Atviras Gruzijos intelektualų laiškas Europos Sąjungos patarėjui T.Hamarberui (21)

Gruzinai | estravel.lt nuotr.

Gruzinai | estravel.lt nuotr.

Spalio 21 d. didžiausias Gruzijos laikraštis „Kviris palitra“ („Savaitės paletė“) išspausdino atvirą Gruzijos šviesuomenės laišką specialiajam Europos Sąjungos atstovui Gruzijoje Tomui Hamarbergui (Thom Hammarberg). Laiškas buvo pavadintas „Gerbkite mūsų tradicijas!“ Jį pasirašė tokie literatūros klasikai, kaip Čabua Amiredžibis ir Rezo Amašukelis, žinomi režisieriai Rezo Esadzė ir Georgijus Chaindrava, mokslininkai Anzoras Tomadzė ir Georgijus Gogolašvilis, šiuolaikinės polifonijos ir choreografijos specialistai Anzoras Erkomaišvilis ir Pridonas Sulaberidzė, legandinė pasaulio šachmatų čempionė Nona Gaprindašvili, psichologai Marina Kačarava ir Lela Mudžuri, verslininkai Levanas Vasadzė ir Zaza Nišnianidzė, pedagogai, politologai, politikai, valstybės tarnautojai, skulptoriai, studentai, daugiavaikės motinos… Tarp pasirašiusiųjų – įvairių tautybių ir tikėjimo atstovai: gruzinai, rusai, azerbaidžaniečiai ir armėnai, stačiatikiai, musulmonai ir apaštaliniai armėnai. Laiškas tapo viena iš pagrindinių Gruzijos žiniasklaidos temų ir sukėlė sumaištį netradicinių Gruzijos vertybių propagandistų tarpe. Siūlome tinklapio Православие.Ru skaitytojų dėmesiui pilną šio laiško vertimą.

***

Gerbkite mūsų tradicijas!

Ponas Tomai!

Mes susipažinome su Jūsų pranešimu dėl žmogaus teisių situacijos Gruzijoje ir norime atsakyti į tą jo dalį, kurioje jūs kalbate apie mūsų nacionalines ir religines mažumas ir kažkodėl tame pat kontekste – apie teisę į seksualinio ištvirkavimo propagandą.

Pirmiausia pastebėsime, kad mūsų visuomenė taip gerbia ir yra taip tolerantiška mūsų nacionalinių ir religinių mažumų atstovų atžvilgiu, juos laiko lygiais su kitais, kad niekam niekada nešovė į galvą juos prilyginti homoseksualams ir kitų seksualinio ištvirkimo formų propaguotojams. Šis naujausias ideologinis triukas mums visiškai nepriimtinas, kiek jūs jį bebandytumėte įdiegti Vakaruose. Mes įsitikinę, kad seksualinių perversijų praktikų tapatinimas su bet kurios šalies religinių ir etninių mažumų atstovais, kas pastaraisiais metais vyksta JAV ir Vakarų Europoje, yra dirbtinė, tyčia primesta ideologija, nieko bendra neturinti su žmonių visuomenės daugybės amžių gyvenimo taisykle.

Jūs rašote, kad „Tarptautinės dienos prieš homofobiją minėjimas reiškia teisių realizavimą, o ne propagandą“. Mes niekaip negalime su tuo sutikti. Bet koks viešas renginys yra propaganda to, ką jame mini, ir tai neigti nelogiška. Norime jums priminti, kad 2012 metų gegužės 17 d. buvo bandyta surengti analogišką akciją prie Tbilisio vidurinės mokyklos Nr. 51, kur atsiet nekaltas „teisių realizavimas“ virto vaikų tvirkinimo propaganda. Jūs ginate teises, bet panašūs dalykai būtent ir yra tų vaikų ir tėvų, kuriems nepriimtinas begėdiškas amoralumo ekshibicionizmas, teisių pažeidimas.

Gruzijoje ištvirkavimo pasekėjų, kurie žino, kad daro nuodėmę, niekas nepersekioja, nes pagal mūsų pačių tradiciją kiekvienas žmogus pats turi rūpintis savo sąžine ir morale. Bet tai visiškai nereiškia, kad mūsų visuomenės daugiaamžės tradicijos suteikia teisę viešai propaguoti ištvirkimą ir betvarkę.

Jūsų darbdavys jus komandiravo dirbti tradicinėje visuomenėje. Diplomatijos normos reikalauja, kad jūs gerbtumėte tos šalies, kurioje esate, tradicijas. Vienu iš tragiškiausių mūsų šalies istorijos metu per keletą dienų 100 tūkstančių Tbilisio gyventojų žuvo nuo budelių, gindami krikščioniškąją moralę. Ir Tbilisio gyventojai tuos žmones laiko šventais. O jūs sau leidžiate šio miesto ir šios šalies gyventojams skaityti notacijas, nurodinėdamas, kas yra teisinga, o kas ne, ir dar sakote, kad, pasirodo, mums taip turi būti suteikta teisė reikšti savo nuomonę! Atkreipiame jūsų dėmesį, kad tai mes jums suteikiame teisę laisvai reikšti savo nuomonę mūsų šalyje ir pasiliekame teisę į ją atsakyti.

Kai mes kalbame apie ištvirkavimo propagandos nepriimtinumą, nekalbame tik apie krikščionių tikėjimą. Visos tradicinės religijos ir visuomenės mano, kad homoseksualizmas ir panašios pasileidimo formos – didžiulė nuodėmė, ir viešas to demonstravimas ir propagavimas nepriimtini. Ir nejau tik todėl, kad mūsų tauta niekuomet neleis sau deginti jūsų vėliavų prie jūsų ambasadų ir kitokių beprotybių, jūs manote, kad teisinga mūsų visuomenę raginti iš esmės pakeisti daugelio amžių jos gyvenimo nuostatas?

Šių metų gegužės 17 d. akcija buvo provokacija, kuria siekta destabilizuoti ir sukelti konfrontaciją mūsų visuomenėje. Priminsime, kad 2011 metų gegužės 26 dieną toje pačioje vietoje – Rustavelio prospekte – Saakašvilio režimas nužudė taikius demonstrantus. Nužudytų taikių gyventojų kūnus žudikai paslėpė artimiausios parduotuvės pastogėje ir ryte aikštėje surengė karinį paradą. Europos Sąjungos šalių atstovai, tada dalyvavę prezidento Saakašvilio kariniame parade vos už kelių metrų nuo lavonų ir neišreiškę nei vieno protesto žodžio dėl teisės į gyvenimą pažeidimo bei žiauraus šimtų žmonių luošinimo, šiais metais žaibiškai užstojo seksualinio ištvirkavimo propagandistus, tarp kurių, kilus neramumams, ačiū Dievui, nebuvo nei vienos aukos. Kokias išvadas turėtų padaryti mūsų visuomenė apie Vakarų prioritetus mūsų šalyje dėl žmogaus teisių?

Jūs sakote, kad „Gruzijos stačiatikių bažnyčia turėtų aiškiai pasakyti, kad ji prieš bet kokią nukreiptą prieš LGBT prievartą“. Mus stebina, kad jūs verčiate jums priminti: Gruzijos bažnyčios vadovas Jo Šventenybė ir Palaimintasis visos Gruzijos Katolikosas ir Patriarchas, Tbilisio ir Mcchetos arkivyskupas ir Suchumio ir Abchazijos metropolitas Ilja II tą pačią dieną pareiškė, kad Bažnyčia atsiriboja nuo prievartos. Toks neteisingas ir melagingas mūsų Bažnyčios vaidmens pateikimas, paremtas tyčiniu televizijos koliažu iš retų kadrų, rodančiu poros dvasininkų perlenkimus, mums kelia nuostabą. Iš viso, bet koks Vakarų bandymas daryti spaudimą mūsų Bažnyčiai visiškai nepriimtinas mums, pasauliečiams. Marksizmas pas mus taip pat atėjo iš Vakarų ir jau bandė tai daryti praeitame amžiuje. Tai, koks buvo mūsų visuomenės atsakas, turėtų tapti geru pavyzdžiu tiems, kurie bandys tai daryti ateityje. Marksizmas taip pat vertė mus švęsti kažkokias tarptautines šventes, kurių mes daugiau nebešvenčiame.

Ištvirkimo propaganda mums nepriimtina ir demografiniu požiūriu. JT gruzinų kalbą ir gruzinų etnosą įtraukė į nykstančių kalbų ir tautybių sąrašą. Pagal jų oficialias prognozes, jeigu mes nieko nekeisim, iki 2050 metų mūsų šalies gyventojų skaičius sumažės 1 170 000 žmonių, o tai 28%. Remiantis tais pačiais duomenimis, sumažės daugiausia gruzinų, tai reiškia, kad Gruzijos bus per pusę mažiau. Pagal 1910 metų duomenis kas trečias Kaukazo gyventojas gyveno Gruzijoje, o pagal 2010 metų duomenis – tik vienas iš 19 gyveno Gruzijoje. Taigi, iškyla mūsų tautos gyvenimo ir mirties klausimas. Šioje situacijoje mums visiškai pražūtinga yra nukreipto prieš šeimą amoralumo propaganda, prie kurio pavadinimo jūsų remiama ideologija kasmet prideda vis naujas abreviatūras. Kuria iš jų liepsite sekti, pone Tomai? Ką pasakysite, jeigu vėliau jūsų remiamas ištvirkimo internacionalas prie savo keturių raidžių pridės naujas abreviatūras? Ar pas jus nevyksta politinė kova už suaugusių sekso su vaikais legalizavimą prisidengiant kovos už žmogaus teises vėliava? Ar nesiekiama Vakarų Europos šalyse legalizuoti kraujomaišą? Ar Vakaruose nebaudžiamai neplatinama foto ir video medžiaga, demonstruojanti žmonių ir gyvūnų lytinį santykiavimą? Ar yra šalis, kur buvo pradėta nuo seksualinio ištvirkimo propagandos ir vėliau nereikalauta vienos lyties atstovų „santuokos“ bei leidimo  tokioms „šeimoms“ įsivaikinti? Ar Vakaruose strateginiam vektoriui, siekiančiam susilpninti tradicinę šeimą, netarnauja taip vadinamas juvenalinė justicija, kuri, prisidengdama vaikų gynimo vėliava, teisininkams suteikia teisę įsiveržti šeimon ir atimti vaikus iš tėvų? Ar mes nematome Vakarų pametėtų bandymų pradėti šį pavojingą procesą Gruzijos parlamente ir mūsų neinformuotų arba nuolankių parlamentarų ir žurnalistų paramos jam? Ką dar liepsite švęsti ateityje, ponas Tomai, kol milijonai vaikų žūsta nuo peilio motinos įsčiose? Mūsų visuomenė sukurta ne remiantis žmogaus teisėmis, o jos atsakomybe. Taip buvo ir Vakarų Europoje – ir kaip gaila, kad dabar viskas pas jus keičiasi.

Gruzija istoriškai yra viena iš tolerantiškiausių ir humaniškiausių šalių pasaulyje, ir mūsų visuomenė tuo džiaugiasi ir didžiuojasi. Mūsų šalyje keleto šimtų metrų atstumu viena nuo kitos amžių amžius greta stovi cerkvė, sinagoga ir mečetė. Gruzijoje visada mokėjo gerbti kitas religijas, jau nekalbant apie pagarbą svečiui. Vienas tik žydų pavyzdys ką reiškia: ši sena tauta netgi naujosios istorijos laikais visur buvo ujama ir engiama ta ar kita forma, įskaitant ir Europos šalis; vienintelė šalis, kur nieko panašaus nebuvo – Gruzija. Mūsų žemėje šimtmečius draugiškai gyveno įvairių tautybių ir tikėjimo žmonės. Norime jus patikinti, kad minėtų problemų ir šiandien mūsų šalyje nėra ir kad jas dirbtinai sukuria tos jėgos, kurias neramina didžiulis mūsų Bažnyčios autoritetas ir kurios, siekdamos savo politinių tikslų, nori destabilizuoti situaciją šalyje. Mums labai apmaudu, kad tokiu aktyvumu pasižyminčias nevyriausybines organizacijas finansuoja būtent Vakarai.

„Tikėjimas – iš sąžinės ir vilties, ir šiame pasirinkime kiekvienas yra laisvas ir neliečiamas“, – tai mūsų didžio rašytojo ir visuomenės veikėjo Iljos Čavčavadzės žodžiai, ir gruzinai visada gyveno remdamiesi šiais žodžiais. Vakarų Europoje taip vadinami Švietimo ir Reformacijos epochų procesai kainavo milijonus žmonių gyvybių. Pas mus gi tikėjimas ir žinios visada egzistavo be kraujo iki to meto, kai atėjęs pas mus iš Vakarų marksizmas nepraliejo čia kraujo upių kovos už žmogaus laisvę vardan. Laisvės negalima painioti su ištvirkimo propaganda ir su prievarta tai daryti, su tradicinės visuomenės įžeidimu, su ideologija, kuri prisidengdama melaginga laisvo pasirinkimo vėliava padaro nelaimingais ir priverčia verkti milijonus vaikų, kurių tėvai skiriasi, su ideologija, dėl kurios atsieit valstybės institucijų ginama asmenybė tampa vieniša ir bijo ateities. Būtent ši ideologija gimdo nešeimiškumą ir neviltį, tikėjimą pinigais ir laikinai priimtais įstatymais, kurie nepaisant materialaus turto Vakaruose žmogų atveda į egzistencinę depresiją.

Tai, kas vyksta Vakaruose pastaruosius 30 ir daugiau metų, deja, yra masinė šeimos instituto, dvasingumo ir padorumo normų griūtis. Mūsų tautos ir mūsų valstybės istorija kur kas ilgesnė, nei šis laikotarpis. Todėl mes negalime priimti jūsų pamokymų, skambančių iš šio laiko eksperimento varpinės. Pasižiūrėkite į savo kartos gyvenimą, ponas Tomai, – kokia jo dalimi liepsite tikėti? Ta, kai jus jūsų tėvai auklėjo tradicinėmis Europos vertybėmis, ar jo vėlesne dalimi, kai jums, jau suaugusiems žmonėms, išaiškino naująją ideologiją? Ir jeigu jūsų karta pasirodė tokia nepastovi savo moralės įsitikinimais, iš kur mums žinoti, kad jūs mums nepasiūlysite ateityje dar kokių nors moralės normų naujovių?

Todėl mes pergyvename dėl jūsų ir jūsų problemų, mūsų kultūrą laikome visos Eurazijos kultūros dalimi, bet manome, kad mūsų mylimą ir daugeliu atvejų organišką Europą kūrė ne hipių kartos ištvirkimas, jos pamatu buvo krikščioniškosios vertybės, kurias mes saugojome liūdėdami ir džiaugdamiesi sovietinio socializmo epochoje ir kurias mes puoselėsime ir Vakarų kapitalizmo bei globalizacijos sąlygomis. Šios vertybės iš mūsų reikalauja atleisti kitiems, bet jos gi draudžia mums viešą ištvirkavimo propagandą ir jos dėka įtvirtinti išsigimusias žmogaus laisvės formas. O drausti tai, kas draudžiama reiškia patį didžiausią ir prieštaringiausią melą, kurio mums niekas negali primesti. Kaip ir žmonijos moralės stuburu laikomi dešimt Mozės priesakų, taip ir bet kokia konstitucija ir įstatymai yra draudimų ir teisių sistema, kuri iš žmogaus visų pirma reikalauja atsakomybės ir padorumo. Ir būtent nesibaigianti sumaištis, susijusi su šių sistemų perdarinėjimu, ir yra ta priežastis, dėl kurios Vakarų liberalizmas vis labiau ir labiau juda loginės aklavietės link, nes jis, prisidengdamas pagarba kito nuomonei, įsiveržia į kitas šalis ir sėja prievartą prieš daugelį tų, kurie su juo nesutinka, paskelbia tabu minties ir žodžio laisvei pasinaudodamas vienpusiška politinio korektiškumo demagogija ir persekioja ginančius savo šalies tradicijas. Jeigu jūs iš tikro gerbiate pasaulio tautų ir tradicijų įvairovę, tuomet priimkite nesutampančias mūsų visuomenės tradicijas ir nebandykite jų pakeisti.

Todėl leiskite mums patiems spręsti, kas mums priimtina iš gerbiamos ir daugeliu atvejų sektinos Europos, o kas – ne. Ir jeigu mūsų draugystė jums irgi nėra tuščias žodis, tuomet ir jūs privalote tikėti jos fundamentalia savybe, kuri vadinasi draugų lygiateisiškumas. O tai reiškia, kad ir jūs turite norėti kažko iš mūsų išmokti ir kažką mūsų dėka prisiminti. Ir, gal būt, tas kažkas ir yra žmonių ir šeimos tradicijos, kurias mes taip branginame Gruzijoje ir kurios taip dabar sumenko Vakarų Europoje. Mūsų tauta su malonumu bendradarbiaus su Europos Sąjunga mokslo ir technikos pažangos bei demokratijos kūrimo klausimais. Bet mūsų pačių kultūra, kuri dar iki Kristaus padovanojo žmonijai vyną ir soras, Amiraną – Prometėją, Medėjos mediciną, ir žinojimą kaip pagrobti aukso vilną, kas Europos protėvių – graikų buvo laikoma didžiu žygdarbiu, nepriims patekusios į moralės krizę Vakarų Europos moralinių pamokymų.

Ponas Tomai, pasirašiusieji šį laišką išvardinti abėcėlės tvarka, sąrašas galėtų būti kur kas ilgesnis, bet taupydami laiką mes manome, kad ir jo pakanka jums susidaryti aiškų vaizdą apie laišką remiančių žmonių spektrą. Mes atsiprašome visų garbingų mūsų visuomenės narių, kurie su malonumu pasirašytų šį laišką.

Pagarbiai,
Rezo Amašukelis, poetas
Čabia Amiredžibis, rašytojas
Georgijus Benidzė, gydytojas reanimatologas
Nona Gaprindašvili, šachmatininkė, pasaulio čempionė
Georgijus Gvasalija, teologas
Georgijus Gogolašvilis, profesorius
Nukri Džochadzė, valstybės tarnautojas
Georgijus Donadzė, regentas
Nino Durglišvisli, daugiavaikė motina
Anzoras Erkomaišvilis, folkloristas
Rezo Esadzė, režisierius
Levanas Vasadzė, verslininkas
Anzoras Tomadzė, profesorius
Zviadas Iremadzė, teisininkas
Marina Kačarova, psichologė
Vugaras Mamedovas, valstybės tarnautojas
Nino Mamulašvili, daugiavaikė motina
Soso Mandžavidzė, politikas
Tamaras Meiparianis, pedagogas
Jurijus Mečinovas, fotografas
Eldaras Mustafajevas, valstybės tarnautojas
Lela Mudžiti, daugiavaikė motina
Zaza Nišnianidzė,  verslininkas
Marina Pazuchina, daugiavaikė motina
Levanas Salukvadzė, skulptorius
Pridonas Sulaberidzė, choreografas
Luarsabas Togonidzė, tyrinėtojas
Zviadas Tomaradzė, politologas
Laša Urušadzė, studentas
Ketevanas Urušadzė, menotyrininkas
Nana Gongadzė, daugiavaikė motina
Nino Kurašvili, daugiavaikė motina
Salomė Čcheidzė, pedagogas
Šota Čočelis, menedžeris
Goga Chaindrava, režisierius
Važa Choranaulis, poetas

Kategorijos: Akiračiai, Naujienos, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Užsienyje, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *