Z. Tamakauskas. Kudirkos keliais (nuotraukos) (1)

IMG_1323-K100

Kud. Naumiestis. Tautodailininko Prano Sederevičiaus kūrybos variacijos | Z. Tamakausko nuotr.

Pažintinės kelionės atspindžiai

Minint dr. Vinco Kudirkos mirties 115 metų sukaktį ir artėjant jo 156-ąjam gimtadieniui Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komitetas surengė pažintinę kelionę „Kudirkos keliais“. Pakeliui sustodavome pasidairyti ir po kitus miestelius, daugiau žinomus Lietuvos kultūros istorijoje.

Nemuno slėnio puošmena

Mūsų autobusui riedant Nemuno kairiojo kranto keliu maždaug už 17 km pasiekėme Zapyškio miestelio senąją gotikinę bebokštę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Ši bažnyčia gražiai puošia Nemuno slėnį, o slėnis – ir pačią bažnyčią. Kai kurie žmonės pasakoja, kad ši bažnyčia pastatyta dar Vytauto Didžiojo laikais, kaip ir Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia, esanti Nemuno pakrantėje Kaune. Tačiau istoriniai šaltiniai rodo, kad Zapyškio bažnyčia pastatyta kur kas vėliau – 16 amžiaus antroje pusėje – miestelio valdytojo Povilo Sapiegos pastangomis. Net kurį laiką žmonės pačią vietovę vadinę Sapiegiškėmis. Paskui virto Zapyškiu. Bažnyčia kentėjo nuo dažnų Nemuno potvynių ir svetimų kariuomenių, įsiveržusių į Lietuvą nuniokojimo. Ji daug kartų remontuota, restauruota. Tačiau iki šiol išlaikė savo grakštų gotikinį apdarą – frontoną, suskaldytą į viršų kylančių žemėjančių nišų, sienas remiančius laiptuotus kontraforsus, profilines plytas… Teigiama, kad viduje prie bažnyčios fasadinės sienos buvo įrengti prašmatnūs vargonai – žmonių vadinamos griežyklos. Vargonų priekyje stovėjusi vietinių tautodailininkų padaryta karaliaus Dovydo skulptūra, o prie jos iš šonų simetriškai išdėstyti angelai. Šv. Mišių eigoje per „pakylėjimą“ Dovydas linksėdavęs galvą, o angelai skambindavę varpeliais… Tokį mechaninį prietaisą turbūt turėjo labai reta bažnyčia. Minima, kad prie Didžiojo altoriaus kabėjusi elnio galva su ragais, o greta – Švč. M. Marijos paveikslas. Pasakojama, kad okupavusi mūsų kraštą rusų kariuomenė šį paveikslą iš Vytauto bažnyčios išmetusi į Nemuną. Prie Zapyškio jis buvęs iškeltas ant plūduriuojančių elnio ragų… Bažnyčios viduje taip pat buvęs trijų medinių barokinių altorių ansamblis, sukurtas 17 amžiaus pabaigoje, o kiek anksčiau – pastatyta renesansinė sakykla su evangelistų Jono, Morkaus, Luko ir Mato atvaizdais.

Zapyškio apylinkėse aktyviai veikė 1863 metų sukilėliai, buvo platinama draudžiama lietuviška spauda, o sovietinės okupacijos metais čia pasižymėjo Žalgirio rinktinės Lietuvos partizanai. Netoli Zapyškio, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko, buvusio partizano Vytauto Balsio iniciatyva atstatytas buvęs partizanų bunkeris. Pačioje uždarytoje bažnyčioje sovietiniais metais davė priesaiką vienas iš mūsų veikusios pogrindinės antisovietinės jaunimo organizacijos būrelis, čia buvo rašomi ir antisovietiniai atsišaukimai.

1993 metais su senosios Zapyškio bažnytėlės atvaizdu išleistas dailininko Eugenijaus Gūzo sukurtas Lietuvos pašto ženklas. Nuo 1996 metų šioje bažnyčioje vyksta Pažaislio muzikos festivalio koncertai.

Zapyškis yra susijęs ir su dr. Vinco Kudirkos gyvenimu. Tai teko patirti bendraujant su   Paežerių klėtelės saugotoju, buvusiu sovietinių lagerių kaliniu, nuoširdžiu Lietuvos patriotinės dvasios skleidėju mokytoju Stasiu Ankevičiumi. Stasys Ankevičius buvo lyg užgrūdintas karys – Vinco Kudirkos dvasios saugotojas, pasižymėjęs dideliu pareigingumu ir atidumu. Jis bet kokiu dienos metu ar oru, net sergantis visada atvykusiems skubėdavo atidaryti jo prižiūrimos V. Kudirkos relikvinės klėtelės duris. Lankantis su jaunimo būriu Paežeriuose, mokytojas S. Ankevičius su didele meile ne tik pasakodavo apie Kudirkos šviesią asmenybę, klėtelėje sukauptus ekspozicinius   daiktus, bet ir visada su jo paties surastu bei restauruotu V. Kudirkos smuiku pasmuikuodavo Lietuvos himną, jį įvardindamas kaip tautišką giesmę, kurios, kaip maldą, niekada neturėtume pamiršti. Ją visada turėtume giedoti ne tik lūpomis, bet ir širdimi, išreiškiant savo meilę savo namams, savo žemei, savo garbingai Lietuvos istorijai, jos garbingiems praeities puslapiams. Ne kartą yra pasakęs, kad po jo mirties šis istorinis smuikas, kuriuo buvo kuriamas Tautiškos giesmės muzikinis apvalkalas, turėtų būti saugomas Kudirkos Naumiesčio įkurtame dr. Vinco Kudirkos muziejuje. Deja, Mokytojo noras neišpildytas – po jo mirties ši istorinė relikvija kažkodėl nukeliavo kitu adresu…

Mokytojas Stasys Ankevičius pasakodamas apie Kudirkos gyvenimo kelią, visada pabrėždavo Zapyškio bažnyčios klebono Jurgio Kolytos kilniadvasiškumą, lėmusį jaunuolio tolimesnio gyvenimo tarpsnį, jo tolimesnį mokslo siekimo kelią. Pašalinus jį dėl stokos pašaukimo būti kunigu iš Seinų kunigų seminarijos, užsitraukęs didelę savo tėvo rūstybę. Kaip tik tuo sunkiu gyvenimo momentu būsimam lietuvybės žadintojui savo gerąją ranką ištiesęs, kaip manoma tolimas jo giminaitis, kunigas Kolyta. Jis gabiam jaunuoliui įkvėpė tolimesnį pasitikėjimą savimi, savo lėšomis jam atvėrė kelią toliau mokytis Marijampolės gimnazijoje ir aukštojoje mokykloje. Per savo mokslo atostogas ir vėliau tapęs gydytoju Vincas Kudirka dažnai apsilankydavęs Zapyškyje, vietos gyventojus pradžiugindavęs savo smuiko garsais per aukojamas šventas Mišias bažnyčioje, patardavęs žmonėms įvairiais medicinos klausimais, godžiai skaitydavęs dr. Jono Basanavičiaus leidžiamą „Aušrą“.

Simo Kudirkos gimtinėje

Važiuodami į Šakius, užsukome į Griškabūdį. Iš karto mūsų dėmesį patraukė medinė aštuonkampė klasicistinio stiliaus Kristaus Atsimainymo bažnyčia, suprojektuota architekto karmelito Juozapo Vališausko ir pastatyta 1796 metais. Tai bene vienintelė tokio architektūrinio plano išlikusi bažnyčia Lietuvoje. Bažnyčios vidų puošia polichrominė sienų tapyba ir neobarokiniai altoriai, aštuonkampę dalį juosia galerija. Garsūs Lietuvoje ir čia pastatyti vėlyvojo baroko vargonai. Juos pastatė turėjęs Mažosios Lietuvos žemėje – Įsrutyje savo dirbtuves, žymus Rytprūsių meistras Georgas Adamas Nepertas.

Bažnyčioje klebonavęs poeto Prano Vaičaičio brolis 1933 metais pagal inžinieriaus Antano Bistricko projektą pastatydino gelžbetoninę varpinę, kuri savo materialine išvaizda yra priešybė greta stovinčiai grakščiai medinei bažnyčiai. Šventoriuje prie tos pačios varpinės palaidotas ir pats kunigas Juozas Vaičaitis. Pažymėtina, kad   inžinierius Antanas Bistrickas suprojektavo ir Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčią.

Kasmet Griškabūdžio parapija garsėja šventosios Onos atlaidais. Parapijai vadovauja neseniai čia paskirtas naujas klebonas Vytautas Mazirskas, buvęs Alytaus jaunimo ir skautų organizacijos dvasios vadas, aktyvus Marijos radijo laidų dalyvis, pasižymintis savo jautria muzikalia siela, paprastumu bei nuoširdumu.

Prisimintina, kad iš Griškabūdžio valsčiaus yra kilęs vienas pirmųjų Lietuvos istorikų, ieškojusių istorijos duomenų Vatikano archyvuose, pirmasis lietuvis apgynęs disertaciją istorijos tematika, rašęs istorijos vadovėlius, 1905 metų Didžiojo Vilniaus Seimo ir 1917 metų Lietuvių konferencijos dalyvis, Marijampolės marijonų gimnazijos steigėjas, Lietuvos universiteto dėstytojas kunigas Jonas Totoraitis. Jis, minėdamas Griškabūdžio bažnyčią, rašė: „Griškabūdžio bažnyčia yra erdviausia, puikiausia visų medinių bažnyčių ne tik Vilkaviškio diecezijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Ji yra karmelitų garbė“. Šiam iškiliam Lietuvos sūnui atminti bažnyčios šventoriuje yra pastatytas tautodailininko Vido Cikano sukurtas kuklus paminklas.

Griškabūdyje yra gimęs lietuvių pasipriešinimo sovietiniam okupantui dalyvis Simas Kudirka. Jis 1970 metais per JAV ir sovietų žvejybos organizacijų vadovų susitikimą, vykusį JAV teritoriniuose vandenyse, peršoko į JAV kranto apsaugos laivą, paskui prievarta grąžintas į sovietinį laivą, nuteistas 10 metų kalėti. Po trijų metų jo motinai – JAV pilietei po didelių pastangų pasisekė sūnų išvaduoti, su šeima išvyko į JAV, aktyviai dalyvavo lietuvių organizacijų veikloje, demaskuodamas sovietinį okupantą. 2000 metais grįžo į Lietuvą, apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. Griškabūdyje gimė ir žinomas Lietuvoje vyskupas Juozas Preikšas.

Griškabūdžio kapinėse yra palaidotas kanauninkas Juozas Marma – visuomenės veikėjas, politikas, dalyvavęs 1917 m. Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje. Šiose kapinėse ilsisi perėjęs sovietinių lagerių košmarą,   žinomas žurnalistas, publicistas, filosofas, vertėjas ir rašytojas Valentinas Gustainis.

Pokario metais Griškabūdyje, kaip ir kitose Lietuvos vietose, buvo įsikūrusi stribų būstinė. Čia ypač savo sadistiniu žiaurumu garsėjo MGB viršininkas Kondratov ir stribas Kostas Glikas, vėliau tapęs kolūkio pirmininku, partokratų A. Sniečkaus ir J. Paleckio draugu. Glikas terorizavęs net tas lietuvių šeimas, kurios jį globojo vokiečių okupacijos metais. Dabar tą buvusį stribų buveinės namą žymi lentelė su užrašu: „Šiame name Šakių NKVD ir NKGB 1945-1947 metais vykdė gyventojų genocidą“. Šio genocido aukas ir žuvusius Lietuvos partizanus pagerbėme prie netoliese jiems įrengto Memorialo su labai prasmingu įrašu: „…Sudaužęs pančius drąsiasparnių pulkas Tėvynės laisvės žygį iki galo tęs.“

Zanavykijos sostinėje

Iš Griškabūdžio plentu pasukome į vadinamą zanavykų sostinę – Šakius. Šio krašto gyventojus iškilus kraštotyrininkas ir knygų leidėjas Bernardas Aleknavičius savo leidžiamoje tęstinių knygų serijoje pavadino Novužės krašto vaikais.

Manoma, kad Šakių vardas kilo iš Šakaičių kaimo, minimo jau 1599 metais. 1719 metais Šakaičiai pavadinti jau Šakiais, o 1812 metais Šakiams suteiktos miesto teisės. Šakiai yra susiję su Vinco Kudirkos vardu. Į šį miestą atvyko gavęs gydytojo diplomą ir suredagavęs pirmąjį „Ūkininko“ numerį. Čia turėjo būti jo pirmoji darbovietė baigus Varšuvos universitetą – jo praktinio gydytojavimo pradžia. Tačiau atvykęs į Šakius jaunasis gydytojas tuojau pat susidūrė su sunkumais. Šakiuose tuomet daugumą sudarė žydai, kurie čia pradėjo kraustytis nuo 1690 metų. Jie nenorėjo, kad jų tautietis gydytojas Šuckveris turėtų konkurentą lietuvį. Jų bendruomenė nutarė atvykusiam daktarui nenuomoti jokio buto (daugumą namų savininkų taip pat sudarė žydai) – jaunasis gydytojas turėjo būti priverstas išsikraustyti iš Šakių. Tačiau jam padėjo miesto bažnyčios klebonas Kalėda, apgyvendinęs jį savo nedidutėje klebonijoje. Ligonius V. Kudirka priimdavo klebonijos klėtyje. Vėliau jam pavyko mieste susirasti erdvesnį – keturių kambarių butą.   Atsirado geresnė sąlygos ir kūrybinei veiklai. Jis daug skaitė, rašė, palaikė glaudų ryšį su knygnešiais, nemažai bendraudavo su vietos jaunimu, muzikavo, grieždavo smuiku, žavėjosi Verdžio, Mocarto, Šopeno, Bethoveno kūriniais, lietuvių liaudies dainomis. Kompozitorius Mikas Petrausakas, tyrinėdamas Kudirkos muzikinę kūrybą, pastebėjo: „Kudirkos kūriniuose yra daugiausia visais atžvilgiais lietuviškos dainos ir tokios kaip „Ant tėvelio dvaro“, „Tu mano motinėle“, „Siuntė mane motinėlė“ paimtos ir į „Nemuno vilnis“. „Nemuno vilnys“ – geriausias Kudirkos kūrinys, visų labai mėgiamas dėl to motyvo, kuris iš žilos gadynės gyveno lietuvio dirksniuose, tik jį Kudirka pajudino ir prikėlė“.

Šakiuose V. Kudirka pragyveno ketverius metus – nuo 1890 iki 1894 metų. Miestas gerbia dr. Vinco Kudirkos atminimą – 1998 metais, minint Vinco Kudirkos 140-ąsias gimimo metines, Šakiai pasipuošė kauniečio skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtu V. Kudirkos paminklu.

Per II pasaulinį karą Šakiai labai nukentėjo nuo sovietinių lėktuvų bombardavimo ir Vokietijos kariuomenės veiksmų. Beveik neliko medinių pastatų. Sudegė ir miesto centre, netoli turgaus aikštės stovėjusi medinė bažnyčia ir klebonija.

Šakiai puikuojasi 1940 metais pastatyta pagal architekto V. Landsbergio – Žemkalnio projektą mūrine, neoromantinių bruožų turinčia Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Ji per karą taip pat nukentėjo, pokario metais sovietų valdžia norėjo ją paversti cukraus fabriku. Dėka tuometinio klebono Gustaičio gudrių veiksmų to išvengta, šiaip taip pavyko ją suremontuoti. Vėliau atstatytas ir bažnyčios bokštas, tik jau gerokai žemesnis. Bažnyčią remontuojant jos languose įstatyti vitražai, pastatyti nauji altoriai. Ypač moderniai atrodo skulptoriaus Vytauto Šerio sukurtas Didysis altorius. Į akis krenta ir šventoriaus metalinė tvora su   vietos kalvio J. Urbanavičiaus nukaltomis įvairių formų saulutėmis. Šventoriuje palaidotas buvęs sovietinių lagerių kalinys, didelio intelekto kunigas Saliamonas Samuolis, žuvęs 1987 metais autoavarijoje.

Klebonijos kiemo viename pastate yra 2001 metais įkurtas Šakių dekanato muziejus. Jo įkūrėja – darbšti ir sumani muziejininkė Bronė Sakalauskienė yra surinkusi per 5 tūkstančius eksponatų. Juose atsispindi krašto iškilių dvasininkų gyvenimas ir veikla, eksponuojama daug istorinių knygų, senų nuotraukų, liturginių drabužių, įvairių devocionalijų, pogrindinės veiklos antspaudų. Visa tai apžiūrėjome su dideliu dėmesiu. Muziejaus vedėja, apibūdinusi muziejaus paskirtį ir eksponatų turinį, pabrėžė, kad zanavykų kraštas Lietuvai davė 4 vyskupus, per 180 kunigų. Iš jų daug kas pasižymėjo visuomenine švietėjiška veikla, propaguojant mūsų dvasinės ir materialinės kultūros lobius. Daug kas iš jų atsidūrė ir Sibiro lageriuose. Pažymėtina, kad muziejaus įkūrėja Bronė Sakalauskienė , kaip pati sako, dirba Dievo garbei ir žmonių švietimo labui be jokio materialaus atlyginimo. Šiai visuomeninio darbo entuziastei, linkėdami kuo geriausios sveikatos, ištvermės ir Dievo palaimos, įteikėme Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus jubiliejinį Padėkos raštą.

Jau pirmos sovietinės okupacijos metais Šakiuose įsikūrė pogrindinė antisovietinė organizacija „Geležinis vilkas“, po karo Šakių apylinkėse aktyviai veikė Tauro apygardos Lietuvos partizanai. 1952 metais, minint Vasario 16-ją, Šakių gimnazistų būrys ant vandentiekio bokšto iškėlė lietuvišką trispalvę vėliavą. Už tą „antitarybinę veiklą“ represuota 17 jaunuolių. Iš jų vienuolika nuteisti ilgiems metams kalėti, kiti pašalinti iš mokyklos, terorizuotos jų šeimos.

Pabuvus Šakiuose, pasukome nutiestu tiltu per Siesarties upelį Sintautų link. Prieš karą šis upelis buvo žymiai platesnis. Pasakojama, kad čia po tiltu žvejai pagaudavę nemažai lydekų ir ešerių. Rudenį ant tilto susirinkdavę žydų būriai – jie besimelsdami ir atgailaudami kratydavę savo drabužių skvernus, tikėdami, kad   taip atsipalaiduosią nuo nuodėmių.

Sintautuose

Artėjant prie Sintautų   mus iš tolo pasitiko saulėje švytintys prelato Antano Maskeliūno iniciatyva 1995 metais atstatytos bažnyčios bokšto iškyšuliai. Bokštai pasistiebę beveik pusšimčiu metrų aukščiu. Tai turbūt aukščiausias statinys visame Šakių rajone. Matyt toks aukštis turėjo raiškiau pakylėti ir čia gyvenusių ar atvykusių žmonių akis į patį Dangų, turėjo padėti atsipalaiduoti nuo kasdienybės dulkių. Jau ir pats bažnyčios – Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo vardas, lyg verčia žmogų įdėmiau pažvelgti į tą didžiulę mus gaubiančią dangaus mėlynės pilnatvę, į jos turinį.

Į bažnyčios bokštus įkelti gerų žmonių išsaugoti senieji istoriniai varpai, pažymėti 1695 ir 1712 metų datomis. Dar prieškario Nepriklausomybės laikais šios didingos mūrinės bažnyčios Didįjį altorių brolių Vailokaičių lėšomis įrengė žinomas skulptorius Vincas Grybas. Dabar pagal išlikusias formas jį restauravo skulptorius Rytas Belevičius ir restauratorė Rūta Čigriejūtė. Jautrenį žmogų žadina mąstyti altoriaus pagrindinėje dalyje įmontuotas Krucifiksas: tik geranoriško pažinimo procese žingsnis po žingsnio galime priartėti prie norimo objekto esmės, jį geriau įžvelgti ar pamatyti. Įėjus į bažnyčią matome tik Nukryžiuotojo abstraktų vaizdą. Artėjant prie altoriaus pamažu ryškėja Nukryžiuotojo figūra, o priartėjus – išvystame ir paties Kristaus erškėčių spinduliais vainikuotos galvos veidą. Taip yra ir su Tikėjimu. Norint turėti sąmoningą tikėjimą, reikia prie jo vienokiu ar kitokiu būdu geranoriškai artintis, pabandyti jį praktikuoti. Norint geriau pažinti žmogų – taip pat reikia prie jo prisiartinti, su juo pabendrauti.

Su prelatu Antanu Maskeliūnu teko ne kartą susitikti atvykus į Sintautus su ekskursantais. Matėme jau medžiais apaugusias bažnyčios griuvenų sienas. Tik iš griuvėsių tūrio, kyšančių bokšto dalių ir išlikusių Didžiojo altoriaus kai kurių fragmentų galima buvo suprasti, kad čia buvusi gana prašmatni bažnyčia. Jos griuvėsiai buvo panašūs į dabar stūksančius buvusios mūrinės Bartninkų bažnyčios griuvėsius. Mažai kas tikėjosi jos prisikėlimu, tik pačio klebono Antano Maskeliūno žodžiai rodydavo šiokį tokį optimizmą: jei Dievas panorės, ji bus atstatyta… Bažnyčios ištikusią tragediją ir jos atgimimą gražiai nusako garsaus tautodailininko Vido Cikanos sukurta skulptūra „Atmintis“.

Ankstesnėje Sintautų bažnyčioje – 1855-1863 metais klebonavo žymus Lietuvos švietėjas ir rašytojas kunigas Antanas Tatarė. Jis savo laiku suremontavo buvusią bažnyčią, pastatydino kleboniją, varpinę, pagyvenusių žmonių prieglaudą. Ketindamas apylinkėje organizuoti šilko gamybą, įveisė didelį šilkmedžių sodą, rūpinosi parapijiečių ne tik dvasiniu gyvenimu, bet ir jų buitimi. Šią gražią jo veiklą nutraukė carinės Rusijos represijos. Kunigas buvo apkaltintas sukilėlių rėmimu ir ištremtas į Penzos guberniją. Kraštą užgriuvo nauja rusinimo banga. Antano Tatarės pastangomis suremontuota bažnyčia sudegė 1907 metais kilusio gaisro metu, o jo pastatytame gyvenamajame name, kuriame ir jis pats gyveno, nuo 1945 iki 1995 metų veikė Sintautų bažnyčia. Dabar čia įrengta Antano Tatarės ekspozicija.

Sintautų kapinėse pagerbėme čia palaidotus poetą Praną Vaičaitį, didelį Lietuvos patriotą, dabartinės lietuvių kalbos stilistikos kūrėją bei blaivybės propaguotoją profesorių Juozą Pikčilingį ir signataro Jono Vailokaičio tėvus.

Praėjusiais metais Sintautai prie restauruotos senosios mokyklos pasipuošė raiškiu skulptoriaus Juozo Šlivinsko sukurtu poetui Pranui Vaičaičiui paminklu. Jį šiais metais tarsi papildė žinomo knygininko Vidmanto Staniulio sudaryta ir išleista knyga „Šalis ta Lietuva vadinas“, kurioje yra įdėta daug įdomių straipsnių apie poetą Praną Vaičaitį.

Mieste, pavadintame dr. Vinco Kudirkos vardu

Miestą, esantį Šešupės ir Širvintos santakoje iki Pirmojo pasaulinio karo vadino Vladislavovu (ATR valdovo Vladislovo Vazos garbei), paskui Naumiesčiu, o nuo 1934 metų, pastačius Vincui Kudirkai paminklą, jis pavadintas Kudirkos Naumiesčiu. Kudirkos Naumiestis buvo mūsų kelionės pagrindinė vieta. Jis yra ir mano gimtasis miestas, todėl čia vykstu visada su kažkokiu širdies virpuliu, nors jame teko gyventi tik ketverius metus, bet visada prisimenu tėvų pasakojimus apie knygnešius, greta buvusį Širvintos miestelį, apie čia gyvenusius žmones, apie varpininką Vincą Kudirką. Jo vardu pavadintoje aikštėje dažnai stovėdavęs ir mano kūdikystės vežimėlis… Deja, dabar anapus Širvintos upės buvusio Širvintos miestelio nebeliko. Pirmą kartą jis buvo sugriautas 1914 metais Rusijos kariuomenės, vėliau jis buvo atstatytas dviaukščiais ir triaukščiais raudonų plytų namais. Antrą kartą jis buvo sugriautas 1944 metais Raudonosios armijos – tos pačios, tik kitaip pasivadinusios jėgos. Vykdytas neregėto masto genocidas: vietiniai žmonės buvo vejami iš savo gimtųjų namų, Maskvos nurodymu buvo tremiami į Sibirą, žudomi, prievartaujami. Jų vietoje apgyvendinti rusai. Naujieji kolonistai, pralenkę savo veiksmais net hitlerininkus, pakeitė čia buvusius lietuviškus vietovių pavadinimus rusiškais, klastoja šio krašto – Mažosios Lietuvos istoriją, stengiasi iš atminties ištrinti baltiškos kultūros šaknų likučius. Panaikintas ir Širvintos vardas.   Širvinta pavadinta nieko bendro su šia vietove neturinčio Kutuzovo vardu…

Kudirkos Naumiestį kai kas vadinę jau dingusiu miestu. Antrojo pasaulinio karo metu ši vietovė buvo beveik visiškai sunaikinta. Likę naumiestiečiai pasakojo, kad 1944 metų rugpjūčio mėn. miestą barbariškai naikino sovietinė kariauna, nors jame nebuvo nei vokiečių kariuomenės, nei priešlėktuvinės gynybos. Pokario metais ypač savo nuožmiomis represijomis garsėjo į Lietuvą iš Rusijos atsibastęs atėjūnas Michail Karmaliugin, vadovavęs Kudirkos Naumiesčio KGB struktūrai. Nežiūrint to, šiame mieste, kaip ir kitose Lietuvos vietose, kūrėsi pogrindinės, ypač jaunimo, antisovietinės organizacijos. Vienas iš aktyviausių tokio sambūrio narių naumiestietis Artūras Flikaitis buvo nuteistas 10 metų kalėti. Šiandien jis aktyviai reiškiasi demaskuojant sovietinio okupanto vykdytus nusikaltimus. A. Flikaitis buvo vienas iš tų, kurie 2000 metais suorganizavo Tarptautinį kongresą „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ ir Tarptautinį Vilniaus visuomeninį tribunolą. Prieš pora metų jis kartu su Vytu Miliausku ir Arimantu Dumčiumi išleido knygą „Komunizmo šmėkla ir nusikaltimai…“

Įvažiavus į miestą sustojome P. Mašioto gatvėje prie Prano Sederevičiaus namo. Jau senokai čia gyvena kiti žmonės, buvęs namo šeimininkas – liaudies skulptorius ir tapytojas, pats susiprojektavęs ir pastatydinęs savo būstą, pragyvenęs jame 28 metus, 1979 metais iškeliavo į Viešpaties namus savo kūną palikęs ilsėtis miesto Meištų kalnelio kapinėse. Tačiau jo sukurtas unikalus skulptūrų ansamblis šiai sodybai paliko gyvybės dvasią. Šį palikimą sudaro 21 skulptūra – tikras vadinamo primityviojo liaudies meno pavyzdys. Jos sukurtos naudojant cementą, betoną ir įvairias metalo konstrukcijas. Prano Sederevičiaus pirmieji kūriniai buvo arklių figūros. Jie vyrauja ir jo tapybiniuose paveiksluose. Paskui jis pradėjo kurti žmonių biustus, turėjusius jo pažinimo kelyje didelį autoritetą. Prie pat gatvės šoniniame sodybos kampe stovi JAV buvusio prezidento Džono Kenedžio skulptūrinis biustas, greta jo rikiuojasi Atlanto nugalėtojai – Steponas Darius ir Stasys Girėnas, skulptorius Vincas Grybas… Kiek toliau – pasistiebęs sparnuotas mitologinis žirgas Pegasas. Pagal graikų mitologiją – tai žirgas, kuris savo kanopos smūgiu Helikono kalno viršūnėje išskėlęs Hipokrenės šaltinį, kurio ištryškęs vanduo teikiantis įkvėpimą poetams. Greta, tarp dviejų žirgų – įsitaisęs ir pačio kūrėjo bareljefinis autoportretas. Kitoje namo pusėje į mus žvelgia poetas Pranas Vaičaitis.

Po Prano Sederevičiaus mirties grėsė šių unikalių meno vertybių sunykimas. Apie tai buvo rašyta ir spaudoje. Gerai, kad laiku sukrusta. Prieš ketverius metus jas rūpestingai restauravo vietos tautodailininkė, garsėjanti ir savo tapybiniais darbais Birutė Jakštienė.

Su Pranu Sederevičiumi teko keletą kartų susitikti, pabendrauti. Jis skundėsi, kad miesto sovietinė valdžia pyksta ant jo už pasirinktą kūrybos tematiką, net liepė toliau nuo gatvės laikyti jo sukurtus Vytauto Didžiojo, Vinco Kudirkos, kanauninkų Juozo Tumo – Vaižganto ir Antano Dailidės biustus. Pasakojo, kad jis buvęs ir ministrantas – šv. Mišių patarnautojas, pažinojęs didelį autoritetą turėjusį kanauninką Antaną Dailidę, kaip teigė – poeto Prano Vaičaičio giminaitį. Sakė pragyvenimo lėšų užsidirbantis tai vienur, tai kitur įrengdamas ar remontuodamas krosnis. Didesnę dalį pinigų skiriantis sergančiai žmonai gydyti, vaistams pirkti, minėtoms skulptūroms kurti.

Miesto Meištų kalnelyje aplankę Prano Sederevičiaus ir jau mirusios jo žmonos kapą, nužingsniavome prie dr. Vinco Kudirkos amžino poilsio vietos. Čia jau daug kartų lankytasi, ji visada mums brangi, artima, menanti didžiojo varpininko gyvenimo žingsnius, jo nuveiktų darbų didybę. Paminklas simbolizuoja lyg vėtros nulaužtą ąžuolą, bet išlikusias gyvas, į   savo žemę įaugusias šaknis, kurias sunaikinti nepajėgė jokios rusiškojo imperializmo atmainos. Virš paminklo yra ir kryžius – jo vidinio tikėjimo ženklas.

1976 metais išleistoje Vinco Kudirkos kūrinių knygelėje „Laisvos valandos“ buvo patalpinta ir „Tautiška giesmė“. Tai leido norintiems dar kartą prisiminti tikrąjį Lietuvos himną. Sovietiniais metais šią knygelę turėdavau visada su savimi, kada tik vykdavome su būreliu žmonių į Kudirkos Naumiestį, prisidengdami teiginiu „Geriau pažinkime savo gimtąjį kraštą“. Į knygelės puslapį, kuriame atspausdinta „Tautiška giesmė“ laikiau įdėjęs storesnį knygos puslapių skirstuką. Stovint prie V. Kudirkos kapo paduodavau vienam iš kelionės dalyvių tą knygelę, kad paskaitytų iš jos kokį nors eilėraštį. Iš karto lyg natūraliai atsiversdavo 43 puslapis su „Tautiškos giesmės“ žodžiais. Jie raiškiai skaitomi lyg jungdavo V. Kudirkos ir mūsų tuo pačiu ritmu plakančių širdžių Lietuvos dvasią. Kartais su patikimesniu būreliu šią giesmę ir pagiedodavome.

Dr. Vincas Kudirka mirė 1899 metų lapkričio 16 d. Jo bendradarbis Kazys Grinius nekrologe, išspausdintame 1899 metų „Varpo“ 6 numeryje rašė: „Neišpasakytai jis buvo prisirišęs prie savo prigimtos žemės – Lietuvos. Nors ne kartą turėjo progą gauti šiltą vietą Maskolijoj, tačiaus jam nė per mislį neperėjo noras atsiskirti nuo savo motinos Lietuvos, ir nei kareivis koksai tvirtai išliko ant savo vietos iki paskutiniam kvėpavimui“. Karstas buvo įneštas į bažnyčią, už velionį paaukotos šv. Mišios. Prie kapo buvo pastatytas medinis kryželis. Kaip pasakojo mokytojas Stasys Ankevičius, – buvę artimi daktaro bičiuliai po trejų metų sukrutę atvežė iš Vilniaus prie jo kapo pastatyti paminklą, tačiau kapo kauburėlis jau buvo išsilyginęs, ir tiksli palaidojimo vieta užmiršta. Vienas prisiminė, kad užkasant karstą, į duobę buvo įmestas metalinis vainikas. Kasinėjant jis buvo surastas. Tokiu būdu surasta ir tiksli palaidojimo vieta. Tačiau jau kitų – 1903 metų pavasarį rusų valdžia vandališkai kapą išniekino – policijos viršininko įsakymu iškapotas jame iškaltas „Tautiškos giesmės“ ketureilis. Šį juodą darbą atliko naktį, kad niekas nepastebėtų. Sovietiniais metais lyg pasityčiodami partokratai iš dr. Vinco Kudirkos, greta jo kapo, nepalikdami jokio takelio palaidojo sovietinius aktyvistus. Kapo atnaujinimo darbai prasidėjo su Lietuvos atgimimu – 1989-jų metų vasarą V. Kudirkos atminimo saugotojos mokytojos Natalijos Manikienės ir Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininko pavaduotojo Romo Treiderio iniciatyva. Buvo parengtas kapo sutvarkymo projektas. Kalbininkas profesorius Juozas Pikčilingis parengė plokštės įrašo tekstą. 1990 metų birželio mėn. ant kapo buvo uždėtas antkapis ir pastatyta akmeninė plokštė su atkurtais „Tautiškos giesmės“ žodžiais. Paminkle iškapotų žodžių vieta palikta tuščia, kad primintų Rusijos priespaudos metus.

Į miesto centrą važiavome per Šešupę nutiestu gelžbetoniniu tiltu. Jis pradėtas statyti minint Lietuvos Nepriklausomybės 20-metį. Prisimenant garsiąją V. Kudirkos satyrą „Lietuvos tilto atsiminimai“ jis turėjo būti pavadintas Vinco Kudirkos vardu, jo turėkluose buvo įmontuoti du skulptoriaus Juozo Zikaro sukurti V. Kudirkos bareljefiniai atvaizdai. Eismas per tiltą pradėtas 1939 metų birželio mėnesį, tačiau jo oficialus atidarymas buvo atidėtas. Užklupo okupacija. Sovietų okupacinė valdžia stengėsi iš žmonių atminties ištrinti tautines vertybes. Naikintas ir Vinco Kudirkos atminimas. Buvo nuimti ir paminkliniai bareljefai. Tiltas pavadintas mums svetimo raudonarmiečio V. Zimino vardu. 1988 metais tiltui grąžintas Dr. Vinco Kudirkos vardas, o 1996 metais, minint satyros „Lietuvos tilto atsiminimai“ 100 metų sukaktį vietos klebonas kanauninkas Donatas Jasulaitis jį iškilmingai pašventino.

Stabtelėjome prie Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios. Ji pastatyta 1783 metais pagal karmelito architekto J. Vališausko projektą. Iš pradžių ji buvo bebokštė, o 1870 metais kunigo Juozapo Marmos rūpesčiu užbaigtas architektūrinis projektas – pristatyti du bokštai. Vėlesnio klebono Saliamono Oleko iniciatyva šventorius buvo aptvertas tvora, apsodintas medžiais, iš Bažnyčios gatvės į šventorių buvo pastatyti puošnūs eklektinio stiliaus vartai su šventųjų skulptūromis. Dabartinis bažnyčios klebonas kanauninkas Donatas Jasulaitis – Vilkaviškio vyskupijos kunigų tarybos narys, Šakių dekanato dekanas taip pat pasižymi savo veiklumu. Jo iniciatyva leidžiamas 600 egzempliorių tiražu gražus iliustruotas ketvirtinis žurnalas „Mūsų parapija“, turintis ne mažą būrį skaitytojų. Pažymėtina, kad šioje bažnyčioje vargoninkavo buvęs miesto burmistras Zigmas Skirgaila, Vinco Kudirkos paminklo statybos iniciatorius, 1910 metais pozavęs Vytautą skulptoriui ir architektui Antanui Vivulskiui kuriant Žalgirio mūšio paminklą Krokuvoje, sukūręs nemažai giesmių, dainų ir lietuviškas mišias. 1955- 1962 m. Zigmas Skirgaila buvo Kauno Katedros vargonininkas. Mirė 1962 metais, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Po Lietuvos atgimimo – 1995 metais prie miesto bažnyčios šventoriaus tvoros buvo pastatytas, atidengtas ir pašventintas architekto Andriaus Kubiliaus sukurtas Genocido aukų paminklas .

Ir štai pagaliau miesto centrinėje aikštėje išvydome boluojantį Vinco Kudirkos paminklą, kuris buvo pastatytas prieš namelį, kuriame daktaras Vincas Kudirka gyveno atsikėlęs iš Šakių. Paminklo pastatymo darbus pagrindinai atliko ir dalyvavo jo projektavimo procese tuomet artimas paminklo autoriaus skulptoriaus Vinco Grybo pagalbininkas, vadintas auksinių rankų meistru Pranas Mikutaitis. Jį atidengė iš Kauno atvykęs Respublikos prezidentas Antanas Smetona 1934 metų birželio mėn. 10 dieną. Prezidentas atidengdamas paminklą paskelbė, kad nuo šiol Naumiesčio miestas pavadintas Kudirkos Naumiesčiu. Paminklą pašventino vyskupas Mečislovas Reinys, vėliau tapęs Vilniaus vyskupu ir Sibiro gulagų kankiniu. Jo simbolinis antkapis įrengtas Vilniaus Katedros Kankinių koplyčioje. V. Kudirkos paminklas vaizduoja ekspresyvų Kudirką, savo pakelta dešine ranka šaukiantį keltis, keltis dirbti Lietuvos labui. Kairėje rankoje – jo leistas „Varpas“. Žemesnėje figūros dalyje reljefo forma pavaizduota Kudirkos vėlė, skambinanti Laisvės varpu – kelkite, kelkite, kelkite… Priešinga paminklo pusė vaizduoja Kudirką kalėjime. Vakariniame šone – Vinco Kudirkos sukurto Lietuvos himno žodžiai, o rytiniame šone – chrestomatinės, gilią prasmę turinčios jo kūrybos eilutės: Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną iš tų, kurie prilaiko jūsų namo sieną, – namas negrius, iš baimės jūs neišlakstykit, tik vieton ano stulpo tą pačią dieną tuoj kitą statykit.

Kudirkos paminklas buvo lyg rakštis akyje sovietiniams partokratams. Greta jo 1945 metais buvo įrengtos raudonarmiečių kapinės, pastatytas didžiulis obeliskas, kurį vietiniai žmonės vadino kaminu. Buvo rimtai užsimota nugriauti Kudirkos paminklą. Romas Treideris savo rašinyje „Iš Kudirkos Naumiesčio istorijos“ pateikia tokį epizodą: Kudirkos Naumiesčio MGB viršininkas Michail Karmaliugin pavadinęs paminklą „bolvanu“, ne kartą žodžiu įsakė buvusiam miesto vykdomojo komiteto pirmininkui Stasiui Matulaičiui jį nugriauti. Jis aiškinęs atėjūnui, kad Kudirka buvęs revoliucionierius, kurio parašytas himnas giedamas. Į tai čekistų viršininkas spiegiančiai atrėžęs „On bolšoj nacionalist“. Tada Matulaitis paprašęs jo, kad parašytų raštą. Jo jis nerašė, bet vėl įsakė per dvi savaites paminklą nugriauti. Stasys Matulaitis žodinio nurodymo nevykdęs. Tačiau buvo nugriautas Vytauto Didžiojo paminklas, pastatytas 1930 metais prie Širvintos upelio tilto. Atstatytas 1990 – taisiais metais.

Paskutinė mūsų apsilankymo vieta – netoli paminklo esantis dr. Vinco Kudirkos muziejus. Muziejaus įkūrimas turi savo įsimintiną istoriją. Ji susijusi su pokario metais veikusiu jaunųjų istorikų būreliu 1932 metais paskutinėje Kudirkos gyventoje vietoje   pastatytoje ir jo vardu pavadintoje   mokykloje. Mokiniai, paskatinti būreliui vadovavusios mokytojos Elenos Alkimavičienės, rinko etnografinę medžiagą, numizmatikos dalykus, užrašinėjo žmonių atsiminimus. Mažame mokyklos palėpės kambarėlyje buvo išdėstyti pirmieji eksponatai. Šiuos eksponatus praplėsti literatūros tematika istorijos mokytoja E. Alkimavičienė pasiūlė lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Natalijai Manikienei. Plečiantis ekspozicijai, 1960 metų gruodžio mėn. mokykla oficialiai šventė savo muziejaus atidarymą. 1968 metais mokyklos muziejaus iniciatyva buvo surengtas Vinco Kudirkos gimimo 110-ųjų metinių minėjimas, kuriame dalyvavo ir 1965 metais V. Kudirkos tėviškės klėtelėje įsteigto muziejaus vedėjas mokytojas Stasys Ankevičius ir daugelis kitų svečių. 1966 metais avarijoje žuvus istorijos mokytojai Elenai Alkimavičienei, jau naujoje, bet nedidutėje mokyklos patalpoje įsikūręs muziejus pradėjo keisti savo profilį literatūrine linkme. Muziejaus vadove tapo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Natalija Manikienė. Ji ypač rūpinosi surinkti dr. Vinco Kudirkos palikimą. Mokytoja N. Manikienė savo energinga veikla daug prisidėjo ir prie naujo V. Kudirkos muziejaus įkūrimo. 1991 metais buvo įkurtas V. Kudirkos fondas naujam muziejui statyti. Pastatą suprojektavo architektas Audrius Ambrasas. 1993 metais prasidėjo jo statyba toje vietoje, kur priešpaskutiniais savo gyvenimo metais Vincas Kudirka sukūrė „Tautišką giesmę“. Naujasis – „Dr. Vinco Kudirkos muziejus“ atidarytas 1998 m. gruodžio 5 d., švenčiant Lietuvos himno – „Tautiškos giesmės“ sukūrimo 100 metų jubiliejų.

Įėjus į muziejų pirmučiausiai į akis krito Audriaus Tamošaičio sukurta simbolinė mozaika „Varpas“. Iš karto pajutome čia alsuojančią didžiojo varpininko, lietuvybės ugdytojo dr. Vinco Kudirkos gyvąją dvasią. Muziejuje apžiūrėjome miesto istorijos įvairių laikotarpių eksponatus, prisiminėme šio krašto šviesuolių nuveiktus didelius darbus statant laisvos Lietuvos rūmą, prieš akis praslinko muravjovininkų, norėjusių surusinti mūsų kraštą stendas, vyskupo Motiejaus Valančiaus daugiašakės veiklos, knygnešių, „Aušros“, „Varpo“ dokumentinės ekspozicijos. Ryškiomis spalvomis atskleista ir dr. Vinco Kudirkos asmenybė, jo kūrybinė veikla, pasiaukojantis darbas dirbant Lietuvos tautinio atgimimo darbą. Jis smerkė tuos tautiečius, kurie dėl „trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ tapo „minkštaduoniais“, slepiasi nuo tėvynės balso, braido svetimame liūne. Jis iki paskutinio atodūsio rūpinosi tautinės kultūros likimu, nežiūrint paūmėjusios ligos, jausdamas pareigą, su senkančiom jėgom redagavo pirmąjį 1899 metų „Varpo“ numerį.   Prisimintini „Aušros“ leidėjo dr. Jono Basanavičiaus žodžiai, kad Vincas Kudirka budindamas lietuvius iš miego pasistatė sau ir savo mylimai Tėvynei tokį paminklą, kurį nė vislab ryjantis laikas, nė žmonių neapykanta ir nedorybė niekados nepanaikins ir kursai amžinai, kaip kokia saulė, švies lietuvių tautai, iki jiji bus tauta vadinama.

Sekime dr. Vinco Kudirkos keliu. Papuoškime Naujuosius metus Tėvynės meilės ir savo kilnių darbų vainiku.

Autorius yra Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Gamta ir žmogus, Istorija, Kelionės, Kultūra, Skaitiniai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *