J. Jasaitis. Lietuvos kaimo išnykimas jau nulemtas?

Per pastarąjį šimtmetį Lietuvos gyventojų struktūra kardinaliai pasikeitė. Jei oficialiosios statistikos duomenimis prieš Pirmąjį pasaulinį karą kaimuose gyveno apytiksliai 89 proc., o Antrojo pasaulinio karo išvakarėse šis rodiklis siekė 75 proc., tai 2013 metų duomenys liudija, kad kaimiškosiose vietovėse liko tik kas trečias (33,2 proc.) Lietuvos gyventojas. Daugėja žmonių, kurių ryšiai su kaimiškosiomis vietovėmis yra tik epizodiniai arba visiškai nutrūkę. Daugėja ir nesugebančių atpažinti gyvosios gamtos objektų, tačiau manančių, kad ši jų išprusimo spraga nėra jiems reikšminga. Kadangi svarbiausi valstybės raidos sprendimai formuojami miestuose, tai didėja ir tikimybė, kad kaimo vaidmens klausimus vis dažniau nagrinės asmenys, kurie tik labai paviršutiniškai suvokia jų esmę.

Tuo tarpu postindustrinėje visuomenėje tiek miesto, tiek ir kaimiškųjų, t. y. neurbanizuotų vietovių vaidmuo pasaulyje labai sparčiai keičiasi. Tobulėjantis kelių ir kitų susisiekimo priemonių tinklas, naujosios informacinės technologijos bei kintanti šeimos buities samprata ryškiai padidino galimybes nebesieti gyvenamosios ir darbo vietos. Daugėja žmonių, įsikūrusių užmiesčiuose, o dirbančių miestuose, tačiau nelaikančių savęs kaimiečiais archaiškąja tos sąvokos prasme.

Lietuvos kaimo vaizdą labai pakeitė okupacijos 50-metis. Jei Vakarų Europos valstybėse nuo XIX a. arba dar ankstesnio laikotarpio tebegyvuoja šeimos ūkių sistema, prisitaikiusi prie postindustrinės visuomenės reikalavimų, tai Lietuvoje bandymą per pastaruosius du dešimtmečius (nuo nepriklausomybės atstatymo) atkurti šią sistemą tenka vertinti kaip nesėkmingą. Tik labai maža dalis buvusių šeimos ūkių palikuonių šiuo metu sėkmingai ūkininkauja. Didžioji dalis atgavusių žemę pagal jos privačios nuosavybės restitucijos įstatymą asmenų ją jau seniai pardavė arba išnuomojo. Kai kurie net nebandė atsiimti tėvų ar senelių turėto sklypo, pasirinkdami kompensacijos galimybę.

Kodėl sužlugo siekis atkurti buvusį žemės savininkų sluoksnį? Kodėl net žemės pardavimas kitų valstybių piliečiams nemažai daliai dabartinių Lietuvos gyventojų nebeatrodo grėsmingu reiškiniu, galinčiu turėti tragiškų, nebeatšaukiamų pasekmių tautai ir valstybei? Kodėl net labai pakiliai sutikę galimybę atgauti giminės ūkį, jo paveldėtojai netrukus jos patys atsisakė? Kodėl taip lengvai mūsų visuomenė susitaiko su federalistinėmis kai kurių ES funkcionierių užmačiomis? Kodėl dauguma gyventojų mieliau renkasi samdomą darbą, o ne privatų verslą?

Per praėjusį penkiasdešimtmetį, kai žemė iš ūkininkų buvo atimta, tiek Lietuvoje, tiek ir kitose valstybėse įvyko labai ryškūs negrįžtami technologiniai ir socialiniai pokyčiai. Vakarų valstybėse, kuriose natūrali šeimos ūkių raida nebuvo nutraukta, išliko labai stiprios ūkininkavimo tradicijos, tačiau šios veiklos turinys labai pasikeitė. Atsirado naujos žemdirbystės, gyvulininkystės ir kitų agrarinio sektoriaus šakų technologijos, ūkininkai apsirūpino jas atitinkančiomis žemės ūkio technikos priemonėmis. Selekcininkai sukūrė naujas, žymiai produktyvesnes veisles. Anaiptol ne visi išsilaikė konkurencinėje aplinkoje, tačiau išsilaikiusieji įgijo žymiai daugiau patirties. Jų finansinio pajėgumo net neįmanoma palyginti su pradėjusių vėl ūkininkauti Lietuvoje XX a. pabaigoje. Vakarų valstybių agrarinė politika buvo plėtojama gana stabiliai, įstatyminė bazė keitėsi nežymiai, o būtini pokyčiai buvo logiški pagrįsti. Valstybės institucijos pastoviai rėmė ir remia savo žemdirbius, siekdamos užtikrinti nenutrūkstamą gyventojų aprūpinimą maistu ir žaliavomis atitinkamoms pramonės šakoms.

Vakarų valstybių užmiesčio vietovių pažangą sąlygojo stiprėjantis miestų poveikis. Naujosios informacinės technologijos greitai pasiekė ir kaimą, tapdamos organišku jo gyvenimo bruožu. Miestuose neagrarinį išsilavinimą įgiję ūkininkų šeimų nariai paskatino ir kaimiškosios gyvensenos kaitą, agrarinės ir urbanizuotos visuomenės kultūrų suartėjimą. Ėmė formuotis naujos užmiesčio vietovių funkcijos: alternatyvių energijos šaltinių plėtros, naujų biomasės panaudojimo formų, relaksacinė-reabilitacinė, edukacinė ir kt. Atsirado naujos užmiesčio gyventojų veiklos formos, susiformavo naujos profesijos.

Visai kiti procesai vyko okupuotoje Lietuvoje. Prievartinė kolektyvizacija ne tik fiziškai sunaikino ūkininkų sluoksnį ir išardė šeimos ūkių sistemą, bet ir iš esmės pakeitė likusių kaime gyventi santykį su žeme ir visa gyvąja gamta. Emocinis ūkininko šeimos narių ryšys su žeme buvo nutrauktas. Iš buvusio savininko tapęs samdiniu žmogus neteko galimybės planuoti ūkinę veiklą, kurti ilgalaikę privačios veiklos strategiją. Jam teko priprasti prie visiškai naujų darbo organizavimo ir atlyginimo už darbą formų. Žemė, pasėliai, gyvuliai, net darbo įrankiai tapo „valdiškais“. Atsirado privalomos, iš aukščiau primestos užduotys: darbo „normos“, paskirti milžiniški cukrinių runkelių plotai, kuriuose reikėjo nuravėti, išretinti, patręšti, nurauti ir t.t. Darbo užmokestis buvo skaičiuojamas pagal vadinamuosius „darbadienius“, o atlyginimas (natūra, t.y. žemės ūkio produktais, daugiausia grūdais) buvo išmokamas tik kartą metuose. Natūralų žemdirbio suvokimą ką, kada ir kaip dirbti, pakeitė tiesioginio prižiūrėtojo (brigadininko, fermos vedėjo ir pan.) nurodymai. Per tą pusę amžiaus buvo prarastas ne tik pats natūraliausias ir svarbiausias žemdirbio bruožas – meilė žemei, bet ir gebėjimas planuoti agrarinę veiklą, pasirinkti ekonomiškai optimalius sprendimus.

Naujausioje mokslinėje literatūroje pateikiami pavyzdžiai, kurie rodo, kaip sunkiai sekasi pripratusiam vykdyti „viršininkų“ nurodymus, pradėti dirbti savarankiškai. Į penktą dešimtį įžengęs asmuo, visą laiką dirbęs kolūkyje laukininkystės darbininku, atgavęs tėvų ūkį, ilgokai nesusigaudė, kas atsitiko, kad niekas jo „nevaro į darbą“ ir nesiruošia mokėti atlyginimo. Traktorininkas, tapęs dvidešimties hektarų ūkio savininku, suglumęs nebeįsivaizduoja, kaip galima ūkininkauti „tokiame mažame plote“, nors jo senelis sėkmingai ūkininkavo dvigubai mažesniame ir tik prieš pat sovietinę okupaciją spėjo įsigyti daugiau žemės, o tėvai gana pelningai tvarkėsi jiems skirtame plotelyje – 60 arų dydžio „kolūkiečio sodybiniame sklype“.

Net mokslininkai agrarininkai, išskyrus labai retas išimtis, vienbalsiai tvirtina, kad perspektyvus ūkininkavimas įmanomas tik stambiame ūkyje. Sąvoka „stambus ūkis“ intuityviai tapatinama su kelis tūkstančius hektarų valdžiusiu „kolektyviniu“ arba „tarybiniu“ ūkiu. Todėl net 50 ha dabar turintis ūkis priskiriamas prie smulkiųjų. Ir šiuos specialistus galima suprasti: juos pačius profesinei veiklai ruošė dėstytojai, kurie privalėjo kalbėti tik apie stambiąją, faktiškai suvalstybintą žemėvaldą. Antra vertus, Lietuvoje beveik nėra šiuolaikinės agrarinės technikos, pritaikytos darbui 10 ha arba dar mažesniuose sklypuose. Alternatyva lieka tik primityvus rankinis darbas arba geriausiu atveju darbui su arkliais pritaikytas inventorius, kurio šiandieniniame kaime praktiškai nebeliko. Smulkiųjų (pagal dabartinę Lietuvoje vyraujančią sampratą) ūkininkų kooperacijai jokių paskatų nėra. Perdirbėjų, supirkėjų ir prekybininkų diktatas akivaizdus, net stambieji žemvaldžiai sunkiai gali jam atsispirti. Todėl supirkimo įkainių ir maisto produktų kainų skirtumai – daugiau negu akivaizdūs, jokia ekonomine logika nepaaiškinami. Užtenka pasižiūrėti, kiek prekybos centruose kainuoja pieno ir mėsos produktai, duonos ir pyrago gaminiai, daržovės, ir palyginti, kiek už juos gauna žemdirbys, kad paaiškėtų, kodėl bandę ūkininkauti emigruoja arba tampa motyvaciją dirbti praradusiais pašalpų prašinėtojais.

Miestuose išsilavinimą įgiję ir seniai juose gyvenantys politinių ir ekonominių sprendimų formuotojai kaime vykstančiais pokyčiais nesistebi ir niekaip nesiruošia stabdyti destrukcinių procesų. Anot jų, taip ir turi būti: agrariniame sektoriuje dirbančiųjų skaičius turi sparčiai mažėti, išsilaikys tik stambūs ūkiniai dariniai, todėl žemės savininkų sluoksnis būsiąs labai siauras, o gamyba – specializuota. Pasaulyje stebimi latifundinės žemėvaldos padariniai Lietuvoje atrodo sunkiai įsivaizduojami, didelių socialinių konfliktų tikimybė – menka. Smulkaus verslo, praktiškai jau baigiamo išstumti ir iš miestų, vaidmuo šiuolaikiniams vadybininkams atrodo nulinis, todėl net minties nekyla apie galimą jo plėtrą kaimuose ir miesteliuose. O tokios sąvokos, kaip savininkų visuomenė, žmogaus ir gamtos nepertraukiamas ryšys, šeimos ūkis, gimtinė, giminės namai, netgi tėvynė ir tauta šiems vadybininkams atrodo abstrakčios ir archaiškos, nebepritaikomomis šiuolaikinėje mobilioje visuomenėje. Vietoje jų mums rodomi pavyzdžiai, kad asmuo nebegali „prisirišti“ prie kurios nors konkrečios vietovės  ir turi būti pasiruošęs bet kada persikelti ten, kur atsiranda darbo vieta.

Tačiau ar tikrai toks pažangus tas siūlomas stambiojo verslo viešpatavimas? Ar dvarininkinės žemėvaldos atkūrimui alternatyvos nebėra? Buvęs žemės ūkio ministras, ekonomikos ir sociologijos profesorius, tautininkas Jonas Pranas Aleksa matė kitą Lietuvos raidos kelią. Kodėl mes jo nebematome?

Autorius yra socialinių mokslų daktaras,  periodinio mokslo darbų leidinio „Kaimo raidos kryptys žinių visuomenėje“ vyriausiasis redaktorius