Mirė legendinis rusų režisierius Eldaras Riazanovas (video) (0)

Eldaras Riazanovas | wikipedia.org nuotr.

Eldaras Riazanovas (1927–2015) | wikipedia.org nuotr.

Lapkričio 30 d. Maskvoje, eidamas 88-tuosius metus, mirė legendinis Rusijoe režisierius, Kino režisierius, scenaristas ir dramaturgas Eldaras Riazanovas.

E. Riazanovas savo darbą kine pradėjo 1950 m. kaip dokumentinių filmų kūrėjas. Sovietiniais metais ypatingos sėkmės sulaukė jo režisuoti vaidybiniai filmai „Karnavalo naktis“, „Neįtikėtini italų nuotykiai Rusijoje“, „Saugokis automobilio“, „Likimo ironija, arba Po pirties!“, „Tarnybinis romanas“, „Garažas“, „Stotis dviem“.

E. Riazanovas buvo V. Putino politinės sistemos kritikas. 2014 metų kovą E.Riazanovas su grupe Rusijos menininkų drąsiai pasisakė prieš Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją ir pareiškė paramą Ukrainai.

Eldaras Riazanovas gimė 1927 m. lapkričio 18 d. Samaroje, Rusijoje. Tėvas – Aleksandras Riazanovas, mama – Sofija Riazanova. Žmona – Ema Abaidulina, žurnalistė. Dukra – Olga Riazanova, baigė Maskvos valstybinį M. Lomonosovo universitetą, filologė, kinotyrininkė. Anūkas – Dmitrijus Trojanovskis.

E. Riazanovo tėvai dirbo tarybinėje prekybos atstovybėje Teherane. Eldaras gimė Samaroje, kur gyveno mamos tėvai. Netrukus tėvai grįžo į Maskvą. E. Riazanovo tėvas dirbo vynų valdybos viršininku. 1930 m. tėvai išsiskyrė.

E. Riazanovas nuo vaikystės mėgo skaityti, ruošėsi tapti rašytoju, svajojo apie tolimas keliones. Po dešimtmetės mokyklos baigimo net išsiuntė laišką su prašymu priimti į Odesos jūreivystės mokyklą, tačiau dėl vykstančio karo atsakymo nesulaukė.

Visiškai atsitiktinai E. Riazanovas tapo Visasąjunginio valstybinio kinematografijos instituto (ВГИК) studentu (G. Kozincevo kursas). Tuo metu G. Kozincevas jau buvo pasaulinio garso režisierius. Tarp pedagogų buvo ir Sergejus Eizenšteinas, kuris ir „išskyrė“ iš kitų studentų tarpo jaunąjį E. Riazanovą.

1950 m. E. Riazanovas baigė institutą, diplominiam darbui kartu su kurso drauge Z. Fomina sukūręs dokumentinį filmą „Jie mokosi Maskvoje“. Jaunieji režisieriai gavo diplomą su pagyrimu. Penkerius metus E. Riazanovas kūrė dokumentinius filmus, siužetus kino žurnalams „Pionierija“, „Tarybinis sportas“, „Dienos naujienos“ ir kt.

1955 m. E. Riazanovas tapo kino studijos „Mosfilm“ režisieriumi ir kartu su S. Gurovu sukūrė pirmąjį tarybinį plačiaekranį filmą – reviu “Pavasario balsai”, kuriame buvo ir vaidybinių epizodų. O po metų žymiausias tarybinis komedijų autorius, „Mosfilmo“ kino studijos vadovas I. Pyrjevas tiesiog privertė E. Riazanovą kurti kino komediją. I. Pyrjevo nuojauta pasiteisino – filmas „Karnavalo naktis“ (1956 m.) turėjo didžiulį pasisekimą. Žymusis Igoris Iljinskis suvaidino šiame filme vieną geriausių savo vaidmenų – biurokratą Ogurcovą, o pagrindinio vaidmens atlikėja, tada dar jauna aktorė Liudmila Gurčenko tapo kino žvaigžde. Kompozitoriaus A. Lepino dainos iš šio filmo iki šiol plačiai atliekamos.

Per keletą vėlesnių metų E. Riazanovas įrodė savo, kaip komedijų autoriaus, įvairiapusiškumą. Jis sukūrė lyrinę komediją „Mergina be adreso“ (1957), herojinę komediją „Husarų baladė“ (1962), buitinę komediją „Duokite skundų knygą“ (1964), ekscentrinę komediją „Nepaprasti italų nuotykiai Rusijoje“ (1974). 1961 m. jis sukūrė dvi satyrines kino juostas „Kaip kūrė Robinzoną“bei „Žmogus iš niekur“. Pastarajame filme, kuris buvo beveik nerodomas dėl cenzūros draudimų, sėkmingai debiutavo Sergejus Jurskis bei Anatolijus Papanovas. A. Papanovas, tuo metu jau žinomas teatro aktorius, šiame filme turėjo keturis vaidmenis, taip paneigdamas skleidžiamus mitus, kad yra „nekinogeniškas“.

Kuriant filmą „Husarų baladė“ režisieriui E. Riazanovui vėl labai padėjo I. Pyrjevas, gavęs leidimą filmavimui bei įkalbėjęs vaidinti poručiko Rževskio vaidmenį Jurijų Jakovlevą. Pačiam režisieriui teko ilgai įrodinėti kino sistemos vadovams, kad geriausias kandidatas M.Kutuzovo vaidmens atlikimui – I. Iljinskis, bei kad šiuo filmu visiškai neiškreipiama Rusijos istorija, o ji tiesiog romantizuojama. A. Gladkovo pjesę „Senų senovėje“ (Давным-давно), pagal kurią buvo sukurtas filmas, E. Riazanovas sutrumpino, bet sukūrė keletą papildomų eiliuotų epizodų, kurie organiškai įsiliejo į kūrinį.

Neabejotinai viena geriausių E. Riazanovo komedijų – „Saugokis automobilio“ (1966). Nežiūrint į tai, kad filmo pagrindas – anekdotinė istorija apie kilnų mašinų vagį, jame gerai parodytos gyvenimiškosios kolizijos, charakteriai ir dialogai. Šiame filme puikius vaidmenis atliko puikūs aktoriaiInokentijus Smoktunovskis , J. Jevstignejevas, A. Papanovas, A. Mironovas, Olegas Jefremovas, Olga Aroseva, Galina Volček ir kiti. Visa tai ir puiki A. Petrovo muzika neleidžia filmui pasenti.

Plačiausią žiūrovų auditoriją turėjo vėlesni E. Riazanovo filmai: „Sėkmės zigzagas“ (1968), „Seniai – plėšikai“ (1972), „Likimo ironija, arba po pirties“ (1975), „Tarnybinis romanas“ (1977),„Stotis dviems“ (1982).

E. Riazanovo filmams būdingas ekstravagantiškas siužetas, žiūrovo įtraukimas į realią buitinę aplinką, neįprasta tikroviškumo ir tariamumo sintezė. Skiriamasis režisieriaus bruožas – linksmų ir liūdnų, juokingų ir graudžių linijų persipynimas. Jo mėgstamiausias žanras – tragikomedija. Beveik visuose filmuose skamba muzika ir eilės.

Tam tikra E. Riazanovo kūrybos riba – filmai „Garažas“ (1979) bei „Užtarkite vargšą husarą“(1980), aštriai kritiški tarybinės tikrovės atžvilgiu.

1980–1990 m. E. Riazanovas dirbo taip pat intensyviai, kaip ir anksčiau. Jis sukūrė filmus „Žiaurus romansas“ (1984), „Užmiršta fleitos melodija“ (1987), „Brangioji Jelena Sergejevna“(1988), „Pažadėtieji debesys“ (1991), „Pranašystė“ (1993), „Sveiki, puskvailiai“ (1997), taip pat „Senos kriošenos“ (2000), ir „Andersenas. Gyvenimas be meilės” (2006).

E. Riazanovas – kinematografinės krypties autorius, „paleidęs į gyvenimą“ daugelį jaunų aktorių, naujai atskleidęs jau žinomus aktorius. Jį mėgsta ir kinematografininkai, ir žiūrovai. Jis pasireiškė taip pat kaip dramaturgas, rašytojas. Jis buvo daugelio savo filmų scenarijaus bendraautoris, parašė keletą pjesių, knygų.

Kita veikla

1979—1985 m. E. Riazanovas buvo populiarios TV laidos „Kinopanorama“ vedėju. Be to, jis sukūrė virš 200 autorinių televizijos programų.

2002 m. E. Riazanovas tapo Rusijos kino meno akademijos „Nika“ (НИКА) prezidentu.

2005 m. sausio 23 d. atidarytas „E. Riazanovo kino klubas“ – kaip tarybinio laikotarpio komedijos centras. Trijose salėse, kurių didžiausia turi virš 500 vietų, rodomi filmai, spektakliai, vyksta kūrybiniai vakarai ir susitikimai.

E. Riazanovas dėstė Aukštuosiuose režisierių ir scenaristų kursuose (jo mokiniai – režisieriai J. Maminas, E. Cymbalas, I. Fridbergas ir kt.).

Apdovanojimai

  • 1958 m. Visasąjunginio kino festivalio laureatas (nominacija „Pirmas komedijų prizas“)
  • 1969, 1977 m. du Darbo raudonosios vėliavos ordinai
  • 1977 m. TSRS Valstybinė premija (už filmą „Likimo ironija, arba po pirties“)
  • 1979 m. RTFSR Valstybinė premija (už filmą „Tarnybinis romanas“)
  • 1983 m. Visasąjunginio kino festivalio laureatas (nominacija „Specialusis prizas“)
  • 1984 m. TSRS liaudies artisto vardas
  • 1987 m. Tautų draugystės ordinas
  • 1991 m. premijos NIKA (nominacijos „Geriausia režisūra“ ir „Geriausias vaidybinis filmas“)
  • 1996 m. III laipsnio ordinas „Už nuopelnus Tėvynei“,
  • 2005 m. Carskoje Selo meninė premija
  • 2007 m. Kemerovo srities ordinas „Draugystės raktas“
  • 2008 m.  II laipsnio ordinas „Už nuopelnus Tėvynei“,
  • 2008 m. Garbės ordinas (Gruzija)
  • Tarptautinių kino festivalių Madride, Delyje ir Briuselyje laureatas.
  • 2012 m. Samaros garbės piliečio vardas.
  • Prancūzijos meno ir literatūros ordinas.

Kategorijos: Kultūra, Menas, Naujienos, Užsienyje, Vaizdai ir garsai, Vaizdai protui, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: