A.Šlepikas, „Wikipedia“ nuotr.
Šių metų sausio 6 dieną Rašytojų klube įvyko Rašytojų sąjungos premijos laureato pagerbimo vakaras.
Programoje dalyvavo rašytojai: Alvydas Šlepikas, Viktoras Rudžianskas, literatūrologai dr. Elena Baliutytė, dr. Rimantas Kmita, habil. dr. Jūratė Sprindytė, aktorius Ridas Jasilionis, kompozitorius Tomas Kutavičius ir kiti. Vakaro vedėjas – Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas.
Vakaro metu Alvydui Šlepikui buvo įteikta Rašytojų sąjungos premija už romaną „Mano vardas – Marytė“.
„Ta premija man buvo netikėta, ir labai džiugu, kad ją gavau“, – sakė rašytojas.
Romanas nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų“ situaciją. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.
A.Šlepiko knygos „Mano vardas – Marytė“ viršelis
Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Romano autorius rėmėsi tikrais faktais, „vilko vaikų“ ir jų artimųjų pasakojimais.
„Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai. Tačiau – vilko vaikai. Ši knyga – apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį.“ – apie savo kūrinį sako A.Šlepikas.
Reklama
Nėra susijusių.
Parašykite komentarą