Ne vienam tų, kurie dar prisimena sovietmetį, Gegužės 1-oji asocijuojasi su raudonais šilkais liepsnojančiais paradais ir po jų vykusiomis masinėmis darbo liaudies išgertuvėmis.
Tikriausiai kam nors tokie prisiminimai brangūs. Ko gero, brangūs jie buvo ir tiems mūsų šalies politikams, kurie anuomet iš aukštų tribūnų mojuodavo apačioje džiūgaujantiems sovietinės sistemos baudžiauninkams. Todėl jie šią dieną ir padarė valstybine švente.
Niekas nenuginčys, kad bet kurios šventės branduolys yra tradicija. Iš kartos į kartą perduodami papročiai, simboliai, ritualai turi sukurti šventės nuotaiką, kurios užduotis – pakylėti jos dalyvį virš kasdienybės rutinos. Be to, tik tos šventės yra gyvybingos, kurios aiškiai reglamentuoja jos dalyvio elgesį, o šį perteikia būtent tradicija. Todėl tradicijos nebuvimas arba atotrūkis nuo jos tampa rimtu iššūkiu naujoms ar sovietmečiu draustoms šventėms.
Tad ką švenčiame Gegužės 1-ąją? Pagal idėją tai – 1886 metais Čikagoje įvykusio darbininkų streiko ir šimtatūkstantinių darbininkų demonstracijų minėjimas. Kitaip tariant, prieš 127 metus Čikagoje vos neįvyko raudonoji revoliucija. Kokios tradicijos čia būtų svarbios? Ką konkretaus turi nuveikti šios šventės dalyvis?
Per Žolinę bent į bažnyčią, Vasario 16-ąją į kokį minėjimą ar masinį renginį derėtų nueiti, o Gegužės 1-oji vieniems tampa dykinėjimo diena, kiti ją išnaudoja pagal paskirtį – darbuodamiesi soduose, o ką daryti jei ir šito neturi?
Taip mūsų sąmonėje ir gyvensenoje neįsišaknijusios šventės tampa paprasčiausia jų parodija. Negana to, tokie iškrypimai griauna pačią švenčių kultūrą.
Sunkiai įveikiamas ir prasminis Gegužės 1-osios kodas. Jos šerdis turėtų būti solidarumas su darbininkais, bet pagal visuomenės stratifikavimo teorijas šiai kategorijai nepriskirtini žemdirbiai ir valstybės tarnautojai. Juk, trumpai tariant, darbininkai – tai tie, kurie gyvena iš rankų darbo. Vertėtų pridurti, kad rankų darbas Vakarų civilizacijoje vis labiau praranda savo reikšmę. Aukštosios technologijos, vadyba, verslumas, specializacija tampa šiuolaikinio dirbančio žmogaus bruožais.
Kyla klausimas, ar darbininkai yra socialiai pažeidžiamiausias mūsų visuomenės sluoksnis? Visi žinome, kad statybininkai, suvirintojai, elektrikai uždirba tikrai nemažas sumas, tad kalbėti apie tai, jog jie skriaudžiami, būtų neteisinga. Turbūt jei ieškotume, kuris mūsų visuomenės sluoksnis yra pažeidžiamiausias, tai būtų švietimo darbuotojai, kultūros žmonės, tačiau su jais didelio solidarumo nematyti.
Gegužės 1-oji yra didžios veidmainystės diena. Kaip valdžios vyrai ir moterys gali pasirodyti tądien už minimumą dirbantiems žmonėms į akis? Kaip nutiko, kad šalyje žodis „profsąjungos“ yra tuščias barškalas? Kodėl socialinis teisingumas yra svetimkūnis mūsų valstybės gyvenime? Kas atsakys, kad Lietuvos visuomenė yra išsisluoksniavusi ne kaip Vakarų Europoje, o kaip Lotynų Amerikoje?
Tad solidarumas pas mus nėra paprastas dalykas. Kad ir kas tai būtų – darbininkai, vargšai ar moterys, ši visuomenė su jais nepajėgia ir nenori solidarizuotis. Todėl tokios šventės kaip Gegužės 1-osios tekelia slogius prisiminimus ir eilinę kartėlio porciją. Gal tegu geriau ji būna Socialdemokratų partijos pagirtuokliavimu?
httpv://youtu.be/PI7EjeezSpY
Kai turime šventinę gegužės 1-osios dieną, kurios metu dauguma net nešvenčiame, o dirbame tuo metu reikalingiausius darbus arba pasyviai ilsimės, galime pamąstyti, kad gal geriau jau būtų nedarbo diena lapkričio 1-oji – Vėlinės.
Pamąstykime ir jei mums lapkričio 1-oji svarbesnė, nei gegužės 1-oji pabalsuokime peticijoje: Vėlinės – laisva diena http://www.peticijos.lt/visos/60214
227-572
Švęskit Albinai,kas jums trukdo švęsti 🙂
Paeikit iki artimiausio šilelio,gal ir Gegutė jus pasveikins 🙂
Bet ant tiek turi rimtus mokslus but išbaigęs,kad “visų šventųjų ir mirusiųjų dieną” sumaišyti su “vėlinėm – ilgmėm” 😀
Gal čia Gegužės 1-oji kalta ?
🙂
https://alkas.lt/2012/05/01/geguzes-1-oji-gegutes-diena-video/
http://lt.wikipedia.org/wiki/Vis%C5%B3_%C5%A1vent%C5%B3j%C5%B3_diena
http://lt.wikipedia.org/wiki/V%C4%97lin%C4%97s
😀
Artūrai Gotautai, ačiū kad „labai kultūringai“ pataisėte mano klaidą, o Jūsų komentare yra 9-ios klaidos.
Daugiau Albinai,netiksliai skaičiuojate 🙂
komentãras [lot. commentarium – pastabos, užrašai
Lietuviškai atsiliepimas 🙂
Taigi,išvados jūsų nenaudai 😀
Tik ką per RTVi ponas Topaler aiškino iš kur ta revoliucija ir kas tai apskritai? Pasirodo Amerikos revoliucijų viena iš pagrindinų organizatorių buvo Emma Goldman. Tai ponia gimusi 1869 metais kaune Vilija,polėje. 11 metukų išvažiuoja su tėvais į sankt Piterį, o jau 17 metų – Amerikoje ir viena iš aktyviausių streikų ir audimo gamyklų vadov žudymų organizatorė. Ji ten įkuria fondą remt Rusijos recoliucijos idėjininkus ir komunizmo statytojus, tai visų pirma Lenino revoliuciją. Pinigus stengiasi iš visų įmanomų būdų rinkt ir dirba net PROSTITUTĖ o paskui tuos pinigus uždirbtus savo kūno pardavinėjimu perveža Iljičiui ir jo bendražygiams. Amerikoje igriso jos ir kitų jos bendraminčių veikla ir šią ponią su dar 269 Amerikos pagrindiniais revoliucionieriais pakrauna į laivą ir išplukdo į Sankt Piterį. Jau buvo įvykus Lenininė revoliucija ir atvykus Lenino rėmėja TIK per 3 mėnesius suprato, kad atsitiko Rusijoje ir ji pasakė – kapitalizmas yra LYGUS SOCIALIZMUI. Ji teištvėrė toj sovietinėj sistemoj išbūt tik 3 mėnesius ir vėl paer Berlyną išvyko atgal į Ameriką. Tai taip gaunasi, kad Lietuvoje kilus Emma – prostitutė savo kūnu uždirbinėjusi pinigus Lenino partijai, kuri paskui sovietmečiu Lietuvos tautos brandžiausią intekigentiją trėmė į sibibą ir kitaip naikino. Tai negi mes dabatr turim tokios niekšės “proletarės” švest taip pritardami kreugeriškai prostitučių ugdytai revoliucijai. Gėda socdrmams, gėda brazauskininkams, paleckininkams ir jų sėbrams, kad jie tokią dieną įamžino ir man atrodo, kad jų dauguma nežino ką švenčia.
Viluckui , „Tad ką švenčiame Gegužės 1-ąją? Pagal idėją tai – 1886 metais Čikagoje įvykusio darbininkų streiko ir šimtatūkstantinių darbininkų demonstracijų minėjimas.“ – Na tavo idėja kvepia idiotizmu. 1889 m. liepos mėn. Antrasis Internacionalas, Paryžiuje priėmė sprendimą dėl tarptautinės darbininkų solidarumo dienos paskelbimo. O data (gegužės 1 d.)parinkta tam, kad atminti pirmus(1886 m.) Čikagos darbininkų reikalavimus dėl 8 valandų darbo dienos. Nuo 1890 m. šita diena buvo švenčiama beveik visuose valstybėse( Austrijoje-Vengrijoje, Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje, JAV, Prancūzijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir t.t.). Esmė: pirmas reikalavimas – 8 valandas darbui. Taigi 8 valandų darbo diena turi ir darbininkai, ir tarnautojai ir kiti. Tai yra socialinis reiškinys.
Ko tu nori iš neįgalaus?
Kad pradėtų galvoti…
Šaipytis iš žmogaus neįgalumo gali tik niekšas.
Nepatikėsit, bet Gegužės I -oji yra didžiausių pasaulio avantiūristų – Rotschildų šventė. Pats žodis ROTSCHILD reiškia raudoną skudurą. Štai iš kur ta vėliava raudona.
1776 m. gegužės I dieną Rotscildų atstovas Vaishauptas įsteigė masoninį ILIUMINAČIŲ ORDINĄ. Iš pradžių šio ordino uždavinys buvo prasiskverbti ir užvaldyti masonų organizacijas. Tačiau daug kur jie buvo išryškinti ir išmesti iš Anglijos ir JAV karališkų masonų tarpo (žr Morgano bylą) . Ir tik jų sukeltos Prancūzų revoliucijos metu, intrigų dėka, jiems pavyko užvaldyyti Prancūzijos Grant Orient masonus. O taip pat įkurti ir savą B’NAi B’rith, kurios motininė “įmonė’ – Antidefamation lygue(ĮKURTA 1901), kuriai ŠIANDIEN vadovauja iš Vilniaus kilęs Adam Foxman, (aišku, dar Lietuvoje dėvėjo kitą pavardę ir iš čia Stalino buvo maloniai su šeima išleistas į JAV 1950 m.) ir kuris labai rėksmingai moka pelnytis iš “antisemitizmo”. Nebūtų antisemitrizmo, nebūtų jam ir pelno. Štai kodėl kiekvienoj šaly egzistuoja neonaciai, drąsiai dėvintys svastikas, ypač savo portaluose. O juk pirmasis Lenino-Trockio įstatymas ir buvo DEKRETAS PRIEŠ ANTISEMITIZMĄ.
Pirmasias profsąjungas ir jų streikus organizavo iliuminačiai pramonininkai Rokfeleriai saviems tikslams nukreipdami darbininkus prieš JAV vyriausybę. Laikas pasimokinti istorijos IR NEOKAIRIŲJŲ LYDERIUI Bielskiui. JEI JAU DIRBA PREMJERO BUTKEVIČIAUS PATARĖJU. Gal jo patarimu ir ši “šventė” atkurta?
Profesinių sąjungų istorijoje Rokfeleris laikomas profsąjungų “tėvu”.
Dabartiniai neoliberalai ir neokairieji tėra vieno ir to paties medalio pusės. Jie priklauso internacionalui ir valdomi neotrockistų, kurie mėgo skelbtis kovoję prieš komunizmą, bet iš tikrųjų tai jų kova buvo nukreipta tik prieš Stalinizmą. Neokairė – tai pataisytas bolševizmo variantas. Tik jie nebekovoja prieš laisvą rinką. Jų taikinys – visuomenės dekonstrukcija. Pradedant nuo tautos lastelės – šeimos, pasitelkiant aukštyn kojom išverstom “žmogaus teisėm”, kurios jau nebegina pamatinių žmogaus teisių į išlikimą, į biologinius tėvus, į Tėvynę…
Ką gi, tegyvuoja Rotschildų revoliucija. Grįžtam į 1917 m.
Rotschildas blogas, labai blogas. Va, ir nepraleiskit šio komentaro. Ir Rokfeleris, įkūręs profsąjungas yra blogas. Labai blogas. Rotshildas – reiškai raudoną skudurą. Vėliavą.
pamenu, žygiuodavo tarybiniai piliečiai su raudonais gvazdikais, o išsipūtęs Griškevičius žiūrėdavo į vadą Leniną nuo paaukštinimo šalia Muzikos akademijos ir mojuodavo. Tikras cirkas buvo. Studentai dažniausiai pabėgdavom iš eitynių , o paskui bardavo partijos sekretoriai.
Šiandien mūsų vadukai mojuoja Briuselio diktatoriams. Nieko naujo.
Iš vienos imperijos tiesiai į kitą . Matyt pamiršom, kad galime ir savarankiškai tvarkytis savoje valstybėje.
deja, Briuselis šios šventės nešventė. Šventė Rusija ir Lenkija.
Deja, ten visi debilai ir vagys….
Yra proga kelti socialinius -ekonominius klausimus . Negi per Mindaugo karūnavimą kelsi ? Galima, bet per gegužės 1 tiktų labiau. Mane tik nervina ,kad socdemai vaidina jog gina neturtingųjų interesus ,kai iš tikrųjų lenktyniavo su konservatoriais ,- kas labiau tą Lietuvą nuskurdins.
Taip, pritariu. Per gegužės 1 – oji galima kelti daug klausimu: mokesčiai, mokslas, žemės pardavimas, atlyginimai, kainos ir t.t. Tačiau deja, nei tautininkams, nei DK teisingumui ir kitiems tuo nereikia. Net tie kurie dalyvavo, naudingus žmonėms klausimus nekėlė. Tai rodo kad visiems vienodai nusispjauti į Lietuvos gyventojus. Idėjų stoka, priveda prie „politinės“veidmainystės.
“Ko gero, brangūs jie buvo ir tiems mūsų šalies politikams, kurie anuomet iš aukštų tribūnų mojuodavo apačioje džiūgaujantiems sovietinės sistemos baudžiauninkams.”
Dar būdamas studentu, priverstinai eidavau tose demonstracijose visais žodžiais keikdamas tą demonstracijų nesąmonę.
Manau, jei būtų T. Vilucko valia, tai visi, kaip kokie demon stracijos piligrimai su tuo Vilucku priešakyje, kasmet (rugsėjo 7-9 d.) žygiuotumėt nuo kryžių kalno į Šiluvą. Nešantys nestandartinį kryžių – galbūt gautų ir po 10 mergelės Maximos litų.
Bravo Tomai – butent taip ir yra. Komunizmo statybos laikų išsiilgusių raudonoji diena. Ji neturi jokios vietos Lietuvos tautos ir lietuvio žmogaus širdyje. Ir neturės niekada, nes 50 metų vergovės komunistams paliko gilų randą amžiams. O lietuvos darbininkai su trispalvėm atšvęs ir kitą dieną… Gal rudenį tiktų, po derliaus darbų ar panašiai..
Ir dar vienas sunkiai sergantys