D.Stancikas. Didžiausias pavojus Lietuvai – nebe Rusija (31)

Dalius Stancikas | E.Levin nuotr.

Dalius Stancikas | E.Levin nuotr.

Didžiausias pavojus šiandien Lietuvai yra nebe Rusija, kaip skelbia Valstybės saugumo departamentas, prezidentė ir konservatoriai, kurie kaip ir prieš dvidešimt metų ant šio ideologinio pamato kuria visą valstybės strategiją.

Tai jau gerokai pasenusios žinios.

Taip, Rusija iki šiol brandina viltis susigrąžinti buvusias carinės, vėliau sovietinės imperijos žemes – pusantro šimto metų Lietuvos okupacijos per pastaruosius du šimtus negalėjo praeiti be pėdsakų nei Rusijai, nei Lietuvai. Jei ne Rusijos imperiniai siekiai, Lietuva pagal gerovės indeksą šiandien gyventų kaip kokia Skandinavijos valstybė, tačiau dabar turi skausmingai laižytis žaizdas. Ypač dvasines. Tuo tarpu Rusija vis dar įtikėjusi savo supergalybe, nors patys rusai jau rėkte rėkia (ir dėl to kelia degtinės kainas) apie beviltiškai pragertą genofondą ir akyse nykstančią rusų tautą.

Taip, Rusija dar pavojinga vien todėl, kad yra branduolinė valstybė, tačiau gąsdinimaisi dėl gazmanovų koncertų Vilniuje atrodo groteskiškai.

Taip, Lietuvoje dar yra rusų, gal ir lietuvių, kurie vis dar aukština buvusius okupacijos laikus, tačiau jų dabar yra gerokai mažiau nei prieš dvidešimt, dešimt, ar penkerius metus. Taip, Lietuva dar negali jaustis visai saugi nuo Rusijos, tačiau ji yra saugiausia per pastaruosius tris šimtus ar daugiau metų. Taip, Lietuvoje tikrai veikia mūsų Saugumo departamentui nepagaunamos Rusijos spec. tarnybos, skleidžiama Rusijai naudinga propaganda, tačiau jos paveikumas labai mažas, palyginti su įtaka iš Vakarų. Dabartiniai dvidešimtmečiai, nors vis dar keikiasi rusiškai, tačiau nebesupranta rusų kalbos ir lietuvių kalbai dabar yra pavojus tik suanglėti.

Lietuvoje beveik neliko šeimos, kurios narys nebūtų išvykęs į anglijas ar amerikas. Taigi dabar veik kiekviena šeima turi po savo ambasadorių Vakaruose. Ir tai yra didžiausia garantija, kad informacija iš Vakarų per šiuos šeimos ambasadorius yra nelyginamai paveikesnė nei iš Rytų per kokį juokdariu virtusį Paleckiuką ar per kokį sureikšmintą Gazmanovo koncertą.

Prisimenu, kaip 1988 m. Sąjūdžio Seime pykau ant kauniečių, kurie, užsidarę savo erdvėje, reikalavo jau tuomet skelbti referendumą dėl nepriklausomybės – aš atstovavau raudonajam Pakruojui, Komunistų partijos Lietuvoje įkūrėjo Karolio Požėlos gimtinei, ir buvau visiškai tikras, kad tokiai apklausai Lietuva dar nepasiruošusi, dar per stipriai veikia okupacijos įšalas. Todėl iš dalies (bet tik iš dalies) dar galiu suprasti abejones Tautos sąmoningumu ir 2004 m., kai rengtas referendumas dėl Europos Sąjungos ir tauta viliota nemokamais skalbiamaisiais milteliais. Bet kodėl tauta abejojama ir dabar, kai dešimt metų atviriausios sienos, kai kiekvienoje šeimoje yra po Vakarų ambasadorių? Kai Lietuva turi greičiausią internetą pasaulyje, lietuviai sparčiausiai įsisavina mobiliuosius telefonus, o per šventes daugiausiai skambina į Didžiąją Britaniją…

Kai net bolševiko Karolio Požėlos proanūkis, socialdemokratas Juras Požela per Seimo rinkimus (2 ture) agituoja už Andrių Kubilių, sukūrusį atsilaikymo prieš Rusiją strategiją! Kai buvęs (ar esamas) „Gazpromo“ atstovas Viktoras Uspaskichas remia A. Kubiliaus naują atominę elektrinę, o konservatoriai teisiamą Darbo partiją kviečiasi į valdančią koaliciją (2011 m.)?!

Todėl ir sakau, kad šiandien už Rusiją yra didesni bent du pavojai: pražūtinga Tautos emigracija, rodanti Tautos negebėjimą atsilaikyti prieš geriau materialiai išsivysčiusią civilizaciją, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pamatų („Suverenitetas priklauso Tautai“) griovimas, pasireiškiantis per pavojingai užsitęsusį politinio elito nepasitikėjimą tauta, kuris lemia klaidingas valdžios kuriamas strategijas ir dar spartesnį Tautos nykimą.

Reikia pavyzdžių? Jei žiūrėsim tik per Rusijos grėsmės prizmę, galėsim džiaugtis, kad Lietuva pirmoji iš visų Europos valstybių pradėjo įgyvendinti vadinamąjį trečią ES energetikos paketą, o tai reiškia – pirmoji paskelbė Rusijai energetinį karą ir dabar už tai trečius metus moka didžiausią Europoje kainą už dujas, už šildymą (trečdaliu brangiau nei estai su latviais!). Tačiau jei žiūrėsim per emigracijos grėsmės prizmę, tai šitoks nepamatuotai karingas žingsnis labai apsunkino visų Lietuvos gyventojų gyvenimą ir prisidėjo prie dar vienos dešimttūkstantinės, greičiausiai negrįžtamos, emigracijos bangos. Ir tai vien todėl, kad mūsų valdžia drąsesnė, patriotiškesė už latvių, estų ar vokiečių ir todėl tyčia tampo Maskvai uodegą?

Kas čia – gal kažkieno pavėluota Sausio 13-oji, tokia perdėta atgailos forma už tai, kad lemiamomis valstybei akimirkomis kolaboravo su tuo pačiu Kremliumi?

Bet jei mes energetiškai labiausiai priklausomi nuo Rusijos ir labiausiai norime federacinės Europos (kurioje lietuviai toliau pirmaus emigracija), kodėl tuomet pirmi kišame galvą į kainų kilpą, nepalaukiame bendro Briuselio veiksmo dėl jo paties priimto to trečiojo paketo? Manėm, kad Rusija išsigąs ir atsitrauks – bent taip žadėjo ministras A. Sekmokas? Lengva premjerui, ministrams, Seimo nariams ar jų patarėjams rizikuoti kainomis už šildymą, kai netenka gyventi „nuo algos iki algos“. Lengva rodyti Prezidentei savo išdidumą ir nesiskolinti už trigubai mažesnes palūkanas iš Tarptautinio valiutos fondo, kaip darė Latvija, arba kariauti su Rusija abejotinos vertės žodžių karą, kai valstybės vadovės „sumažinta“ alga penkiolika kartų didesnė nei kažkieno pensija, jei ji negamina pieno produktų, neužsiima tranzitu ir jos šeimos biudžetui tiesiogiai nebaisi Rusijos muitinės blokada.

Žiūrėjimas ar vertimas kitus žiūrėti vien per Rusijos grėsmės prizmę neretai realybę net apverčia aukštyn kojom.

Kaip po referendumo dėl atominės elektrinės elitas pavadino didžiąją Tautos dalį? Tamsuoliais, suklaidintais Rusijos, referendumo organizatorių (rusų agentų) ir pan. Tačiau iš tiesų lietuviai mąstė kaip kiti apsišvietę pasaulio piliečiai – po Fukušimos atominės elektrinės katastrofos (kuri nesibaigia ir po trejų metų, nes reaktorius vis dar neužgesintas) ne tik Europa, bet dauguma pasaulio šalių, tarp jų ir pati Japonija, iš esmės pakeitė požiūrį į atominę energetiką. Tik Rusija, Kinija ir Baltarusija kuo skubiau pranešė toliau statysiančios naujas atomines elektrines – ten juk vadovai visuomet buvo labai drąsūs savo piliečių sąskaita.

Tas pat su skalūnų dujomis: žemaičių bendruomenės ir visi juos remiantys daug kartų viešai išvadinti Kremliaus paveiktais tamsuoliais, sektos sakmės apie kažkokias rusų pinigais kabinamas reklamas (tai už ką, po galais, pinigus gauna Valstybės saugumo departamentas?), nors iš tiesų lietuviai vėl elgėsi kaip civilizuočiausi europiečiai, kurie įsiklausė į Europos Komisijos (taigi, Briuselio, mieli ponai) perspėjimą apie gyvybiškai rimtus pavojus daug tankiau nei Amerika apgyvendintai Europai. Tuo tarpu mus nuo rusiškos energetinės nepriklausomybės turėjęs išgelbėti „Chevronas“ sudarė milijardinius sandorius su „Gazpromu” dėl skalūnų dujų išgavimo Sibiro platybėse.

Liūdna ir grėsminga, kai Lietuvos atstovas Europos Parlamente Vytautas Landsbergis aiškina, kad Tauta neturėtų pasisakyti tokiais esminiais klausimais kaip atominės elektrinės statyba, savo pinigų keitimas ar net žemės pardavimas užsieniečiams, nes prieš 22 metus „ji rinko komunistus“ (tas, beje, nutiko ir kitose soc. lagerio valstybėse, tačiau ne dėl padidėjusių simpatijų komunistams, o todėl, kad išsivadavimo judėjimai tuomet rinkimuose išskaidė savo balsus suskildami), o dabar Tauta renka „komunistų pakaitalus, visokius darbiečius“ (tai netiesa – už darbiečius balsavo tik 8% Tautos. Ir pagaliau, kodėl turėtų jų bijoti, jei konservatoriai juos kviečiasi į valdančiąją koaliciją ar sudaro bendras koalicijas savivaldybėse?).

Taip paneigiami ne tik Sąjūdžio, kuriam V. Landsbergis vadovavo, programiniai siekiai. Taip paneigiama ne tik tautos išmintis per V. Landsbergio inicijuotą referendumą dėl nepriklausomybės 1991-aisiais. Taip paneigiama Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurią V. Landsbergis pats ir pasirašė: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“ (9 str). „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“ (3 str.).

Būtent taip ir gimsta diktatūros – kai kas nors nusprendžia, jog žino geriau už Tautą, kaip jai gyventi.

Čia ir yra Lietuvos dramatizmas ir didžiausias pavojus: besikeičianti kairės – dešinės valdžia nepajėgi sustabdyti tautos nykimo – išsivaikščiojimo, išmirimo, bet vis tiek manosi geriau žinanti, kaip ją gelbėti. Daugiau nei metus besitęsiantis tautos valios ignoravimas dėl atominės elektrinės yra nusikalstamas konstituciniu požiūriu. Tas pat daroma ir gniaužiant daugiau kaip 300 tūkst. piliečių teisę šaukti referendumą (pasitarimą) vienu iš pamatinių valstybei ir Tautai – žemės pardavimo užsieniečiams klausimu. „Lietuvių Tauta, įkūnydama prigimtinę Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje…” – taip rašoma mūsų Konstitucijos įžangoje.

Kodėl politiniai kairieji, politiniai dešinieji, valstybės vadovė bijo pakviesti juos rinkusius žmones į Konstitucijoje numatytą referendumą ir argumentais civilizuotoje diskusijoje, o ne neteisėta valdžios galia, įtikinti žmones, kad jų tiesiamas kelias yra Tautai geriausias?

Tai būtų ir puiki proga pagaliau rimtai pasitarti, kokios Europos, mes, lietuviai, norim. Juk žemės pardavimo užsieniečiams klausimas yra esminis ateities klausimas: ar mes per savo atstovus Europos Parlamente kuriame tokią ateities Europą, į kurią stojome 2004 m. – valstybių sąjungą, ar tą, kuri dabar Europos Parlamente kuriama be Lietuvių Tautos apsisprendimo referendume – kaip viena valstybė su simboliniais teritoriniais pavadinimais Lietuva, Latvija, Estija..? Kas bus, jei po dešimties – dvidešimties metų tokioje ES jau bus ne tik Ukraina, bet ir Rusija?

Ir svarbiausia – ar Lietuvių Tauta, kuri šiandien teisiškai saugoma pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, turi galimybių neišnykti tokioje Europos federacijoje?

O gal tai nebėra svarbus mums klausimas, nes kaip sako politikos elitas – pavojus yra ne beatodairiška emigracija, gimstamumą viršijantis mirtingumas (mūsų nebėra net 3 mln.), pavojus – ne žemės pardavimas užsieniečiams (nors niekas net dabar valstybėje nežino, kiek jos ir kas nusipirko), pavojus – ne parduotos užsieniečiams strateginės naudingos iškasenos, pavojus – ne atominės elektrinės (neseniai geriausi rusų atomo žinovai pripažino, kad nėra iki galo aišku, kokie ten vyksta procesai), pavojus yra tik Rusija?

Bet ką tuomet mes saugojam nuo Rusijos?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *