Apie paveldėtą pareigą (1)

 Julius Simonaitis

Julius Simonaitis

Tas, kas ragavo Juliaus Simonaičio daryto alaus, iš nuostabos galvą kraipė, o lūpos nejučiomis tarė pagiriamuosius žodžius alui ir, suprantama, aludariui. Prisipažinsiu, teko ir pačiam Juliaus alučio ragaujant galva linksėti, geru žodžiu jį „minavoti“. Alaus gardumo įkvėptas ir smalsumo genamas vykstu į Lietuvos šiaurę, į Pasvalio rajoną, pakalbinti senojo aludario.

Julius Simonaitis vienas iš nedaugelio likusių senųjų kaimo aludarių, kuriam aludarystės paslaptis patikėjo tėvas, garsėjęs apylinkėse geru miežiniu alumi. Visus rakandus, statines alui gaminti ir laikyti Julius paveldėjo iš tėvo. „Tėvukas, Juozas Simonaitis, visas savo bačkas ir kubilus sužymėjo. Būdamas kalvis pasidarė štampą, ir juo išdegino visus rakandus su žyme J.S. Šios raidės tinka ir man“, – pasakojo J. Simonaitis.

Giminės šventėms – 30 viedrų

Jis paveldėjo ne tik žinias, rakandus reikalingus alui daryti, bet ir pareigą. Julius atsakingas, kad per giminės šventes netrūktų alaus. „Kokia čia šventė be šenekučio, nebus gi pabendravimo“, – sako jis. Viena gražiausių ir didžiausių švenčių – giminės suvažiavimas, kuris rengiamas kiekvieną vasarą. Į šią šventę gimtuosiuose Juliaus Kalneliškiuose suvažiuoja ratuoti anūkai, proanūkiai, marčios ir žentai, iš viso per šimtą žmonių. „Tai jau tada alaus reikia daryti iš dviejų centnerių – išeina apie trisdešimt viedrų. Padarau didesnį kiekį ir žiūriu, kad to alaus nepritrūktų. Žinot, mūsų krašte ant stalo nieks šnapso nededa, vaišiname tik alumi“, – toliau pasakoja aludaris.

 Julius Simonaitis

Julius Simonaitis

Deja, tradicija perimti iš tėvų alaus darymo žinias Lietuvoje nyksta. Juliaus sūnus namie alaus nedaro. „Gal vietos namie neturi, o gal ir nemoka“, – tiesiai šviesiai sako senasis aludaris.

Julius mena laikus, kai alų darydavo kiekviename kieme, todėl savęs aludariu nevadina, o alaus darymo amatu nelaiko: „Kaime bemaž visi alaus darydavo, retai kuris nemokėdavo pasidaryt. Jei kas neturėdavo rakandų alaus gamybai, tai skolindavosi. O paskolinę kubilus, labai žiūrėdavo, kad greit grąžintų, kad neužlaikytų ir netyčia nepriraugintų.“ Net kaimynas žemaitis, atsikėlęs užkuriomis iš Skaudvilės, pramoko iš aukštaičių alų daryt. Kviesdavosi kaimyną koštuvėms – ragaudavo jauną alų ir spręsdavo, ar jau laikas į statines košt, nes „jeigu alų per anksti sukoši, tai iš bačkos vienos putos eina, o gali ir bačkos dugną išpūst. Per vėlai – nebus spėkos, alus iš bačkos nebėgs“. Kada košt, nustatydavo pagal putą: jei putą samčiu pajudinus ji nebeužsitraukia – laikas košt.

Alus iš cukrinių runkelių

Sovietiniai laikai labai sugadino kaimiško alaus įvaizdį. Pradėjo gaminti alų dėl pardavimo. Sklido kalbos, kad tie „špekuliantai“ (taip Julius Simonaitis vadina tuos, kurie daro alų pardavimui) ir rupūžę dėl kartumo dėdavo, ir šiferio dėl stiprumo ar net dusto. 1949–1960 m. smukus žemės ūkiui, kolūkiai neužaugindavo grūdinių kultūrų. Kiek kas sugebėdavo, pasiaugindavo miežių valdžios skirtuose 60 arų sklypuose. Trūko grūdų, tai žmonės pradėjo gaminti cukrinių runkelių alų.

 Julius Simonaitis

Julius Simonaitis

Juliaus tėvai tais sunkiais laikais irgi darydavo tą cukrinį alų. „Burokus nuskusdavo, sutarkuodavo su grubia tarka. Masę pavirdavo ir presu spausdavo – nutekindavo saldų skystį“, – pasakojo aludaris. Netgi darant alų iš cukrinių runkelių, skirtingų aludarių darytas alus buvo vis kitokio skonio, nes „vieni mažai nuvirdavo burokus, ir skonis – ne tas“. Juliaus tėvukas, kad alus būtų geresnis, sveikesnis, išspaustą iš runkelių skystį kelis kartus pervirdavo, putas nugraibydavo, dėdavo nemažai apynių. Tačiau su miežiniu alumi nepalyginsi, ne tas skonis, neputoja. O ir stiprus būdavo, kelių stiklinių užtekdavo ir vyrai iš kojų išvirsdavo. Kiti net sakydavo, kad cukrinis alus puola į akis – apakti gali.

Šiandien jau mažai kas alų begamina, vos keli apylinkėse, o geriančiųjų daugėja. Juk gali nusipirkti – pilnos lentynos alaus krautuvėse. Tačiau Julius į krautuvinio alaus pusę net nežiūri: „Nepatinka. Visai nesijaučia kartumo.“ Pasikeitė požiūris ir į alaus vartojimą. „Dabar va sėdi vyrai prie to alaus ir nori visą bačką išgert, o anksčiau ūkininkas kad ir visada alaus turėdavo, bet talkose užtekdavo vieno rundalio ir visi eidavo toliau prie darbo – negerdavo, kad išgertų bačką“, – senus laikus prisimena aludaris.

Į kubilą – medaus koriai

Julius Simonaitis daro alų 3–4 kartus per metus. Pirmas darymas Velykoms. Velykinio alaus lieka ir apynių karčių subedimo talkai. Aludaris augina per šimto karčių apynyną, kurį paveldėjo iš tėvuko. Subest kartis užtrunka, tad reikia kviestis talkininkus, o kokia talka be alaus. Antras darymas vasarą – giminės šventei. Įprastai daro „pirmoką“ ir „antroką“, tačiau giminės šventei reikia daugiau alaus, be to, žmonės prašo, kad alus būtų silpnesnis, malonus gert, tai padaro ir „trečioko“. Trečias padarymas skirtas apynių raškymo talkai. Kai uždera apyniai, susirenka šešios seserys ir brolis su giminaičiais. Talkininkai priraško apie 10 kilogramų apynių, kuriuos Julius džiovina pastogėje, paskui presuoja ir laiko kubile. Ketvirtas darymas skiriamas Kalėdoms. Šio alaus užtenka iki pavasario. „Alus vėsiai laikomas, gali stovėt ilgai“, – pataria aludaris.

Alutis

Alutis

Alaus skonis labai priklauso nuo vandens. „Kitą sykį padarau alų pas seserį Joniškėlyje, bet alus gaunas skirtingas, net sūnus pastebi, kai nuvežu lauktuvėms jam į Vilnių. „Nu, tet, čia jau ne tavo alus, ne tas šulinio vanduo“, – sako kraipydamas galvą, alaus darymo paslaptis atskleisdamas Julius.

Į sveikatą

Į sveikatą

„Tai kaip vis dėlto išvirti gerą alų?“ – bandau klausti aludario, bet šis mane pertraukia: „Alaus mūsų krašte niekas neverda. Alų daro. Alui daryti reikia gero vandens, nepagailėti apynių“. Kiek vėliau priduria: „Dedu į rauginimo kubilą medaus korius, alus nuo jo įgauna geresnio skonio.“

Julius Simonaitis ima dirsčiot į ant sienos tiksintį laikrodį. Deja, turime baigti pokalbį. Julius skuba į repeticiją. Dar išsitraukia dainos žodžius ir pasikartoja:

Dirbam darbelį, šokam, dainuojam,
Turim alučio sočiai, mes nemeluojam.

Apynius raškė Simonas Gutautas

Kategorijos: Etninė kultūra, Įvairenybės, Kultūra, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *