Lina Kaminskaitė-Jančorienė | „Meno avilio“ nuotr.

Jau gegužės 2 d. paaiškės lietuviško kino apdovanojimų „Sidabrinės gervės“ laureatai. Metų profesinės meistrystės kategorijoje nominuota viešoji įstaiga „Meno avilys“ už lietuvių meninės dokumentikos klasikos atvėrimą pasauliui. Apie organizacijos darbą kalbamės su „Meno avilio“ projektų vadove kino istorike dr. Lina Kaminskaite – Jančoriene.

„Meno avilys“ įvertintas už lietuvių meninės dokumentikos klasikos atvėrimą pasauliui. Ką reiškia šis jūsų veiklos apibūdinimas?

„Meno avilys“ per ketverius metus suskaitmenino ir restauravo 7 lietuviškus dokumentinius filmus, kurtus sovietmečiu ir Nepriklausomybės pradžioje, šiuo metu kino restauratoriai dirba dar su šešiais filmais. 7 restauruotus filmus balandžio mėnesį pristatėme Niujorko festivalyje „Panorama Europe“ – nors festivalis vyksta jau šeštus metus, tačiau lietuvių kūryba ten buvo parodyta pirmą kartą. Filmų, parengtų rodyti šiuolaikiniu DCP formatu, programa „Kino inkliuzai“ Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai proga pristatyta ir kitose šalyse, trap jų tokios žinomos vietos kaip „International House“ Filadelfijoje, Italijos nacionaliniame kino muziejuje Turine, o liepos pradžioje keturi programos filmai keliaus į labiausiai kino istorijos tyrinėtojų bendrijos vertinamą festivalį Bolonijoje „Il Cinema Ritrovato“.

Kodėl lietuviškas kinas užsienio žiūrovų negalėjo pasiekti anksčiau?

Anksčiau užsienyje pristatyti Lietuvos filmų paveldą nebuvo jokios galimybės – kino juostų nebuvo įmanoma rodyti dėl jų fizinio susidėvėjimo, galima sakyti, buvome technologiškai neįgalūs. Dabar šią negalią pradedame įveikti. Moderniuose kino teatruose esanti skaitmeninė įranga negali rodyti filmų iš juostų, ką jau kalbėti apie tai, jog laikui bėgant juostos apdulkėjo ir nereikia būti specialistu, kad matytum garso ir vaizdo trūkumus, kurie šalinami restauravimo metu.

Kodėl reikia senuosius kino filmus skaitmeninti?

Juos reikia ne tik skaitmeninti, bet ir restauruoti. Todėl, kad jei tai nebus daroma, filmus paprasčiausiai pamirš. Tai tampa aktualu, nes kartos keičiasi, auga ir susidomėjimas lietuvių kino istorija. Todėl bet koks būdas ugdyti žiūrovą yra svarbus, o neturint ką parodyti, sunku ir ugdyti. Taip pat svarbūs ir tarptautiniai kino festivaliai, kurie filmų kokybei kelia aukštus reikalavimus. Todėl šiandien senų kino kūrinių restauravimas ir skaitmeninimas – neišvengiama būtinybė.

Kaip vyksta kino juostos skaitmeninimo ir restauravimo procesas?

Visų pirma yra ieškomas filmo negatyvas, originali versija, ir valstybiniuose, ir kūrėjų asmeniniuose archyvuose, kartais tenka ieškoti ir užsienio šalių archyvuose. Ieškoma filmo negatyvo, nes iš šios pirminės medžiagos galima išgauti aukščiausią kokybę. Skaitmeninimo metu filmas iš kino juostos laikmenos kadras po kadro perkeliamas į skaitmeninę. Tada darbo imasi restauratoriai, kurie taiso juostoje atsiradusius įbrėžimus, tvarko garsą, derina kontrastus vaizde, kad vaizdas nebūtų nei išblukęs, nei per tamsus, jei juosta spalvota, darbas dar sudėtingesnis. Mėginama priartėti prie tokio vaizdo ir garso, kuris atitiktų to meto operatoriaus, garso režisieriaus ir filmo režisieriaus sumanymus. Taip galiausiai filmas pritaikomas žiūrėti šiuolaikinėje kino teatro aplinkoje. Negana to, tokio restauravimo metu sukaupiamos neįkainajomos žinios apie filmų kūrimo ir technologinę istoriją.

Kaip sutikote žinią, kad „Meno avilys“ yra nominuotas „Sidabrinei gervei 2014”?

Labai apsidžiaugėme, buvome maloniai nustebinti. Nominacija mums labai svarbi – ne vienerius metus trukęs nuoseklus darbas yra pastebėtas ir įvertintas kino bendrijos.