Pjudymo kampanijos internete (video) (1)

internetas.kompiuteris.transp.lt nuotr

transp.lt nuotr.

Viduramžiškas gėdos stulpo ritualas interneto eroje vėl atgimsta. Ar empatijos stoka socialiniuose tinkluose sietina su internautų anonimiškumu?

Youtube vaizdo įraše Amanda Tod (Amanda Todd) pasakoja apie internete patirtas patyčias. Praėjus keturioms savaitėms penkiolikmetė nusižudė. (Allpix / Laif)

Kodėl žmonės internete tokie niekingi? Iš kur kyla malonumas kitą apnuoginti, pažeminti ir nubausti? Ir kodėl daugelis stebi, kai kitas žmogus viešai gniuždomas dvasiškai – o neretai ir psichiškai? Ar tie „gėdintojai“ yra bandos instinkto aukos, kompleksuoti pakalikai, trokštantys pajusti pranašumą? Ir ar išties toks teisuoliškumas ar piktavališkumas jiems teikia malonumą?

Puritoniškos šaknys

Elektroninės patyčios (angl. cybermobbing) nėra amerikietiškas reiškinys, tačiau „viešas gėdinimas“ (angl. public shaming) Jungtinėse Valstijose sudaro didelę informacinės erdvės dalį. Nusidėjėlių vieši pasirodymai, pradedant perp walk – prasikaltusių asmenų pristatymu viešumai, baigiant jokių skrupulų neturinčiais realybės šou ir narkotikų palaužtų garsenybių atgailavimo orgijomis, yra populiarus amerikietiškas ritualas, socialinėse medijose radęs ne tik pastiprinimą, bet ir atskirą platformą. Tačiau skandalų kamuojami amerikiečių politikai telegeniškai demonstruoja jaudinančius atgailos ritualus, o internetinis gėdinimas neturi gailesčio. Ir ne vien todėl, kad dingstį gėdinti – nemalonias nuotraukas, kvailus pasakymus – gali reprodukuoti be galo. To, kuris kartą tapo pamazgų srauto auka, vardas „Google“ paieškoje visada bus su tuo susijęs. „Google“ yra gėdos multiplikatorius.

Kas mumyse žudo, vagia ir meluoja? Šis Biuchnerio (Büchnerio) klausimas ateina į galvą, prisiminus visas tas apkalbas, pavogtas nuotraukas, asmeninių duomenų pasisavinimą ir dažnai mirtinas viso to pasekmes. Elektroninės patyčios yra viena pagrindinių jaunuolių savižudybės priežasčių. Kai kurie atvejai giliai įsirėžė į viešąją sąmonę: Taileris Klementis (Tyler Clement), aštuoniolikmetis muzikos studentas, kurio pasimatymas su draugu buvo slapta filmuojamas internetine vaizdo kamera ir transliuojamas tiesiogiai internetu; Audrė Pot (Audrie Pott), kurios išprievartavimo nuotraukos buvo paviešintos „Feisbuke“; Feibi Princas (Phoebe Prince), kuri dėl negailestingų bendraklasių patyčių pasikorė spintoje – visi jie jauni žmonės, nebepakėlę pažeminimo skaitmeninėje erdvėje. Penkiolikmetę Amandą Todd liūdnai išgarsino „Youtube“ vaizdo įrašas, kurį ji paviešino prieš mirtį. Amanda vienam nepažįstamajam, su kuriuo flirtavo pokalbių svetainėje, lengvabūdiškai nusiuntė savo nuotrauką apnuoginta krūtine, kurią jis vėliau – merginai atsisakius tęsti „pasirodymą“ – įkėlė į internetinę pornografijos svetainę ir paskelbė nuorodą jos „Feisbuko“ draugams.

Moterys taikiklyje

Tokios „viešojo gėdinimo“ karikatūros – tai bjauri išvirkštinė pusė tos ypač tarp moteriškos lyties paauglių išvešėjusios manijos asmenukėmis (angl. selfie) sukurti kuo tobulesnį savo atvaizdą. Jaunų merginų, kurios internete, dažnai ir per vaizdo kameras, užsiima prostitucija – jei taip galima pavadinti bejėgiškus bandymus paklūstant stereotipiniams seksualumo scenarijams pasikelti marškinėlius ir vizginti užpakalį, – naivų narcisizmą neretai skatina iliuzija, kad tokiu būdu jos „bus pastebėtos“.  Tai, kad ši forma atkreipti į save dėmesį dažnai yra lydima svajonių apie dainininkių ir modelių karjerą, susiję ne tik su merginų amžiumi, bet ir su žiniasklaidos priemonių prigimtimi – nepaisant to, kad noras išsiskirti iš pilkos minios paradoksaliai reprodukuoja vis tas pačias pozas.

Moterys ir merginos dažniausiai tampa pjudymo kampanijų taikiniu. Pasak organizacijos, kovojančios su internetiniu priekabiavimu (angl. Organisation Working to Halt Online Abuse), 72,5 proc. skundų dėl priekabiavimo internete sulaukiama iš moterų. Merilendo universitete atlikus eksperimentą, kurio metu pokalbių svetainėse buvo įvesti fiktyvūs vartotojų adresai, moteriški adresatai kasdien sulaukdavo apie 100 atvirai seksualinio turinio užgauliojimų ar grasinamųjų elektroninių laiškų, tuo tarpu vyriški adresatai – vos 3,7. Seksualizuoto pobūdžio išpuoliai, ar tai būtų gėdinimas dėl ištvirkimo, ar grasinamas išprievartauti, pabrėžia mizoginišką gėdinimo internete polinkį – ir tai nereiškia, kad šios internetinių patyčių formos netaiko pačios moterys. Mėginimai kaip nors reguliuoti prievartą interneto erdvėje ar patraukti už tai baudžiamojon atsakomybėn iki šiol nesusilaukė didelio pasisekimo; „Tvitteris“ tik 2013 metais įdiegė „Pranešti apie netinkamą elgesį“ (angl. report abuse) mygtuką. Padėtį sunkina tai, kad internetinis gėdinimas lydi auką bemaž kiekviename žingsnyje. Išmanųjį telefoną daugelis laiko pasidėję prie savo pagalvės.

Kaip neapgalvota akimirka gali sunaikinti net prityrusio mokslininko karjerą, neseniai parodė Nobelio premijos laureato Timo Hunto pavyzdys, kai dėl Pasaulinėje mokslo žurnalistų konferencijoje išsakyto sąmojo apie moteris laboratorijoje teko atsistatydinti iš garbingų pareigų. T. Hunto kvailas sąmojis, esą moterys laboratorijoje kelia problemų, nes „tu įsimyli jas, jos įsimyli tave, o kai jas kritikuoji, jos verkia“, sukėlė didžiulio masto pamazgų srautą. Vienas iš lemiamų veiksnių, veikiančių tokias pasipiktinimo bangas, turbūt yra ta aplinkybė, kad tūžmingos reakcijos į politiškai nekorektiškus pasisakymus suvokiamos kaip morališkai pateisinamos. „Gėdinimas mums tapo galingu ginklu“, – rašo buvęs įnirtingas internetinių patyčių propaguotojas žurnalistas Jonas Ronsonas savo neseniai pasirodžiusioje knygoje „So You‘ve Been Publicly Shamed“, kurioje jis pristato pjudymo kampanijų aukas. Pasak autoriaus, „pasmerktieji tylėti įgavo balsą“. Anksčiau pats buvęs mobingo dalyviu, kai žmonių grupė tariamo „socialinio teisingumo“ vardu taiko grupinį patyčinį spaudimą, J. Ronsonas, savo kailiu patyręs mobingo „malonumus“, perbėgo į kitą pusę. Turbūt daugelis tol neįžvelgia savo niekšybių pasekmių, kol patys netampa internetinių patyčių aukomis.

Gal ir tiesa, kad socialinės medijos sukuria demokratinę erdvę, kurioje laisvę išsisakyti randa mažumos ir neprivilegijuotieji. Tačiau vis dažniau ši erdvė tampa tarsi žaidimų aikštelė, kurioje nelaimėliai, prisidengdami anonimiškumu, leidžia nevaržomai lietis savo pavydui ir nevisavertiškumo jausmui. Gana dažnai impulsas nubausti kitą už kvailą pasisakymą perauga į galingą pliūpsnį, kurį sukuria gausi bendraminčių minia – net jei seilėmis besitaškanti pagieža tiesiogiai prieštarauja paties komentatoriaus moralinėms normoms. De facto pamazgų srautas prilygsta viduramžių laikų gėdos stulpui.

Gigo efektas

Kas mumyse žudo, vagia ir meluoja? Ar tai vadinamasis Gigo efektas, pavadintas piemens iš Platono „Valstybės“ vardu, kuris užsimovęs žiedą galėdavo tapti nematomas ir taip užkariauti karalienės lovą, nužudyti karalių bei pareikšti pretenzijas į sostą? Būdamas nematomas, kaip plaukia iš šio pasakojimo, net ir morališkai integrali asmenybė gali tapti gyvuliu, kadangi anonimiškumas sukursto žmonių giminėje tai, kas blogiausia.

Kaip „New York Times“ publikuotoje esė „Epideminis beveidiškumas“ dėsto Stephenas Marche, neregėto empatijos stygiaus tinkle priežastis yra ta, kad čia nematai kito veido. Veidas yra intersubjektyvumo raktas – kitaip tariant, gebėjimo kito skausmą priimti kaip savo. Pasak prancūzų filosofo Emmanuelio Levino, kito veidas rodo svetimumo substanciją, iš kurios į mus žvelgia visa žmonija. „Veidas manęs prašo ir man liepia.“ Taigi susitikimas su kito veidu yra diskurso šaknis ir – čia susitinka prancūzų moralės filosofija ir šiuolaikinė neurobiologija – etiško elgesio šaltinis.

Beveidiškumas

Per tokius įgimtus refleksus kaip susitapatinimas ir atkartojimas, kurie veikiant neuroniniams procesams sąlygoja empatiją, mes esame pajėgūs suprasti, ką jaučia kiti žmonės. Taigi beveidiškumas internete nėra vien tik slėptuvė, iš kurios tariamai nepavojingai gali veržtis brutalumas, – beveidiškumas netgi fiziologiškai užkerta kelią empatijai. Komunikacinis beveidiškumas internete – fenomenas, kurio negali kompensuoti jausmaženklių (angl. emoticon) vartojimas, – kaip rašo Stephenas Marche, „paslepia tiek aukų, tiek pabaisų žmogiškumą“.

Amanda Tod (Amanda Todd):

Nzz.ch

Vertė Dangė Vitkienė

Kategorijos: Pilietinė visuomenė, Vaizdai ir garsai, Vaizdai protui, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *