Skirtingais keliais – per švietimą ir per įstatymus, patyliukais ir viešai – Lietuvoje siekiama apriboti tėvų galimybes auklėti savo vaikus. Tai, kas ilgą laiką tiek politinėje teorijoje, tiek ir kasdieniame žmonių mąstyme atrodė savaime suprantama tėvų teisė ugdyti vaikui dorybes ir nuostatas, kurios atrodo teisingos tėvams, šiandien sulaukia bręstančio iššūkio vaiko teisių apsaugos įstatymų projektų ir pažangių mokymo programų pavidalu.
Beribis smurtas
Pavasarį Seime pasipylę su vaikų teisių apsauga susiję siūlymai atrodė pralaimėsią kovą prieš paprasčiausią sveiką protą ir iš tiesų viso pataisų paketo esmė, nauja itin plati smurto prieš vaikus samprata, buvo atmesta dar pavasario sesijos balsavime. Pagal tuometinę projekto teikėjos Onos Valiukevičiūtės formuluotę, smurtas prieš vaiką yra „visos seksualinės, fizinės, psichologinės ir emocinės prievartos, vaiko žeminimo ir išnaudojimo, vaiko priežiūros stokos arba aplaidumo formos, sukeliančios pavojų gyvybei, faktinę ar potencialią žalą vaiko sveikatai, išlikimui, vystymuisi ar orumui, taip pat fizinės bausmės“.
Apie šią sampratą svarbu žinoti du dalykus. Pirma, nors buvo atmesta pavasarį, vasarą ši pataisa praleido iš projekto šalininkų sudarytoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo grupėje, kuri smurto sampratos nei patikslino, nei nesusiaurino, priešingai, svarstymuose pradėjo šmėsčioti ir ekonominio smurto samprata (nesunku įsivaizduoti jos pasekmes, kai kas penkta šeima Lietuvoje gyvena žemiau skurdo ribos, vadinasi neišvengiamai ekonomiškai smurtauja prieš vaikus). Antra, toks smurto apibrėžimas, nors iš pažiūros saugantis vaiką nuo visokio blogio, iš tiesų sudaro tobulas sąlygas begalinėms interpretacijoms, kas yra seksualinė, psichologinė ar emocinė prievarta, vaiko išnaudojimas, priežiūros stoka ar aplaidumas.
Projekto šalininkai tokius pavyzdžius vadina nesąmonėmis ir kviečia pasitikėti sprendžiančiųjų sveiku protu ir gera valia, tačiau užsienio praktika byloja ką kita. Pavyzdžiai yra visai ne hipotetiniai, o atitinkantys karčią Vakarų ir Šiaurės Europos patirtį: panašiai plačiai smurtą apibrėžiančiose šalyse vaikai iš tėvų yra atimami dėl bučinio atleidžiant vaiką į darželį, teisėsaugos nepatikrinto kaimynų skundo apie barnius šeimoje, vaikų apkūnumo, tėvų amžiaus, praeityje mamos turėtų psichologinių problemų ir taip toliau (daug konkrečių pavyzdžių galima rasti čia ir čia). Bėda ta, jog kitas panašiu laiku pateiktas ir dar neatmestas Rimantės Šalaševičiūtės siūlymas nurodo, jog vaikai iš smurtaujančių tėvų yra atimami neskundžiamu vaikų teisių apsaugos inspekcijos tarnautojų sprendimu, kurio, pagal dar vieną svarstomą siūlymą, negalėtų atšaukti teismas.Tarsi nesusijusiai, tačiau panašiu laiku metų pradžioje Dalia Teišerskyte pateikia siūlymą už įvaikinimą globėjams papildomai mokėti po 500 litų per mėnesį. Tuo tarpu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sudaryta darbo grupė dėlioja vaikų globos sektoriaus deinstitucionalizacijos, tai yra, vaikų ir kūdikių namų naikinimo planą, siekiant kad kuo daugiau tėvų neturinčių ar iš jų atimtų vaikų neva atsidurtų globėjų šeimose. Manykime, jog tai sutapimas.
Auklėjimas be „smurto“
Reikia pabrėžti, kad tekste nekalbame apie galimybę mušti vaikus – tai seniai uždrausta ir pagal dabar galiojančią vaiko teisių apsaugos įstatymo redakciją. Naujojo projekto autoriai argumentuoja, jog šio draudimo nesilaikoma, o vaikai Lietuvoje toliau mušami. Tai reali, tačiau ne su įstatymu, o su jo įgyvendinimu susijusi problema – vaiko teisių apsaugos tarnybos ir teisėsauga nesusitvarko su egzistuojančiais fizinio smurto prieš vaikus atvejais, ar tiesiog apie juos nežino. Tai, jog kone bet koks tėvų elgesys būtų laikomas smurtu, šios problemos nesprendžia, o tik ją gilina, nes įgyvendinti tokį įstatymą būtų dar sunkiau, tuo tarpu norint ar per klaidą pritaikyti jį ten, kur nėra jokio pagrindo, sudaromos visos reikalingos sąlygos.
Nesunku suprasti, kad priėmus minimas pataisas vaiko auklėjimo galimybės būtų neproporcingai ir nepagrįstai apribotos. Atsargūs tėvai turėtų auklėdami atžalas susilaikyti nuo pakelto balso, drausminančių bausmių (namų areštas, draudimas žaisti kompiuteriu), savarankiškumo ugdymo (priverstiniai namų ruošos darbai gali būti traktuojami kaip išnaudojimas), smerkiančio už poelgius tono ar subarimo, suprantama, ypač prie svetimų žmonių. Jei psichologiškai toks susivaldymas ir įmanomas, tai pedagogine prasme jis pražūtingas, nes asmenybė negali būti formuojama vien tik pozityvių paskatų pagrindu.
Kad baimė dėl minimų įprastų vaiko auklėjimo praktikų būtų pagrįsta, liudija ne vien atskiri pavyzdžiai, bet ir sausi skaičiai. R. Šalaševičiūtei itin imponuojančią vaiko teisių apsaugos sistemą turinčioje Norvegijoje iš tėvų kasmet atimama daugiau nei 13 000 vaikų (7 iš 1000 vaikų šalyje) ir šis skaičius per pastaruosius 7 metus nuolat didėja pradedant nuo 10 515 vaikų 2007 metais. Sutikime – tai ne visai tas rodiklis, pagal kurį norėtume lygiuotis į šią turtingą šalį.
„Laimingų dienų mokykla“
Ribojant tėvų galimybes auklėti savo vaikus tuo pačiu nuolat mėginama suteikti mokyklai papildomų svertų nustelbiant ir tėvų ugdymą vaiko vertybių ir moralės srityje. „Laimingų dienų mokykla“ – pavadinimas Vytauto Didžiojo universiteto vykdomo projekto, kurio dalis yra Lietuvos pedagogams parengta mokymo priemonė, rekomenduojanti mokytojams imtis įvairiausių priemonių ir mokymo technikų, su tikslu „padėti jaunuomenei mąstyti kitaip, nei jie buvo išauklėti, ir [naujai] apsvarstyti šeimos apibrėžimą”.
Mokymo priemonėje atvirai rašoma, jog vyraujantis požiūris į homoseksualius santykius yra nepriimtinas, paremtas stereotipais ir išgyvendintinas iš mokinių mąstymo. Net už veiksmais nevirstantį mokinio išankstinį nusistatymą seksualinių mažumų atžvilgiu mokytojui esą privalu imtis priemonių, mažų mažiausiai – asmeniškai ar viešai prieš bendraklasius pasmerkti mokinio išreikštas „homofobiškas“ mintis ar elgesį. Pačius pratimus, kuriais turėtų būti pakeista mokinių iš namų atsinešama kritiška nuostata seksualinių mažumų atžvilgiu, galima perskaityti aukščiau pateiktoje nuorodoje į parengtą projektą.Šios rekomendacijos, nors kaip niekada atvirai metančios iššūkį tėvų vertybiniam auklėjimui, yra toli gražu ne pirmasis tokio pobūdžio dokumentas, besiskverbiantis į švietimo sistemą. Kaip taisyklė po niekaip nesusijusiais pavadinimais panašios rekomendacijos švietimo sistemą pasiekdavo ir anksčiau. Charakteringas to pavyzdys – Tolerantiško jaunimo asociacijos vykdyto projekto „Pabėgėlių integravimas į visuomenę taikant aktyvios socializacijos metodus” metu Nidos Vasiliauskaitės ir jos kolegių parengtos rekomendacijos Švietimo ir mokslo ministerijai. Jose irgi siūlyta pateikti mokiniams alternatyvias šeimos sampratas, atmesti „heteroseksualumo prielaidą“ ir visus lyčių santykius traktuoti kaip lygiavertes gyvenimo būdo alternatyvas. Visa tai – jau tik tęsinys 2009 m. skandalą sukėlusios darželiams skirtos „Gender Loops“ programos, siūliusios darželinukams išbandyti priešingų lyčių žaidimus ir drabužius bei pasiklausyti pasakų apie homoseksualius princus.
Nuosekliai tokius projektus viešumoje užstojantis itin pažangiai vaiko teises suprantantis jų gynėjas Dainius Pūras tąkart mąstė itin atvirai: „Ypač Lietuvoje, kur labai daug nepakantos seksualinėms mažumoms, prieš tai, kai suaugusiųjų pasaulis jiems suformuos homofobiškas nuostatas, tegul vaikai gauna tolerancijos pradžiamokslį kaip priešnuodį“. Homofobiškas nuostatas formuojantis pasaulis su tėvais priešakyje, regis, turėtų pasitraukti iš kelio valstybei aktyviai formuojant augančiai kartai visai kitokias pažiūras.
Būtų galima klausti – kame čia problema? Juk ir dabar valstybė formuoja piliečių pažiūras į istoriją, kultūros paveldą, dalį moralinių klausimų. Tiesa, jog per etikos ir pilietinio ugdymo pamokas valstybė ir dabar aktyviai kišasi į vaiko moralinį ugdymą, tačiau ji daro tai srityse, kuriose yra platus sutarimas dėl moraliai teisingos pozicijos – narkotikų, alkoholio ir kitų svaigalų vartojimo, smurto, patyčių, socialinės ir pilietinės atsakomybės ir panašiais klausimais, kur visuomenėje yra aiškus atsakymas apie siektiną normatyvą, net jei ir nesugebama pagal jį gyventi.
Visai kas kita yra valstybės aparatą – mokyklas – pasitelkti vieno požiūrio skleidimui tokiu visuomenę skaldančiu ir nevienareikšmišku klausimu kaip transseksualumas ar homoseksualumas ir jų moralinis vertinimas. Pati „metodinė priemonė“ numato neišvengiamą konfliktą, kilsiantį tarp jaunimui namuose tėvų diegiamų vertybinių normų ir to, kas mokykloje jiems būtų pristatyta kaip tariamai „moksliškesnis“, nors iš tiesų tiesiog kitą vertybinę poziciją atspindintis požiūris. Ir valstybė šiame konflikte per mokytojus turėtų imtis tiek veiksmų, kiek reikėtų pasiekti pergalei prieš tėvų auklėjimą ar religijos bei savo narių mąstymą taip pat formuojančių jaunimo organizacijų įtaką.
Turime progą blaiviai įvertinti, kokio mąsto socialinė inžinerija yra ruošiama prieš Lietuvos vaikus ir juos auklėti siekiančius tėvus. Priėmus siūlomas vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisas ir pradėjus įgyvendinti „Laimingų dienų mokyklos“ projekto rekomendacijas Lietuvos šeimų lauktų kaip niekad „laimingos“ dienos.
manau , kad Lietuvos Valstybė šitoje, velnių – iškrypėlių, sukurtoje programoje ne prie ko. Kalčiausi esame mes , Lietuvių Tauta. Mes išrinkom gudragalvius garukus, iškrypėlių tarnus, kinkadrebius ir visokio plauko aferistus, kurie , pamindami Lietuvos Tautos, tūkstančius metų ugdyta Dorą, Sarmatą , Šeimos papročius . Už purvinus grašius griauna mūsų tautiečių gyvenimus.
O staiga, atsiradusios “nation vertybės” , iš “kažkur” sužinojo, kaip, kada ir už ką atimti vaikus, prieš tai jų tėvus pavertę “bomžais”. Pradėjo žinoti kam tuos vaikus , kaip kačiukus, parduoti.
Oi Lietuviai, Lietuviai . Turėsim daug bėdos su atslenkančia šūdo banga maišyta eurais.
Ačiū jaunasis mąstytojau.Tavo mintys gilios ir prasmingos, širdyje gyvena dora ir tiesa.
Straipsnis siunčia tiesos žodį,žadina atidumą.
Pagarba.
Sėkmės.
Ačiū V. Sinicai! Straipsnis yra labai geras, taiklūs pastebėjimai bei vertinimai ir, aišku, labai aktualus.
Kai valstybė mėgintuvėliuose pagimdys vaikus, tada ji galės juos ir auklėti. O dabar, kol gimdo tėvai, tėvai juos augina, už juos yra atsakingi, tol juos ir auklės. Ateis laikas ir visas tas “kudakuojančias genderistines višteles” tie patys tėvai išvarys nuo Seimo laktų.
Įšvaryti tai tikiuosi įšvarysim, bet tą “bombą” tai nukenksminti bus sunkiau jei bus aktyvuota įstatymo pavidalu.
Ir kodėl dėl vaikų taip “rūpinasi” klimaksinės py….dos.
Atleiskit už išsireiškimą, bet nervas nelaiko.
Kai nervai nelaikys, taip pat pavadink savo mamą, seserį, savo vaikų mamą – tai jos apsidžiaugs
Daug pasakė apie save, tas ‘Abas’ tuo vienu žodžiu. O žodis TAS mums visiems turi būti šventas.
Jei tėvai ne girtuoliai ir ne ligoniai, tai į šeimos reikalus negalima kištis iš šalies.
parodyk, o kur taip istatyme nurodyta, kad jei “ne girtuoklai” ar kitaip?
Kembly, tu esi visiskas IDIOTAS.
Lietuva, matyt, jau parduota. Lieka tik įforminti teisiškai. Dezorganizuota, nuskurdinta ir išgąsdinta tauta su antikristo papirktais vadovais.
Juk tik įforminimas ir beliko, pradedant žemės pardavimu ir kitų įstatymų pakeitimu.
Gerai autoriau kad rasai. Kas nuo to pasikeis sunku pasakyti, bet tyleti jau irgi neiseina. Atkirti galima duoti tik bendromis jegomis, o tam tauta turi suprasti su kuo ji susiduria…
Visiškai pritariu.
Nu jo, be tautinio kuloko ir žegnonių vaikai prapuls, o pasaulis nugarmės į pragarą 🙂
Apgailėtini autoriaus išvedžiojimai tempiant viską ant savo kurpaliaus ir
entuziastingi pritarimo šūksniai tik patvirtina šio portalo beviltišką bukumą.
Teks mokykloje apsimetinėt, kaip sovietmečiu.
Labai motyvuoti žmonės gali sėkmingai pakeisti savo lytinę orientaciją atstatomojo gydymo pagalba ir tapti, pavyzdžiui zoofilais. Tik reikia turėti krūvą pinigų ir pasisamdyti gerą psichologą, kuris sugebėtų tau įteigti, kad zoofilija toks pat normalus reiškinys kaip heteroseksualumas, o taip pat gyvūnų seksologą, kuris išmokytų kaip tapti laimingais abiems partneriams. Jei, po kiek laiko, gyvūnėliai atsibostų, galima vėl samdyti psichologą ir seksologą, kad atverstų tą nuotykių ieškotoją, pavyzdžiui, į heteroseksualumą. Aišku už nuotykius reikia mokėti, kartais nepigiai.
Tas kelias tu su moterimi, su tavimi kaip su moterimi, tu su ožiu kaip su moterimi ir vėl tu su moterimi yra vertas Bransono pinigų ir Bransono drąsos, publikuojant internete meilės laiškus visiems partneriams. Visą tą kelią galima praeiti ir kartu su įsivaikintais vaikais. Kam apriboti save kažkokiais rėmais.