Optimistai džiaugiasi žiemos išdaigomis, jos teikiamais malonumais. Pesimistai jau keiksnoja žiemužę nepagailėjusią sniego, ledo, sukėlusią daug papildomų rūpesčių. Mokantiems džiaugtis kiekviena nauja diena galima palinkėti neprarasti gyvenimo džiaugsmo, o kam įkyrėjo žiema, siūloma išbandyti senolių patarimą. Tereikia, teigia senoliai, suskaičiuoti dvylika praplikusių vyriškių. Ties dvyliktuoju tiesiog šūktelėti: „Prapulk!“ Ir šaltis dings. Kiek sunkiau sužinoti, kuris gi vyriškis visiškai plikas, kai spaudžiant šaltukui visi užsimaukšlinę kepures. Tačiau liūdėti neverta. Sausio 25-oji, kuri mūsų tradiciniame kalendoriuje – Viduržiemis. Mūsų senoliai pasakytų: „dzienelė pailgėj per ėriuko pėdelį“. Nuo saulėgrįžos jau pailgėjo viena valanda ir devyniomis minutės.
Tą dieną miške savo oloje ir barsukas nubunda ir iškiša galvą apsidairyti. Jeigu šviečia saulė, – išsigąsta savo šešėlio ir sprunka atgal į savo guolį. Žinoma, taip ir neprasimankštinęs. Koks gi gali būti miegas ant nugulėto šono? Prastas. Taigi ir sniegas greit susmegs, ir ateis ilgai lauktas ankstyvas pavasaris. Jeigu bus apniukę, barsukas pasivaikščios po mišką, visur pripėduos, o pagal tai ir suprasime, kad barsukas apsivertė ant kito šono bei vėl kietai įmigo. Pavasario sulauksime negreitai. Negana to, jis bus vėlyvas ir šaltas.
Ką gi reiktų nuveikti Pusiaužiemyje? Ūkininkai turėtų pasižiūrėti, ar dar pakankamai likę pašaro gyvuliams kitai žiemos pusei. Šeimininkės – ar užteks rugių duonelei kasdieninei iki pat naujo derliaus. Sodininkui reiktų apeiti sodą, papurtyti apšarmojusias obelis ir pažadinti gyvybę. Bitininkui nuėjus į savo bityną pabelsti į apsnigtus avilius. Išgirdę bitelės persikels ant kito korio… Ir neliesti nieko, kam gali kirmėlės pakenkti. Ne veltui ši diena dar ir Kirmėline vadinta. Dzūkai tą dieną net bulvių niekada nevalgydavo, kad vasarą jos nesukirmytų. Vyrai malkų iš miško neveždavo ir net nekapodavo, kad į medieną graužėjai neįsiveistų. Žemaičių moterys vilnų neverpė ir jų nekaršdavo, nes kandys įsiveis, drabužius išvarpys. Vyrai kirvio į rankas neimdavo, nieko iš medžio nedarydavo, kad kinivarpos medienos neišvagotų. Aukštaičiai net be obuoliukų, morkų, burokų tą dieną stengdavosi išsiversti.
Senieji dzūkų kaimų gyventojai dar galėtų papasakoti, kad Pusiaužiemyje ir meška savo guolyje ant kito šono verčiasi, pradeda žįsti kitą leteną. Bet paskutinė meška Musteikos miškuose buvo nušauta 1868 metais, taigi jau ir nesužinosime apsivertė ji ant kito šono ar ne.
Per Krikštus (pusiaužiemis dar ir taip vadintas) dziedulis sakydavo: „bėkita, vaikeliai, laukan ir krykštaukit – jau puse žiemos atbuvom. Kita pusė šviesesnė – saulalė aukščiau kopia, dažniau šypsos… Bobulė išvirs šaltanosių. O jau šaltanosių tai labai laukdavom. Nieko kytro – bulbių tarkių su grikių miltais apvalkalas, tep kap cepelinų, o vidun piestu grustos kanapių sėklos su cibuliu arba aguonaitės. Gardu būdavo labai…“ – prisimena senolė iš Dzūkijos.
Pusiaužiemis, dar vadinama Kirmėline, Kirmių diena, Krikštais, Kumeliuko krikštynomis, – tik viena iš tradicinių metų švenčių. Kiek daug papročių, tradicijų išlikę supranti tik pradėjęs domėtis ir gilintis. Atsiveria ištisas lobynas… Padeda įminti begalę mįslių – kas, kodėl ir kaip…
Paklausinėkite savo senelių, vyresnio amžiaus kaimynų, giminaičių ir jie papasakos daug įdomaus apie savo vaikystę, tradicijas ir papročius. Paskubėkite, kol dar nevėlu. Ypač mūsų kaimuose. Ten dar gyvena išmintis ir gyvoji tradicija.
Žiemužė šiais metais nepašykštėjo puraus baltumo, žiemiškų džiaugsmų, bet kaip džiugu kai ji išeina pavirtusi čiurlenančiais upeliais…
Lengvos ir džiaugsmingos, be didelių rūpesčių antros žiemužės pusės.
Dėl barsuko tai viskas atvirkščiai čia.