Spaudos konferencija: Ar griauti Lietuvos okupaciją primenančius paminklus? (video) (8)

Alkas.lt, A.Rasakevičiaus nuotr.

Alkas.lt, A.Rasakevičiaus nuotr.

Spalio 22 dieną, 10 val. Seimo spaudos konferencijų salėje įvyko Seimo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos ir parlamentinės grupės „Už istorinę atmintį ir teisingumą“ narių Arvydo Anušausko, Audroniaus Ažubalio ir Vytauto Juozapaičio spaudos konferencija „Ar griauti Lietuvos okupaciją primenančius paminklus?“. Dalyvavo Sovietinės okupacijos tyrimo asociacijos pirmininkas Norbertas Černiauskas.

Tiesioginę spaudos konferencijos transliaciją iš Seimo buvo galima stebėti ČIA arba ČIA.

Vykstant spaudos konferencijai jos dalyviams galima buvo internetu pateikti klausimus. Nuoroda į klausimų uždavimo sistemą (veikė spaudos konferencijos metu) ČIA.

Alkas.lt, A.Rasakevičiaus nuotr.

Spaudos konferencijoje parlamentinės grupės pirmininkas A. Anušauskas, sakė, kad klausimas dėl okupacijos laikus menančių ženklų likimo vėl aktualizuojasi. Dažna savivaldybė mėgina spręsti šį klausimą individualiai. Paradoksalu, tačiau daugelius tokių ženklų neįtraukti į valstybės saugotinų objektų registrus, bet savivaldybės neturi teisės jų nugriauti.

Seimo narys A. Ažubalis situaciją dėl okupaciją menančių, žyminčių ir šlovinančių simbolių aiškina medicinine diagnoze – Stokholmo sindromu, kai auka ima šlovinti savo budelį. Šis sindromas giliai įaugęs į didelės dalies mūsų visuomenės politikų, intelektualų pasąmonę, todėl jie pakantūs okupaciniams simboliams.

„Nemaloniai nustebino Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkės Gražinos Drėmaitės teiginys, kad paveldas – nėra politika. Kategoriškai tam prieštarauju, nes sprendimas, kokį paveldą saugoti, o kokio atsisakyti – grynai politinis, tautos apsisprendimo klausimas. Jei G.  Drėmaitė siūlo, kad komisija dėl sovietmečio simbolių likimo atsakymo ieškos pas užsienio ekspertus, tai galbūt galima užsienio ekspertų paprašyti, kad jie parašytų valstybės istoriją?.. Jie galbūt geriau žinos, koks buvo svarbiausias Lietuvos istorijos naratyvas…“, – neslėpė sarkazmo A. Ažubalis.
Seimo narys pabrėžė, kad ryškiausias tokio istorinio infantilumo pavyzdys – mūsų sostinė: „Per 25 metus pastatėme paminklą daktarui Aiskaudai, statysime – Lietuvos skalikams, bet ar normalu, kad iki šiol neturime paminklo Laisvės kovotojams centrinėje sostinės aikštėje“.

V. Juozapaitis atkreipė dėmesį, kad tokio istorinio palikimo išsaugojimas dažnai argumentuojamas įvairių epochų meno sklaida. Įvairūs ekspertai, turintys pareigą ir teisę išsakyti savo mintis, imasi ir grynai politinės misijos. „Seimas yra tautos išraiškos priemonė ir mes turėtume ne tik teisę, bet ir pareigą pradėti viešą diskusiją pačiu aukščiausiu politiniu lygmeniu, kaip elgtis su okupacijas menančiais simboliais“, – pabrėžė Seimo narys.

Yra ir tam tikro paradoksalaus nuolankumo, kai rekonstruojant sovietmečio epochos simbolius jie atkuriami su Sovietų Sąjungos atributika. Pavyzdžiui, Klaipėdoje esantis istorinis laivas トDubingiai” restauruotas Nepriklausomybės laikais ir ant jo kamino naujai nudažyti kūjis ir pjautuvu, viduje – sovietų vėliava. „Nieko negalima užmiršti, bet blaiviai įvertinti mes tikrai privalome“, – sakė V. Juozapaitis.
Pasak A. Anušausko, nors skrupulingai į valstybės paveldo registrus įtraukti sovietmetį menantys ženklai, atspindintys komunistinę ideologiją, tačiau savo istorijai skiriame per mažai dėmesio. Lietuvoje yra 45 laisvės kovas menantys bunkeriai. Į kultūros paveldo registrą įtraukti tik 8. 28 yra geros būklės, 7 patenkinamos, 3 apgriuvę, 6 sugriuvę. Šilalės rajone, kuris pasižymi geriausia tokių objektų priežiūra, 44 įrašyti į pačios savivaldybės saugotinų objektų sąrašą. Tik 16 objektų saugomi valstybės.

„Reikia matyti, kad šalia saugomų sovietinių ženklų, yra šimtai ir nesaugomų valstybės ženklų“, – pabrėžė Seimo narys.

Kultūros istorikai pripažįsta, jog totalitarinio meno funkcija yra unifikuoti visuomenę, panaudoti ją valstybės propagandinei veiklai. Kitaip tariant, pavergti šalia esantį žmogų. Pasak Sovietinės okupacijos tyrimo asociacijos pirmininko N. Černiausko, Lietuvoje nuo 1945 iki 1953 neturime ryškių meno kūrinių. Beveik visi jie atsirado per sovietinio režimo prievartą.

„Yra trys variantai, kaip elgtis su tokiu paveldu. Pirma – prie jų pritvirtinti aiškius aprašymus, kas tai yra, ką simbolizuoja, tačiau manau, kad toks kelias jau vėlyvas įvertinant dabartinę geopolitinę situaciją. Kitas kelias – tuos kūrinius atiduoti menininkams, šiuolaikinio meno atstovams. Lieka ir trečiasis kelias – gana realus, tokius kūrinius patalpinti į tam tikrą ekspozicinę ar edukacinę erdvę, turint galimybę paaiškinti apie totalitarizmo visuomenę ir menininko santykį su ja. Tokių kūrinių nuėmimas nuimtų ir ideologinį užtaisą“, – sakė N. Černiauskas.

Šiandien šia tema vyksta parlamentinės grupės „Už istorinę atmintį ir teisingumą“ organizuojamas pasitarimas, kuriame iš įvairių institucijų bus laukiama siūlymų, kaip elgtis su okupantų simboliais ir kaip, kokia tvarka reikėtų registruoti laisvės kovų, trėmimų atminties ženklus.

Spaudos konferencijos vaizdo įrašas:

Kategorijos: Kultūra, Kultūros politika, Lietuvoje, Lietuvos kelias, Naujienos, Nuomonių ratas, Vaizdai ir garsai, Vaizdai protui, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: