R.Klišytė. Valstybė – šešėlyje, piliečiai – bagažinėje (4)

Rūta Klišytė | Valstietis.lt nuotr.

Tragedija Dembavoje, kur degradų buvo gyva sudeginta prieš tai išprievartauta septyniolikmetė, taip ir neprisišaukusi pagalbos numeriu 112, pagaliau sukrėtė ne tik visą Lietuvą, bet ir supurtė… politikus. Manau, prie to prisidėjo itin neparankus metas: lyg tyčia pirmininkaujame ES, o čia dar pasaulio litvakų suvažiavimas, holokausto minėjimas… Štai ir parodėme viešai, kad nužmogėjimo Lietuvoje dar gana. Κad valstybė girdi aukų šauksmus, bet padėti nepajėgia, kad lygiai taip pat ji yra bejėgė prieš stambias verslo įmones… Turiu galvoje didžiuosius mobiliojo ryšio operatorius, kurie gali pasižadėti, bet nevykdyti valstybės reikalavimų, jeigu tai joms neapsimoka.

Žinoma, valdžios vyrai puolė veikti, t. y. skubiai burti komisijas šiam reikalui ištirti. Pažadėta, kad per porą savaičių kaltieji bus rasti ir griežtai nubausti.

Tik kyla klausimas, kam to reikia. Kam gaišatis ir darbo imitavimas, jeigu ministras Alfonsas Dailis Barakauskas po šios tragedijos aiškiausiai pasakė: „Dėl to, kas atsitiko, kaltas aukštas nusikalstamumo lygis Lietuvoje. Kalti yra tie žmogžudžiai, kurie nužudė mergaitę…“

Toks vidaus reikalų ministro atvirumas, tiesą sakant, pritrenkė. Βūtent sakant tiesą: juk lig šiol po kraupių nusikaltimų girdėdavome tik standartinius raportus, panašius į raminamųjų tabletes neramiai liaudžiai: „Policija kontroliuoja padėtį… Šuo metu tikrinami faktai, renkami įrodymai… Vyksta slaptas tyrimas, tad jokių komentarų.“ Kurių galų šįkart A.D.Barakauskui reikėjo išpyškinti tiesą apie aukštą nusikalstamumo lygį – ar velnias timptelėjo už liežuvio?

Jeigu velnias, tai smulkutis ir nepiktas, tas, kuris gundo žmogų saugoti savo sėdynę, o tai juk visiškai natūralu. Iškart po nelaimės ministras nukreipė žvilgsnį į iešmininką, Bendrojo pagalbos centro viršininką Artūrą Kedavičių, kuris nepadarė visko, ką privalėjo padaryti.

Bet ar atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos istorijoje yra buvę, kad ministras, panašiam kraupiam dalykui įvykus jo darže, imtų ir neraginamas pasakytų: „Aš čia atsakingiausias, tad esu ir kalčiausias, todėl, atleiskite, atsistatydinu.“

Kita vertus, politikų vis nutylima, o vietinės valdžios ir politikų ignoruojama tiesa, neapdariai išsprūdusi ministrui, jau seniai nuosavu kailiu patiriama mažų ir didesnių, nesulaikomai tuštėjančių Lietuvos miestelių gyventojų. Po kraupaus įvykio Dembavoje internetas lūžo nuo skaitytojų komentarų, skambančių kaip reikalavimai politikams: „O jūs pasidomėkite, kas dedasi Žiežmariuose, Jonavoje! Sutemus baisu nosį laukan iškišti lygiai kaip Biržuose! Nusikaltėliai grasina, reketuoja ir tavo namuose ar valdose, o policija aiškina, tai nėra organizuota gauja, tik šiaip mėgėjai, laisvalaikiu plėšiantys kaimynus ar žaidžiantys ginklais!“ Ir man šią vasarą teko važiuoti pro ramų Salako miestelį ieškant, kur užkąsti, bet nebuvo net ko pasiklausti, centre sutikome tik du salakiečius, vos apverčiančius liežuvį. „Jokios kavinės nebėr, nusipirkit ir gerkit lauke“, – patarė mums. O juk Salakas – gražus senas miestelis su nuostabia bažnyčia!

Tuštėjantys miesteliai, netenkantys ne tik darbštaus jaunimo, kuris emigruoja visų pirma dėl duonos, bet ir kultūros židinių, mokyklų, bibliotekų, neišvengiamai degraduoja. Ir jei seni miestelio girtuokliai degraduoja tyliai, nebent butelius daužydami, jaunimas, sekdamas jiems paskui, degraduoja agresyviai, brutaliai, nusikalstamai.

Kas dėl to kaltas? Sakysite, tie, kurie turi kovoti su nusikalstamumu, vykdyti jo prevenciją? Ο man regis, kalti ir tie, kurie tik imituoja socialinę politiką, postringaudami apie jaunimo nedarbo mažinimą, kvaišalų kontrabandos pažabojimą ar kuria tuščius planus apie emigrantų sugrįžimą lyg tai būtų ne žmonės, o gandrai. Šalį, kurioje darbas už minimalų mėnesinį atlyginimą laikomas „pragyvenimo šaltiniu“, mylėti dar gali, bet negali joje pragyventi. O juk teisinga socialinė politika, žmoniškos sąlygos verslui yra geriausia jaunimo nusikalstamumo prevencija.

Kaip matote, kaltųjų dėl Dembavos tragedijos paieškos ratas plečiasi, tiksliau, kyla – į valdžios viršūnėles. Ten kalbama tik apie ekonomikos šešėlį ir vis grasinama su juo kautis, ištraukti iš šešėlio valstybei priklausančius pinigus. Gerbiamieji, ne tik ekonomika – visa valstybė, nesugebanti apginti nuo nusikaltėlių savo piliečių, skendi šešėlyje! Šešėlis ryja ne tik valstybės pinigus, bet ir, o tai dar baisiau, jos piliečių gyvybes.

Kita vertus, tie nužmogėję tipai, įgrūdę į bagažinę išniekintą merginą ir, aplieję automobilį žibalu, sudeginę ją gyvą, kalti yra be jokių abejonių. Tiesiogiai, ir tai, tikiuosi, įrodys teismas. Tačiau, skirtingai nei valstybė, jie negali išpirkti kaltės. Už tokią nežmonišką kaltę dera ieškoti atitinkamos bausmės. Jau girdime paraginimsu grąžinti mirties bausmę ypač žiaurius nusikaltimus, pats buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas prisipažino esąs už ją – tiesa, bulvarinėje laidoje. Tai jau kita tema. Bet kol kas aktualesnės atrodo jaunos skaitytojos karštos mintys.

„Valstybė yra visiškai neveiksni prieš degradavusių asmenų terorą, visiškai neveiksni prieš valstybės tarnautojų abejingumą paprastam žmogui, visiškai neveiksni prieš jauno žmogaus socialines problemas. Negana to, peršasi išvada, kad savo abejingumu valstybinės institucijos taip tampa nusikaltėlių bendrininkėmis“, – delfi.lt portalui rašo jauna mergina. Suraskite, valdžios atstovai, čia bent vieną loginę klaidą.

Nenuostabu, kad minėto šešėlio tamsoje po įvykių Dembavojs ir Biržuose vaidenasi, jog mes visi, Lietuvos piliečiai, esame bagažinėje ir mus veža nežinoma kryptimi į neaiškią ateitį… Pasitikrinkite, ar jūs telefone yra SIM kortelė