsniu gerb. Tomo (bolševikvatikaniniais padariniais) VYTENIO 700-ųjų
    mirties metinių sukakties, –
    gan atvira grėsmė.

    “Istoriografystės” anstatas ant Tautos atminties…
    Prarasta (ir dėl 1795 m., ir 1940(44)m.) per daug;
    atstatyt būtina netgi p r i v a l o m a; tad pradžias ir “pradžias”
    gal kol kas bent iki savų Naujųjų Metų (PAVASARĮ) atsidėkime, ir
    pirmiau SVALIOS (sualios kaip analuose, o ne “saulės”) mūšio vietoves
    (pasitelkiant gausias ir S.Naginsko, ir ankstesnių tyrinėtojų studijas) sau,
    ramiai, oriai, garbiai ir apdairiai nusistatykime /lokalizuokimės 🙂 /

    O su Gediminu, Jogaila, Vytautu ir jau “apsiprastais” ties jų vardais “nuopelnais bei nuopoliais”
    derėtų taipogi atidžiau, visgi 1795-1918 m. Tautos (ir Valstybės) nelaimės-prarajos “istoriografinis’
    padaras ir jų klaidų padarinys, kaip ir teigiamybių anstatas – 1918 m. Vasario 16-oji.

    Surašyta gan griežtai, mat tik po didelių bei aštrokų ginčų Signatarų namuose anų (2015 m.)
    gruodžio mėn., gerb Br.Kuzmicko PASKUTINIU ŽODŽIU (tą iškilmingą jo knygos pristatymo vakarą)
    įsipareigota imtis žygių – istorinio teisingumo atstatymui ir Jono Basanavičiaus vardo sugrąžinimui
    į Lietuvos istoriją.
    Taip, “ISTORIOGRAFYSTĖ” Jono Basanavičiaus nerodo visiškai, tuščia, – jokio įrašo, jokio pėdsako
    – KAIP PIRMOJO LIETUVOS VALSTYBĖS VADOVO,
    Vasario 16-ąją (trys valandos po Nepriklausomybės Akto į s i g a l i o j i m o)
    vadovavimo pareigas ATKURTOJE LIETUVOS VALSTYBĖJE perdavusio kitam
    (antram jau) Valstybės vadovui – Antanui Smetonai.

    Vasario 16-osios aktas veikia, galioja Lietuvos valstybės atsikūrimas, bei jos valstybingumo
    atkūrimas (Kovo 11-ąją), kurio gynybos Pergalės pusinį “jubiliejų” tuoj pat minėsime.
    Tad ir Jonas Basanavičius – pirmasis tuo AKTU veikęs mūsų Vadovas ir bus garbiai įrašytas
    …greta tapačiai garbaus valdovo VYTENIO, kurio mirties 700-ųjų metinių sukaktis pavasarį
    prasidėsiančiais Naujaisiais Metais /kaip per amžių amžius, išskyrus kelis apmaudžius paskutiniuosius/
    Lietuvoje.

    O mūšiai (Svalios ar Saulės??), konstitucijos, statutai bei tikybinė ateitis (…iš Praeities, kaip himne su
    “Saule Lietuvos”) – tai jau mano, tavo, visų Tautos dabartinės kartos e s a n č i ų j ų, – apsivalant nuo
    bolševikvatikansvetimybinio primėtytojo įrėžų į smegenynus paveldo eigos veiksmingumo ir atsiskleis.
    Kaip, kas, kada ir kur!

  5. Kaunietis:

    Neišsamus sąrašas. Trūksta bent dviejų labai reikšmingų Lietuvai datų.

    2016 sausio 25 d. sukanka 70 metų, kaip Švedijos Karalystės socialdemokratų vyriausybė išdavė apie 150 okupuotų Baltijos šalių karių į okupantų nagus.

    Kita – 90-metis, susijęs su Lietuvos sporto istorija.

  6. Gerbiamas Tomai, gal jau laikas istorikams žengti į LIETUVOS praeities 1000 metų gelmes ir bent atverti tą skausmingiausią mūsų praeities laikotarpį – mūsų GARDARIKĖS federacijos (nuo Jūros iki Jūros!) žlugimo pradžią!
    Pirmiausiai reikėtų prisiminti ir “pagerbti” didžiausią mūsų išdaviką- Vanduolės rikijos (Vyslos žemupio – Vanduolės) rikį Daugonį, kuris 956 metais neatlaikęs kryžiuočių bei žmonos įkalbinėjimų, pirmasis priėmė Romos karūną ir kartu čekų (ne lenkų!) karaliaus Mieško (meška) slovakišką vardą. Kartu su Daugoniu nuo GINTARO KELIO, kuris kelis tūkstančius metų (Dniepru- Bugo-Vanduolės upėmis) jungė Baltijos ir Juodąją jūras, atskilo viena šio kelio pagrindinių atšakų! (Beje mūsų laikais Daugonis ilsisi Poznanės katedros altoriuje ir “puikuojasi” lenkų 10 zlotų kupiuroje). Tai buvo ne tiktai GINTARO KELIO bet ir mūsų Gardarikės federacijos (nuo Uralo kalnų iki Vyslos upės) žlugimo pradžią!

  7. Manau, kad Giedrius labai vykusiai pašiepia “gerb. Tomo “istoriografijas” – jos “anstatus ant Tautos atminties”, “700-ųjų Vytenio mirties metinių sukakties “nurašymą” ir pagal šias “istoriografijas” Gedimino “pradžių” vedimą nuo 1316 m. bei tokiu atveju 700 m. jubiliejaus minėjimą, nors pagal istorijos šaltinius jį Lietuvos valdovu tegalime laikyti tik nuo 1323 metų…

    Beje, Vytenis kaip ir Mindaugas labai aktuali Lietuvos istorijos dalis, galinti pakeisti pačią mūsų istoriją konceptualiai, todėl sąmoningas jo istoriografinis “nurašymas” labai akivaizdi, – anot Giedriaus “atvira grėsmė”…

  8. Antrasis išdavikas – Gardarikės pietinę dalį ir Juodają jūrą iki 995 metų valdęs (valdė marias) rikis Valdemaras.
    Tuo metu Gardarikės pietinė sostinė buvo dabartiniame Kijeve – KIjevgarde (Kaunogarde). Valdemarą (vardo verisja autoriaus) savo pusėn palenkė Bizantija.(Nuo pat Kryžiaus karo paskelbimo 325 metais Gardarikė buvo puolama ir Romos-iš vakarų, ir Bizantijos-iš pietų!). Perėjęs į naująjį tikėjimą Valdemaras gavo valdovo karūna ir Vladimiro ( Vladėtj mirom!?) vardą. Taip nuo Gardarikės atskilo jos pietinė dalis, o nuo “GINTARO KELIO”- pietinė atšaka.
    “Gintaro kelias” ir Gardarikės federacija buvo paraližuoti. Taip netekome ne tiktai transporto magistralės bet ir politinės bei ekonominės “bambagislės” tarp Baltijos ir Juodosios jūrų.
    Tuo pat metu prieš Gardarikiją suintensyvėjo ir Romos kariniai veiksmai Baltijos bei Šiaurės jūrose. Nutrūko ryšys su Gardarikės “kolonijomis” – Islandijoje, Grenlandijoje, Njufaunlende, kur gyveno mūsų VYKINGŲ gentis.
    Jie iš metropolijos nebegaudavo nei maisto, nei jokios informacijos.
    Skandinavai mūsų laikais sąvinasi Vykingų gentį!?!
    Tačiau kur skandinavai (tame tarpe ir norvegai) buvo prieš 1000 metų, kai vykingams ypatingai buvo reikalinga visokeriopa parama?!
    Kodėl skandinavai kelis šimtus metų (po Gardarikės suskaldymo) nusikalstamai stebėjo kaip Vykingų gentis palaipsniui nyko, ne tiktai nuo bado, bet ir nuo kraujomaišos?! Tai archeologinis faktas!?

  9. O ar Lietuvos istorikai žino kas ir kada “pagimdė” VYKINGUS?!
    Mūsų protėvių vardai ir daiktavardžiai gimdavo iš veiksmažodžių. Vykingų gi vardas gimė nuo žodžio “vykti”!(Įdomu iš ko vykingų vardą kildina skandinavai?).
    Tad ir šios mūsų genties vardas turi būti rašomas per “y”!( Tai mūsų kalbininkmas žinoti privalu!!!).
    Vykingų gentį pagimdė šiauriniame Žemės pusrutulyje vis šiltėjantis klimatas!
    VII-VIII amžiuje trumpomis vasaromis, atšilųs Baltijos ledui, vykingai laivais iš Baltijos jūros išvykdavo į Atlanto vandenyną ir pasiekdavo ne tiktai Ispanijos bei Afrikos, bet ir Amerikos krantus! Jie, pakrauti karo žirgais, užeidavo net į Viduržemio jūrą, kur romėnams įvarydavo nemažai baimės. Vykingai kartu privalėjo pažinti ir tai, kas dar buvo nežinoma, ir šią informaciją operatyviai siūsti Krivių Krivaičiui! Mat Gardarikė, jau nuo IV a., vienu metu kovėsi dviem frontais – su Roma – vakaruose ir su Konstantinopoliu-pietuose!).
    Šias keliones organizuodavo ir finansuodavo pati aukščiausia Gardarikės valdžia – Krivių Krivaičiai!!!

  10. Rimgaudas:

    R. Zubinas mano, kad žodis vikingas – vykingas yra kilęs nuo žodžio “vykti”. Jis taip pat mano, kad anksčiau turėjome “vykingų” gentį. Gal ir taip. Turi jis teisę išsakyti savo nuomonę ir ją argumentuoti.

    Turiu ir savo teisę, kuri sako, kad žodis “vikingas” yra sudurtinis, kilęs nuo žodžių “vėjas” ir “kinkyti”. Tai būtų “vėjkinkas”, kur “vėj” kitose kalbose dėl tarimo patogumo bus nuslydęs į “vi”. Angliškai, beje, gana įvairiai tariamas šitas “”vi”: sakoma ir “vaiking”, ir “veiking”. “Vėjkinko” prasmė būtų aiški – tas, kuris pasikinko vėją. Ne malūnui sukti, žinoma, o laivams per vandenis burių pagalba nešti.
    O šiaip, – gerai, kad T. Baranauskas istorines datas glaustai mums priminė: kiekvienas galime pritaikyti pagal savo teisininko, istoriko, kariškio ar, tiesiog, piliečio statusą ir draugų ar giminių tarpe atitinkamai pagerbti.

  11. “Slavų grupę (modelį) reikia laikyti kilusią pasekoje baltų grupės (modelio) pakitimo. Atvirkščias santykis neįmanomas, įmant galvon išnagrinėtus faktus”.(Akademikai V.V.Ivanov i V.N.Toporov – “K postanovkė voprosą o drevneišich otnošenijach baltijskich į slavianskich jazykov”. Moskva 1958m.).(Česlovas Gedgaudas “Mūsų praeities beieškant” psl.43). (Gėda mūsų istorikams, kurie atsisako tai ką pripažįsta net mūsų rytų kaimynai!).
    “Vakarų iškiliausias slavistas A.Vaillant, savo senslavų gramatikos įvade pabrėžia, jog lietuvių kalbą daug iškilių mokslininkų laikė pačia pirmykšte “indoeuropiečių” prokalbe.” (Č.G. “Mūsų praeities beieškant” psl.43).
    Norėdami pagerbti LIETUVOS garbingiausiąją praeitį bei jos iškiliausias datas, būtina pradėti, jeigu ne nuo pasauliui VIII t.pr.m.e. dovanotos KELTŲ (nuo liet. keltis-persikelti) kultūros, tai bent nuo VI a. vardo LIETVA!!!

  12. Atsiprašau už neleistiną klaidą – straipsnio pabaigoje reikia skaityti- “tai bent nuo VI a. gimusio vardo LIETUVA!!!”.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *