Restauruoti iškilių dailininkų darbai grįžta į teatrą (0)

Rengėjų nuotr.

Jubiliejinio 75-ojo sezono pradžioje į Lietuvos nacionalinio dramos teatrą (LNDT) grįžta devyniolika restauruotų iškilių XX a. menininkų paveikslų. LNDT lankytojai vėl turės proga grožėtis Vinco Kisarausko (1934–1988), Vytauto Ciplijausko, Antano Kmieliausko, Sofijos Veiverytės (1926–2009), Leonardo Tuleikio (1939–2014), Silvestro Džiaukšto, Aloyzo Stasiulevičiaus, Vlado Karatajaus (1925–2014), Augustino Savicko (1919–2012), Antano Gudaičio (1904–1989), Vytauto Mackevičiaus (1911–1991) ir kitų dailininkų tapybos darbais.

Restauruoti teatrui priklausančius paveikslus buvo nuspręsta 2011 metų pabaigoje, pastebėjus, kad jie yra netinkamos, o kai kurie blogos būklės.

„Teatrui ši kolekcija labai svarbi. Pradėję dirbti teatre pastebėjome, kad jų būklė, deja, nebuvo gera. Tai patvirtino ir Lietuvos dailės muziejaus restauravimo ekspertai, kurie nustatė, jog per visus teatro gyvavimo metus darant remontus ir kitas smulkias rekonstrukcijas paveikslai nebuvo tinkamai prižiūrimi, nustatyti dažų sluoksnio netekimai, įplyšimai, įspaudimai ir kitos deformacijos. Sprendimas juos restauruoti negalėjo būti atidėliojamas, džiaugiamės, kad atnaujinti paveikslai vėl grįžta į teatrą, pas kūrėjus ir žiūrovus. Norime nuoširdžiai padėkoti Lietuvos dailės muziejaus direktoriui Romualdui Budriui už geranoriškai paskolintą vertingų tapybos kūrinių kolekciją, kuri restauravimo darbų metu puošė teatro sienas ir, žinoma, už profesionaliai atliktus restauravimo darbus“, – kalbėjo Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius Martynas Budraitis.

Paveikslų atnaujinimo procesas Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauratorių dirbtuvėse užtruko 2 metus, tuo užsiėmė 13 profesionalių molbertinės tapybos restauratorių komanda.

„Restauraciją buvo būtina atlikti, nes, uždelsus, kūrinių atnaujinimui reiktų skirti dar daugiau investicijų, o ir pažeidimai laikui bėgant vis didėtų. Visus paveikslus turėjome nuvalyti, nusiurbti dulkes, dezinfekuoti. Buvo lyginami tapybos pagrindo nelygumai, užpildomos ir retušuojamos ištrupėjusių dažų vietos, sutrūkinėjimai; paveikslai buvo iš naujo pritvirtinti prie porėmių. Jei paveikslas nėra tinkamai ištemptas – formuojasi raukšlės, tai sąlygoja tapybos sutrūkinėjimus. Paviršiaus užterštumas – pats dažniausias pažeidimas, tačiau buvo ir rimtesnių – pradūrimų, įplėšimų, įspaudimų ir dėmių. Buvo sutvarkyti, perdažyti ir paveikslų rėmai, kai kuriems iš jų taip pat prireikė rimtesnės restauracijos. Akivaizdu, kad darant remontus, kūriniai nebuvo tinkamai apsaugoti. Profilaktiškai tokią kolekciją reiktų peržiūrėti kas penkerius metus“, – apie ilgą restauracijos procesą pasakojo Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro aukščiausios kategorijos tapybos restauratorius Mantas Matuiza.

Restauravimo centro vadovė prof. dr. Jūratė Senvaitienė pažymėjo, kad minėta teatro dailės kūrinių kolekcija yra vertingas turtas. „Lietuvos nacionalinio dramos teatro kolekcija išskirtinė tuo, kad dauguma paveikslų yra sukurti specialiai teatro interjerui. Tai Lietuvoje ne taip jau dažna. Vertingumas neabejotinas, nes tai nėra atsitiktiniai darbai, geriausi to meto dailininkai (XX a. 8 deš.) kūrė specialiai teatrui. Galime pastebėti, kaip gražiai šie paveikslai yra subalansuoti kolorito atžvilgiu. Viskas dera tarpusavyje – Stanislovo Kuzmos (1947–2012) trys mūzų skulptūros virš įėjimo į pastatą bei fontanėlio kompozicija teatro fojė ir aplink jį kabantys paveikslai“, – kalbėjo Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro vadovė prof. dr. Jūratė Senvaitienė.