V. Keršanskas. Algirdas Patackas – tikras Dievo ir Tėvynės karys

Lietuva neteko tikro savo kario. Jai iki paskutinio atodūsio dirbusio ir savo gyvenimą paaukojusio Algirdo Vaclovo Patacko. Taip vienas po kito išeina jie – tikri Dievo ir Tėvynės kariai, palikę milžinišką ir nebeištrinamą įspaudą ne tik istorijoje, bet ir daugelio iš mūsų gyvenime.

Pagal išsilavinimą – inžinierius, tačiau viduje visada buvęs gilių ir nuolatinių apmąstymų būsenoje. Jo pasaulėžiūroje darną rado baltiškoji senovės lietuvių kultūra ir krikščioniška tradicija. Visa tai jam padėjo įprasminti, drįstu įvardinti, didžiausią gyvenimo meilę – Lietuvą.

Jo pogrindinė veikla ypač suaktyvėjo po Romo Kalantos tragedijos, o ypač – paslaptingos bendražygio ir bičiulio Mindaugo Tomonio žūties. Tiksliau, brutalaus sovietinių struktūrų įvykdytos žmogžudystės, po to kai poetiškos sielos jaunuolis atsisakė vykdyti okupanto įsakymus. Tuomet atsirado „Pastogės Lietuva“, kiti leidiniai, kurie leido okupuotoje Lietuvoje turėti savo susikurtą erdvę laisvam mąstymui, taip reikalingam siekiant išsaugoti žmogaus orumą, jo ir tautos gyvastį.

Už „nepaklusnumą“ tardytas ir kalintas, tačiau neilgai – jau buvo pradėję pūsti permainų vėjai. Todėl aktyviai įsijungė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą ir tapo vienu iš Sąjūdžio „ledlaužių“ – Kauno grupei, kuri neleido mąstyti apie jokius kompromisus su okupacine valdžia. Kovo 11-osios Lietuva yra ir Algirdo Lietuva – jis dalyvavo visuose svarbiausiuose jos kūrybos darbuose, už tai apdovanotas ne vienu ordinu, o vieno iš jų – Vyčio Kryžiaus – atsisakė. Todėl, kad labiau už viską siekė teisingumo ir būti apdovanotam kartu su jį tardžiusiu KGB karininku jam neatrodė teisinga.

Bekompromisio teisingumo siekis ir jaunos valstybės paklydimai paskatino jį grįžti į politiką, nors aplinkybės tam nebuvo palankios. Vienas iškiliausių pogrindžio veikėjų buvo išvadintas patvoriniu, garliaviniu ir net vagimi. Žmogus, kuris niekada nesiekė garbės ir pripažinimo, nelaikė savęs politiku, o tik Lietuvos vaiku, nuolankiai dirbančiu jos labui.

Lietuva prarado didį, besąlygiška meile degantį sūnų. Tačiau Algirdas Patackas užaugino ir po savęs jų paliko tiek, kad ši meilė liks gyva dar ilgai. Didelį dėmesį Algirdas skyrė moraliniam ir vertybiniam jaunimo ugdymui, negailėjo laiko ir turimų resursų investuoti į tuos, kuriais tikėjo kaip ateities Lietuva. Ne kartą yra sakęs: nepriklausomybės daigai jau dygsta ir turime juos palaistyti, kad išaugtų ši laisvės karta. Jo formulė buvo paprasta: tautiškumas savo pilną formą įgauna tik kartu su tikėjimu, o kiekvienas Dievo karys privalo besąlygiškai stoti už savo Tėvynę.

Sužinojęs apie savo ligą jis nesustojo. Tęsė darbą Seime gindamas lietuvybę ir krikščionišką moralę, skubėjo išleisti tekstus, kurie įprasmino viso jo gyvenimo ieškojimus. Išleidęs knygą „Litua“, kurioje pateikiami tiek sovietmečiu ir jau nepriklausomoje Lietuvoje parašyti esė, tiek gilesni etnokultūriniai tyrinėjimai, vis dar laukiantys savojo pripažinimo, Algirdas pasakė: į visus klausimus šiame pasaulyje aš sau jau atsakiau. Nepaisant to, Algirdo tikėjimas tuo, ką daro, negalėjo būti užgniaužtas – net paskutinėmis savaitėmis naktimis jis rašė tekstus, nes atrado naują gyslelę – lietuvių protėvių – galindų – pėdsakus Galisijos regione Ispanijoje. Tyrinėjimus tęs jau kiti, bet Algirdas ir vėl buvo pirmasis, uždavęs naują mįslę sau ir kitiems.

Mūsų, tų, kuriuos priglaudė, mokė ir kuriais tikėjo Algirdas, pareiga aiški – daigams laikas prasikalti ir išaugę vaisiai turi tarnauti Lietuvos labui. O šiandien tėvynė Lietuva verkia ir didžiuojasi.

Amžiną atilsį, mielas mokytojau.