Z. Vaišvila. 2014 m. liepos 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimas – nėra to blogo, kas…. (65)

Zigmas Vaišvila | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Zigmas Vaišvila | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Referendumas „Tautos valia“ labai padėjo mums susivokti, kas yra tikras, o ne „baltųjų pirštinaičių“ pilietiškumas ir kokia jo kaina, kokioje padėtyje atsidūrė mūsų valstybė.

Pilietiškumas dar ne tas, kuris buvo 1988-1990 metais. Tačiau pamatėme, kad dauguma Lietuvos piliečių dar nelaisvi suvokti, kad ne kažkoks pranašas padės jiems, o tik jie patys. Sau, šeimai, valstybei ir Tautai, jei visa tai norime dar turėti, o ne paprasčiausiai išsivaikščioti. Tikra kova dėl šio referendumo visapusiškai atskleidė valdžios institucijų ir valstybę užvaldžiusių asmenų tikrąjį veidą. Todėl laukėme Konstitucinio Teismo nutarimo byloje pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Seimo prašymus ištirti Referendumo įstatymo atitikimą mūsų Konstitucijai.

Valstybę užvaldžiusi sistema įvykius surikiavo nuosekliai – liepos 10 d. Seimas paskyrė Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiūlytą Dainių Žalimą Konstitucinio Teismo Pirmininku, liepos 11 d. Konstitucinis Teismas paskelbė minėtą lauktąjį nutarimą, o liepos 12 d. Seimas naujai kadencijai Respublikos Prezidentu laimins Dalią Grybauskaitę, kurios priesaiką valstybei ir Tautai priims naujasis Konstitucinio Teismo Pirmininkas.

Žinant Konstitucinio Teismo (KT) autoritetą mūsų žmonių tarpe, laukiau 2014 m. liepos 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimo, nes tikėjausi, kad D. Žalimas skirsis nuo paskutiniojo šio teismo pirmininko ir bent gerbs suvereno konstitucines teises. Tačiau tokio dviveidiško Konstitucinio Teismo nutarimo dar neteko skaityti. Be abejo, mąsčiau apie tai, kad valdžios pageidavimas užkirsti kelią Tautai keisti mūsų Konstituciją bus įgyvendinamas. Todėl buvo įdomu, kaip tai Konstitucijos „saugotojui“ (deja, tenka šį žodį rašyti kabutėse) pavyks padaryti. Pavyko, baltais siūlais susiuvus šį rūbą. Ir labai veidmainiškai – „ginant“ pačią Tautą nuo jos konstitucinės teisės keisti Konstituciją.

Štai KT formuluotė: Seimui kyla pareiga neskelbti referendumo tais atvejais, jei referendumu siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, taip pat jei referendumui būtų pateiktas toks klausimas, dėl kurio negalėtų būti nustatyta tikroji tautos valia, tai yra jis būtų neaiškus, klaidinantis, apimtų kelis tarpusavyje nesusijusius klausimus. Dėl šių priežasčių net Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) suteikta teisė spręsti dėl referendumo iniciatyvinės grupės siūlomo sprendimo atitikimo Konstitucijai. Deja, Konstitucinis Teismas nepasisakė dėl to, kad Konstitucija suteikia teisę tikrinti tik teisės akto atitikimą Konstitucijai. Beje, Seimo narys P. Urbšys, kaip Seimo atstovas, šioje byloje pateikė raštišką savo nuomonę – jei Seimas abejoja Seimo nutarimo paskelbti referendumą konstitucingumu, tai 1/5 Seimo narių ir pats Seimas šiuo klausimu gali kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tad dviračio išradinėti nereikia. Tačiau apsidraudžiant nekonstitucinė teisė stabdyti referendumo iniciatyvą suteikta ne tik Seimui, bet ir VRK.

Sutinku su Konstitucinio Teismo nuomone, kad referendumui siūlomas sprendimas turi būti aiškus, neklaidinantis, kad visi klausimai turi būti tarpusavyje susiję. Referendumo „Tautos valia“ atveju sprendimo kai kurių formuluočių netikslumas ir tai, kad iniciatoriams nebuvo leista viešai deramai išaiškinti, kad siūlomi Konstitucijos pakeitimai yra susiję, parodė, kad to reikia. Visų pirma, tam, kad referendumo oponentai negalėtų tuo spekuliuoti. Be abejo, vienu balsavimu negalima spręsti kelių tarpusavyje nesusijusių klausimų. Dėl minėtų priežasčių Referendumas „Tautos valia“ ir prarado dalį balsų. Tačiau žinant, kad klausimą dėl referendumo formuluotės aiškumo ar dėl to, ar susiję yra keli referendumo klausimai, suteikta VRK ir Seimui, tai nesunku atspėti, kuo baigsis šie išaiškinimai, jei referendumą inicijuos 300 000 piliečių, o ne Seimas. Neatsitiktinai „pamirštas“ Seimo nario P. Gražulio Seimo nutarimo projektas, jau priimtas Seime svarstymui, dėl referendumo iniciatyvos suteikimo 200 000 piliečių.

Tačiau negaliu sutikti su abstrakčia Konstitucinio Teismo formuluote, kad referendumu siūlomas sprendimas turi atitikti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams. Todėl, kad ši formuluotė pakeičia Konstituciją abstrakčiais „iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais“. Kas nustatys tuos „iš Konstitucijos kylančius reikalavimus“? Be abejo, lieka tik viena institucija – tas pats Konstitucinis Teismas. Ir dar teigiama, kad Seimo pareiga neskelbti referendumo tuo atveju, jeigu referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, negali būti laikoma ribojančia aukščiausią suverenią Tautos galią. Mat, anot teismo, aiškinant Konstituciją – esą Seimas privalo skelbti referendumą net tuo atveju, kai referendumui siūlomas sprendimas neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, – būtų sudarytos prielaidos paneigti konstitucinius principus, pačią Konstituciją, kaip aukščiausiąją teisę, Tautos bendro gyvenimo teisinį pamatą.

„Iš Konstitucijos kylančius reikalavimus“ Konstitucinis Teismas bando pateisinti teiginiu, kad Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti. Konstitucija saisto ir pačią  valstybinę  bendruomenę – pilietinę Tautą, todėl Tautos aukščiausia suvereni galia gali būti vykdoma – be kita ko, tiesiogiai referendumu (ačiū teismui, dar bent formaliai neuždraudė referendumų – Z.V.) – tik laikantis Konstitucijos. Visi teisės subjektai (teisėkūros subjektai, referendumų organizavimo institucijos, referendumų iniciatyvinės ir kitos piliečių grupės) yra saistomi Konstitucijos, turi jos laikytis ir nepažeisti.  Šioje vietoje Konstitucinis teismas ir atskleidžia savo dviveidišką demagogiją: Todėl reikalavimas laikytis Konstitucijos Tautai vykdant aukščiausią suverenią galią, taip pat ir referendumu, negali būti vertinamas kaip Tautos suvereniteto varžymas ar ribojimas, visai Tautai priklausančių suverenių galių savinimasis.

Pažiūrėkime, kuo šią savo kreivą logiką „pridengia“ Konstitucinis Teismas.

Visų pirma, teiginiu, kad jokie subjektai negali būti tapatinami su Tauta, kuriai priklauso suverenitetas ir kuri aukščiausią suverenią galią vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, referendumo iniciatyvinės grupės taip pat negali būti nei tapatinamos su Tauta, nei kalbėti jos vardu. Šiaip į veidrodį reikėtų pažiūrėti ne referendumo „Tautos valia“ iniciatoriams, o Seimo nariams ir referendumo oponentams. Iš kitos pusės, jei šį teiginį naudoti sąžiningai iki galo, tai ir Seimas, ir VRK neturi turėti teisės susitapatinti su Tauta, vertindama referendumo iniciatyvinės grupės siūlomo sprendimo konstitucingumą. Jei taikyti šią nuostatą, tai ją taikyti reikia visiems teisės subjektams.

Antra. Remiamasi ir teiginiu, kad negali būti priimamos Konstitucijos pataisos, naikinančios prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, demokratiją ar valstybės nepriklausomybę, o kitaip aiškinant Konstituciją, ji būtų suprantama kaip sudaranti prielaidas panaikinti 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktu paskelbtą atstatytą nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę.

Trečia. Konstitucinio Teismo nutarime paminėti ir tarptautiniai referendumams taikytini standartai, nustatyti Venecijos komisijos: referendumui teikiamos Konstitucijos pataisos privalo atitikti esminius demokratijos, žmogaus teisių apsaugos ir teisės viršenybės principus. Tačiau pačiame nutarime pastebėta, kad ši komisija yra tik patariamoji Europos Tarybos institucija.

Ketvirta, Konstitucinio Teismo nuomone, pagal Konstituciją negali būti priešpriešos tarp aukščiausios suverenios galios, kurią Tauta vykdo tiesiogiai, ir aukščiausios suverenios galios, kurią Tauta vykdo per savo demokratiškai išrinktus atstovus – Seimo narius. Štai čia ir prasideda problemos bei prieštaravimai. Nors nutarime ir prisimenama, kad pagal Konstitucijos 3 straipsnį niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių (1 dalis); o Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką (2 dalis), tačiau išvados daromos priešingos. Mat, Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą, reikalavimas laikytis Konstitucijos Tautai vykdant aukščiausią suverenią galią, inter alia tiesiogiai (referendumu), negali būti vertinamas kaip Konstitucijos 3 straipsnyje nurodytas Tautos suvereniteto varžymas ar ribojimas, visai Tautai priklausančių suverenių galių savinimasis. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 3 straipsnio nuostatų paskirtis – apsaugoti šiame straipsnyje nurodytas konstitucines vertybes (Tautos suverenitetą, Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką), todėl šiomis nuostatomis negali būti remiamasi siekiant jas paneigti. Konstitucijos 3 straipsnio nuostatų negalima aiškinti inter alia taip, esą jos suponuoja Tautos teisę nepaisyti savo pačios priimtos Konstitucijos arba piliečio, kokios nors piliečių grupės teisę tapatintis su Tauta ir veikti jos vardu siekiant pažeisti minėtas konstitucines vertybes. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucijos 28 straipsnį, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.

Viskas būtų taip, kaip sako Konstitucinis Teismas, tačiau teismas sukeičia sąvokas – referendumas, p. teisėjai, yra Tautos valia, o Jūs kaip teisiškai kvalifikuoti asmenys, manau, sąmoningai sukeičiate sąvokas – kalbate apie piliečių, inicijuojančių referendumą, veiksmus ir jų atitikimą Konstitucijai, o ne apie Tautos valią, kuri pasireiškia referendumo sprendimu. Tokiu būdu šis Konstitucinio Teismo nutarimas faktiškai atėmė iš Tautos teisę į referendumą.

Pailiustruosiu tai pavyzdžiais. Štai surenkami 300 000 piliečių parašų dėl referendumo paleisti Seimą (ir pakeisti Seimo rinkimo tvarką) ar pareikšti apkaltą Konstitucinio Teismo teisėjams, priėmusiems šį nutarimą. VRK sprendimą atsisakyti registruoti tokią referendumo iniciatyvinę grupę, bent teoriškai galima skųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Tačiau apskųsti Seimo nutarimą atsisakyti paskelbti referendumą dėl Seimo paleidimo ar dėl Seimą dangstančio ir tokiu būdu suinteresuoto Konstitucinio Teismo teisėjų apkaltos, net teoriškai nėra jokių galimybių.

Konstitucinis teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime pasisako tiek dėl Seimo, tiek dėl 300 000 piliečių konstitucinės teisės inicijuoti referendumą, tačiau pasisakant apie VRK darbą, „pamiršta“, kad šių dviejų konstitucinių iniciatyvų lygybė, švelniai tariant, neužtikrinta VRK formavimo principais. Joje – tik politinių partijų ir valstybės atstovai.

Atkreiptinas dėmesys į Konstitucinio Teismo argumentą, kad iš konstitucinių teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės principų kyla reikalavimas piliečių referendumo iniciatyvinei grupei derinti referendumui siūlomą sprendimą su Konstitucija. Tačiau nutarime teismas nepaaiškino, kaip tada išvis teoriškai referendumo sprendimu pakeisti Konstituciją. Teoriškai 1992 m. spalio 25 d. referendumu ją priėmėme, ir keisti jos daugiau nebegalime? Tiesa, Konstitucinis Teismas dar paliko teorinę galimybę, kai referendumas skelbiamas Seimo iniciatyva. Jei yra visuomenės ir Seimo konfliktinė situacija, kuri jau susidarė Lietuvoje, tai suinteresuotas Seimo ir jo formuojamo Konstitucinio Teismo tandemas blokuoja bet kokią su Seimu nesuderinto Konstitucijos keitimo piliečių iniciatyvą. Jei š.m. liepos 1 d. nutarimas būtų visapusiškas ir atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, taip pat ir konstitucingumo principus, tai Konstitucinis Teismas privalėjo pasisakyti ir dėl Tautos teisės priimti naują Konstituciją.

Kad išvis Tautai nebekiltų pagundų organizuoti kokį nors referendumą, Konstitucinis Teismas, vienareikšmiškai neteisėtai ribodamas suvereno konstitucines galias, nežinia kuo remdamasis, net išvardino, kurie svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai gali būti sprendžiami tik referendumu (ačiū Dievui, nepamiršo konstatuoti, kad jei už referendumo iniciatyvą pasisako 300 000 piliečių, tai toks referendumo klausimas yra svarbus valstybei ir Tautai), t.y. nustatė, kad referendumu galima keisti Konstituciją tik šiais atvejais:

– Konstitucijos 1 straipsnio nuostatą „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ ir Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnį, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę;

– tokia pat tvarka, kokia nustatyta Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnyje, gali būti keičiamos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, nuostatos (Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas);

– Konstitucijos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ ir keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos;

– Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 1, 2 straipsnių nuostatas.

Ačiū teismui bent už tai. Tačiau šioje vietoje sustokime. Ar Konstituciniam Teismui, priėmusiam šį nutarimą, žinoma, kad Seimo inicijuotame 2003 m. gegužės 10-11 d. referendume balsuota ne už Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, o tik už principą:Pritariu Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje“? Tad, ponai teisėjai, kodėl šį konstitucinį įstatymą galima buvo priimti Seime be Tautos valios (be referendumo), o pakeisti jį Tauta be Seimo nebegali? Logikos jokios, tiesiog niekšiška…

Konstitucinis Teismas šioje vietoje pasirėmė savo 2014 m. sausio 24 d. nutarimu, kuriame aiškinama, kad Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ inter alia (lietuviškai – be kita ko) nustatyti konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai, kurių neįtvirtinus Konstitucijoje Lietuvos Respublika negalėtų būti visateise Europos Sąjungos nare: „Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis“ (1 straipsnis); „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“ (2 straipsnis).

Tačiau kodėl Konstitucinis Teismas pamiršo savo 2006-03-28 d. nutarimą, priimtą jau po Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą, pagal kurį visi Seimo ratifikuoti Lietuvos Respublikos tarptautiniai susitarimai, įskaitant ir Lietuvos stojimo į ES sutartį, yra aukščiau už mūsų įstatymus, išskyrus mūsų Konstituciją? Kodėl šiuo atveju nebeliko konstitucinės doktrinos tęstinumo? Labai nesąžiningas 2014-07-11 d. Konstitucinio Teismo nutarimas šioje dalyje! Neatsitiktinai konservatoriai iš anksto porino, kad referendumas „Tautos valia“ esą reiškia Lietuvos išstojimą iš ES. Tad po vakarykščio Konstitucinio Teismo verdikto Tautos gąsdinimas, derinamas su prokuratūros vykdomomis akcijomis prieš referendumo iniciatorius, pasiekė viršūnę – akivaizdu, kad labai lengva bus gąsdinti mūsų vargšus užspaustus piliečius bet kokia kita referendumo iniciatyva. Arba išstojame iš ES, arba keičiame Konstituciją. Faktiškai palikta tik tokia alternatyva.

Beje, 2014-07-11 Konstitucinio Teismo nutarime pažymėtas oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinumas (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d., 2009 m. spalio 28 d., 2013 m. kovo 13 d., 2013 m. liepos 3 d. sprendimai), tačiau dalyje dėl mūsų Konstitucijos viršenybės prieš tarptautinius susitarimus ši doktrina netaikyta. Priminsiu, kad Konstitucijos I skyrius „Lietuvos valstybė“ nepakeistas ir po Lietuvos įstojimo į ES, jame tebėra nuostatos, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, kad suverenitetas priklauso Tautai, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių, kad Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo ir tiesiogiai, ne tik per demokratiškai išrinktus savo atstovus.

Todėl Konstitucinis Teismas prieštarauja pats sau – vienoje vietoje kalba apie nepakeistą Konstitucijos I skyrių „Lietuvos valstybė“ ir savo nutarimą aiškina šios valstybės ir jos Tautos gynimu, o iš kitos pusės, nutaria, kad Konstitucijos keisti Tauta jau neturi teisės, jei tai prieštarauja Lietuvos stojimo į ES sutarčiai. Vadovaujantis tokia formalia logika, negalėtume ir skelbti referendumo dėl išstojimo iš ES be atitinkamų tarptautinių sutarčių pakeitimo. T.y. mūsų suvereniteto klausimą spręstų kitos valstybės – ES narės. Dar ne taip senai 1990 m. kovo 11-ąją skubėjome, kad Maskvoje 1990 m. kovo 12-ąją TSRS liaudies deputatų suvažiavimas nepriimtų įstatymo, pagal kurį kiti už mus spręstų mūsų Nepriklausomybės klausimą. Tai dabar patys mūsų Konstitucinio Teismo pastangomis atsisakome savo Tautos suvereno teisės? Už kiek sidabrinių pardavėte Lietuvos Respubliką, kiek jų, kas ir kam sumokėjo?

Beje, Konstitucinis Teismas, 2014-07-22 nutarime konstatavo, kad pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas; šis principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama. Minėta, kad visos Konstitucijos nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į Konstitucijos viršenybės principą; visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų ir pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti; visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija. Kokiu būdu po šios konstatacijos galima padaryti priešingas išvadas apie Seimo ir VRK teises riboti suvereno teisę? Tai jau ir teisėjų sąžinės klausimas. Suprantama, kad turi būti dialogas tarp valdžios ir piliečių iniciatyvos, tačiau negali būti taip, kad Tauta faktiškai praranda savo suvereno teisę.

Štai Šveicarijoje parlamentas taip pat neturi teisės neskelbti referendumo, jei surinkta 0,6% (Konstitucijai keisti – 1,2%) rinkėjų parašų, tačiau turi teisę drauge su referendumu skelbti savo ir ekspertų nuomonę. Todėl ir paskelbta, kad Šveicarijos – ES sutarčiai prieštaraujantis Šveicarijos referendumo sprendimas vienašališkai sumažinti imigrantų kvotas bus įgyvendintas per 2 metus. Europos Komisija pyko, tačiau tarptautinių sutarčių keitimo nustatyta tvarka šie susitarimai bus pakeisti.

Konstitucinis Teismas 2014-07-22 nutarime taip pat apie tai kalba, tačiau naudoja tai priešingai logikai įteisinti – jei mūsų Konstitucijos keitimas kertasi su tarptautine sutartimi ar kitais principais, tai tokiu atveju iš Tautos net atimama teisė į tokį referendumą! Ir drįstame po tokio veiksmo vadintis demokratine valstybe, mokyti kitus demokratijos?! Aš, kaip ir Konstitucinis Teismas, ne už pažodinį Konstitucijos interpretavimą. Tačiau Konstitucijos keitimo referendumu teisės Tauta neatšaukė, o Vyriausybė ir Seimas kaip ir Šveicarijoje privalo įgyvendinti mūsų Tautos referendumų sprendimus.

Visiškam psichologiniam Tautos „pribaigimui“ Konstitucinis teismas net pavardino įstatymus, kurių referendumais priimti, anot, teismo, negalima – tik Seimas tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas; nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus; sudaro konstitucinių įstatymų sąrašą. Tačiau visi konstituciniai įstatymai buvo priimti po atitinkamų referendumų. Tad logikos nerasta.

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Akivaizdu, kad šis konjunktūrinis Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas, valstybę užvaldžiusiai sistemai išmokus referendumo „Tautos valia“ pamokas. Tačiau sprendžiant vieną klausimą, pražiūrėti kiti klausimai, kurie valdžią pastatė į labai keblią padėtį:

a) Referendumu priimti sprendimai svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais yra privalomi. Tais atvejais, kai referendumu sprendžiamas vidaus ar užsienio politikos klausimas nepriimant konkrečių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų, valstybės institucijos privalo įgyvendinti referendumu priimtą sprendimą pagal joms Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją.

b) Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies nuostata neužkerta kelio rengti ir patariamąjį referendumą, jeigu būtent toks inicijuojamas. Pagal Konstitucijos 9 straipsnio 2 dalį įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas. Taigi įstatyme gali būti nustatyti ir kiti nei nustatytieji Konstitucijoje svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai, kurie sprendžiami referendumu.

c) Pažymėtina, kad gali būti ir kitų nei nustatytieji Konstitucijoje ar įstatyme svarbiausių Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimų, kurie sprendžiami referendumu. Pagal Konstitucijos 9 straipsnio 3 dalį referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę. Pats reikalaujančių spręsti tam tikrą klausimą referendumu 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, skaičius savaime rodo, kad tas klausimas priskirtinas prie svarbiausių Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimų.

d) Pagal Konstitucijos 4 straipsnį aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo inter alia per demokratiškai išrinktus savo atstovus; Konstitucijos 67 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad Seimas priima nutarimus dėl referendumų. Minėta, kad pagal Konstituciją tik Seimas yra Tautos atstovybė, per kurią Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią. Aiškinant šias Konstitucijos nuostatas pažymėtina, kad pagal Konstituciją tam tikro klausimo svarbą gali lemti ir tai, kad jį spręsti referendumu teikia Seimas, kaip Tautos atstovybė: svarbiausiu Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimu, kuris turėtų būti sprendžiamas referendumu, laikytinas ir toks klausimas, kurį spręsti referendumu teiktų Seimas, kaip Tautos atstovybė, nors nei Konstitucijoje, nei įstatyme šis klausimas nebūtų nurodytas kaip spręstinas referendumu.

Todėl remiantis šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, nedelsiant turi būti įgyvendintas 2012-10-14 d. referendumo rezultatas – Seimas, savo nutarimu pripažinęs, kad naujų AE statybai Lietuvoje reikia Tautos pritarimo, šio pritarimo referendume negavo! Todėl Visagino AE projekto tęsimas reiškia neteisėtus Vyriausybės veiksmus ir valstybės lėšų eikvojimus.

Akivaizdu, kad valstybę užvaldžiusi sistema dirba planingai ir šiam Konstitucinio Teismo nutarimui ruošėsi iš anksto. 2014-07-03 d. Seimo spaudos konferencijoje jau minėjau, kad LRT pradėjo formuoti klausytojų nuomonę pagal būsimas šio nutarimo gaires. Pvz. apie tai, kad įstatymu reikėtų uždrausti referendume balsuoti dėl kelių klausimų, kad negalima referendumo organizuoti drauge su rinkimais.

Todėl akivaizdu, kad referendumas dėl lito išsaugojimo šioje situacijoje iki šių metų pabaigos rezultatą vargu ar spės pasiekti. Referendumo „Tautos valia“ iniciatoriai labai norėjo referendumo anksčiau nei Respublikos Prezidento rinkimai. Deja, pasirodė, kad reikia ne dėl to ginčytis, o telktis ir aukoti smulkesnius klausimus dėl pagrindinio. Viską aprėpti neįmanoma, nes administracinį ir finansinį valstybės resursą valdo sistema. Todėl laikas ruoštis referendumui dėl Tautos atstovybės Seimo paleidimo. Kitos išeities nėra. Be abejo, reikia drauge ar atskirai (tai rimtas klausimas) spręsti ir Seimo rinkimų įstatymo bei finansavimo klausimus, nes priešingu atveju vėl išrinksime tų pačių partijų pariktus kandidatus.

Ir būtina nuolat lipti valdžiai ant kulnų. Štai 2012-10-14 referendumo rezultatų įgyvendinimas (Visagino AE projekto nutraukimas) būtų ne tik 2014-07-11 Konstitucinio Teismo nutarimo įvykdymas, bet ir svarbus psichologinis faktorius tiek reikalaujant, kad valdžia taip pat vykdytų šį nutarimą, tiek stiprinant mūsų žmonių pilietiškumą ir suvokimą, kad tik referendumais galime besugrąžinti valstybę Tautai.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *