Ins­tink­tai, ar­che­ti­pai ir pa­sau­lio pa­bai­ga (1)

Mandala. Dalios Juodakytės piešinys

Mandala. Dalios Juodakytės piešinys

Se­niai no­ri­si pa­ana­li­zuo­ti šiuo me­tu la­bai stip­riai žmo­ni­ją vei­kian­tį pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­nį ir su juo su­si­ju­sias psi­chi­kos ap­raiš­kas. Car­las Gus­ta­vas Jun­gas, Ed­var­das Edin­ge­ris, ki­ti jun­giš­ko­sios kryp­ties psi­cho­a­na­li­ti­kai pa­tei­kia sim­bo­li­nes apo­ka­lip­sės vaiz­di­nių in­ter­pre­ta­ci­jas. Gi­liau jas su­pra­tę, ga­lė­tu­me ki­taip įpras­min­ti fan­ta­zi­jas apie pa­sau­lio pa­bai­gą. Tuo­met ne­be­rei­kė­tų reng­ti slėp­tu­vių, kaup­ti ne­gen­dan­čių pro­duk­tų ir žva­kių, o psi­chi­nę ener­gi­ją su­telk­tu­me į vi­di­nius po­ky­čius ir eko­lo­giš­ką gy­ven­se­ną.

Ins­tink­to ir ar­che­ti­po sam­pra­ta

Jun­gas įvai­riai api­brė­žė ar­che­ti­pus – gre­ti­no juos su ins­tink­tais, va­din­da­mas gel­mi­niais ins­tink­tų vaiz­di­niais; va­di­no ir įgim­tais ins­tink­ty­vaus el­ge­sio ar pa­reng­ties veik­ti mo­de­liais. Ki­tur tei­gė, kad ar­che­ti­pai – tai for­mos, pa­na­šios į kris­ta­lo for­mas, nuo­lat už­pil­do­mos tu­ri­niu ir iš­reiš­kia­mos sim­bo­liais, vaiz­di­niais, emo­ci­jo­mis. Psi­chiat­ras sa­vo iš­va­das grin­dė li­go­nių psi­chi­kos ty­ri­mais, mi­to­lo­gi­jos, įvai­rių kul­tū­rų sim­bo­li­kos ana­li­ze. Ra­šy­da­mas di­ser­ta­ci­ją apie okul­ti­nius reiš­ki­nius jis iš­ty­rė, kad jo te­stuo­ja­mo­ji pus­se­se­rė Hel­ly Preis­werk pie­šė gnos­ti­nes sis­te­mas nie­ko ne­ži­no­da­ma apie anks­ty­vų­jų gnos­ti­kų raš­tus.

O štai vie­nas pa­cien­tas, par­da­vė­jo pa­dė­jė­jas iš Ciu­ri­cho, da­bar li­te­ra­tū­ro­je va­di­na­mas Sau­lės fa­lo žmo­gu­mi, kar­tą pa­kvie­tė Jun­gą prie lan­go ir pa­sa­kė: „Dak­ta­re, jei žiū­rė­si­te į sau­lę pri­si­mer­kęs, pa­ma­ty­si­te, kad sau­lė tu­ri fa­lą, ir kai juo mo­juo­ja, ky­la vė­jai.“ Vė­liau dak­ta­ras per­skai­tė pir­mų­jų šios eros am­žių ma­gi­jos pa­pi­ru­są apie Mit­ros li­tur­gi­ją, kur ap­ra­šo­ma ma­go vi­zi­ja, kad sau­lė tu­ri vamz­dį ar flei­tą, le­mian­čią vė­jus. Šie su­ta­pi­mai ir dau­ge­lis ki­tų pa­ro­dė Jun­gui, kad ha­liu­ci­na­ci­jo­se ga­li at­si­spin­dė­ti ar­cha­jiš­kas re­li­gi­nis tu­ri­nys, ben­dras vi­sai žmo­ni­jai.

Ar­che­ti­pai pri­klau­so ins­tink­tų sri­čiai – jie pa­si­žy­mi tik šiems bū­din­ga di­na­miš­ka pri­gim­ti­mi ir to­dėl jų spe­ci­fi­nė ener­gi­ja, už­val­dan­ti jė­ga pa­ska­ti­na ar­ba pri­ver­čia elg­tis tam tik­ru bū­du. Anot Jun­go, žmo­gus ži­no, kad sap­no ar idė­jos pats ne­su­ku­ria – jie at­si­ran­da kaž­kaip sa­vai­me. Jo tei­gi­mu, vi­sa tai, kas to­kiu bū­du at­si­tin­ka, ga­li­ma api­bū­din­ti kaip iš ma­nos, de­mo­no, Die­vo ar pa­są­mo­nės ky­lan­tį po­vei­kį. Nors ir ta­pa­tin­da­mas die­vus ir pa­są­mo­nės ar­che­ti­pus, moks­lo sri­ty­je var­to­ti jis pa­si­ren­ka pas­ta­rą­sias są­vo­kas. To­kį sa­vo pa­si­rin­ki­mą aiš­ki­na tuo, kad šios są­vo­kos ap­ima kas­die­nę tik­ro­vę ir „tin­ka be­aist­riam ste­bė­ji­mui, ne­ke­lian­čiam jo­kių me­ta­fi­zi­nių pre­ten­zi­jų, kur kas ge­riau ne­gu trans­cen­den­ti­nės są­vo­kos, pa­si­žy­min­čios kon­tro­ver­siš­ku­mu ir to­dėl ska­ti­nan­čios tam tik­rą fa­na­tiz­mą“. Vis dėl­to tai, ką jos žy­mi, lie­ka tiek pat stip­ru, au­to­no­miš­ka ir nu­mi­no­ziš­ka – ši­to ne­rei­kia pa­mirš­ti. Vi­sa­da lie­ka klau­si­mas, kaip in­di­vi­du­a­li są­mo­nė at­lai­kys to­kį ga­lin­gą gel­mi­nį tu­ri­nį. Ne­re­tai są­mo­nė pa­lūž­ta – pa­vyz­džiui, per­ne­lyg įsi­jau­tus į dva­si­nes prak­ti­kas, – tuo­met iš­tin­ka psi­cho­zė, anks­čiau ir va­din­ta ap­sė­di­mu. Pa­si­tai­ko žmo­nių, ku­rie tar­si už­val­dy­ti die­viš­kos ga­lios ima­si gy­dy­ti, pa­moks­lau­ti, mo­ky­ti. Ati­džiau iš­ty­rę ra­si­me Di­džio­sios Mo­ti­nos, Ra­ga­nos ar Iš­min­čiaus ar­che­ti­pus. Vi­sa tai ne­ken­kia tol, kol žmo­gus iš­lie­ka są­mo­nin­gas, kas su juo vyks­ta, ir ne­įpuo­la į di­dy­bę ar, at­virkš­čiai, vi­siš­kai iš­sen­ka. Tie­sa, ne­re­tai šios fa­zės kar­to­ja­si vie­na po ki­tos, o są­mo­nin­gas ego tar­si ne­da­ly­vau­ja, yra tik pa­sy­vus pa­są­mo­nės ener­gi­jų įkai­tas. Ki­tas pa­vo­jus, ku­riam ne­re­tai pa­si­duo­da psi­cho­lo­gai, gy­dy­to­jai, kul­tū­ros žmo­nės, – ap­si­ri­bo­ti vien są­vo­ko­mis, in­te­lek­tu­a­li­za­vi­mu. Anot Jun­go, „spe­ku­lia­vi­mas są­vo­ko­mis pa­nai­ki­na pa­ty­ri­mo es­mę ir su­tei­kia jam to­kį pa­va­di­ni­mą, ku­ris nuo šios aki­mir­kos pa­kei­čia tik­ro­vę. Są­vo­ka nė vie­no ne­įpa­rei­go­ja – štai ko­dėl kon­cep­tu­a­lu­mas, ža­dė­da­mas ap­sau­gą nuo tik­ro­vės, toks pa­to­gus. Vis dėl­to dva­sia gy­ve­na ne są­vo­ko­se, o žmo­nių veiks­muo­se ir fak­tuo­se.“

Šiuo­lai­ki­nis jun­giš­ko­sios kryp­ties psi­cho­a­na­li­ti­kas, Oks­for­do uni­ver­si­te­te dak­ta­ro laips­nį ap­si­gy­nęs evo­liu­ci­nis psi­chiat­ras Antonis Stevensas (Ant­ho­ny Ste­ven­s) ar­che­ti­pą api­brė­žia taip: „Įgim­ti neu­rop­si­chi­niai cen­trai, tu­rin­tys ga­lią su­kel­ti, kon­tro­liuo­ti ir veik­ti (me­dia­te) ben­dras el­ge­sio cha­rak­te­ris­ti­kas ir ti­pi­nius vi­sų žmo­giš­kų bū­ty­bių pa­ty­ri­mus, kad ir ko­kios jos bū­tų ra­sės, kul­tū­ros ar ti­kė­ji­mo.“ Ste­ven­sas pa­pil­do Jun­go at­ra­di­mus bio­lo­gi­ne ir evo­liu­ci­ne per­spek­ty­va ir re­mia­si eto­lo­gų, ant­ro­po­lo­gų stu­di­jo­mis, ci­tuo­ja psi­cho­a­na­li­ti­kų ty­ri­mus, at­lik­tus su kū­di­kiais. Štai Rene Spitzo (René Spit­zo) kla­si­ki­niai eks­pe­ri­men­tai su dvie­jų mė­ne­sių kū­di­kiais lei­do iš­skir­ti, ko­kie sti­mu­lai bū­ti­ni ste­bė­ji­mui ir šyp­so­ji­mui­si su­kel­ti. Kū­di­kis re­a­guo­ja, kai jam ro­do­mas ma­ne­ke­nas su nu­pieš­to­mis aki­mis ir ju­di­na­mas taip, lyg bū­tų pri­ta­riant link­si­ma gal­va. Jei dar nu­pie­šia­ma plau­kų li­ni­ja ir bur­na pa­kel­tais lū­pų kam­pu­čiais, kū­di­kio po­zi­ty­vi re­ak­ci­ja stip­rė­ja. Žmo­gaus bal­sas taip pat stip­ri­na ste­bė­ji­mą ir šyp­so­ji­mą­si. Ki­ti ty­ri­mai su ak­lais nuo gi­mi­mo kū­di­kiais pa­ro­do, kad kū­di­kis žiū­ri ir šyp­so­si mo­ti­nos bal­so kryp­ti­mi, net ir ne­ma­ty­da­mas, o tik gir­dė­da­mas mo­ti­nos bal­są, kai ji len­kia­si prie lo­ve­lės. At­ro­do, kad kū­di­kis tu­ri įgim­tą po­rei­kį gau­ti mo­ti­niš­ką rū­pi­ni­mą­si ir yra pa­si­ren­gęs į jį re­a­guo­ti, o kar­tu su­kel­ti mo­ti­nai dau­giau su­si­ža­vė­ji­mo ir mei­lės. Ta­čiau ne tik mo­ti­nos, bet ir ne­gim­džiu­sios mo­te­rys ir vy­rai, iš­gir­dę gat­vė­je ver­kiant kū­di­kį, su­re­a­guo­ja. Žmo­gui įgim­ta re­ak­ci­ja yra su­sto­ti, dai­ry­tis, ieš­ko­ti, kur yra kū­di­kio tė­vai, o jei nie­ko nė­ra ap­link, tuo­met pri­ei­ti ir ra­min­ti ver­kian­tį vai­ką. Ma­to­me, kaip ar­che­ti­pas su­ke­lia re­ak­ci­ją, ir šiais at­ve­jais ji su­si­ju­si su mo­ti­niš­ku­mu, Mo­ti­nos ar­che­ti­pu, įgim­tu mums vi­siems.

Kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­me ti­pi­nių eg­zis­ten­ci­nių si­tu­a­ci­jų kur kas ma­žiau, nei yra at­ski­rų žmo­nių gy­ve­ni­mų: tai gi­mi­mas, ve­dy­bos, mo­ti­nys­tė, iš­si­sky­ri­mas, mir­tis. Jo­se net ir spe­cia­liai ne­mo­ky­ti žmo­nės el­gia­si pa­na­šiai – tai ar­che­ti­pi­nis re­a­ga­vi­mas, tu­rin­tis pa­na­šią se­ką, nors kul­tū­ri­nis tu­ri­nys ir ski­ria­si. Ar­che­ti­pi­nis el­ge­sys vi­sa­da tu­ri aiš­kų tiks­lą ir reikš­mę in­di­vi­do ar rū­šies iš­li­ki­mui, net kai tas tiks­las nė­ra įsi­są­mo­nin­tas. Vis dėl­to Ste­ven­sas, net pa­si­telk­da­mas bio­lo­gi­jos moks­lų duo­me­nis, įspė­ja apie šių ri­bo­tu­mą, ku­ris žmo­gų ga­li pa­vers­ti bio­lo­gi­ne ma­ši­na. Juk mo­ti­na vai­kui – ne vien rū­pes­tin­go el­ge­sio se­ka, o di­de­lės mei­lės, švel­naus prie­rai­šu­mo ob­jek­tas ir šal­ti­nis. Kaip ir Jun­gas, Ste­ven­sas ak­cen­tuo­ja, kad vi­di­nės psi­chi­nės ar­che­ti­po iš­raiš­kos są­mo­nė­je per sim­bo­lius, vaiz­di­nius, in­tui­ci­ją, jaus­mus, žo­džius, mi­tus yra la­bai svar­bios. Štai mo­ti­nos vaiz­di­nys vi­so­se kul­tū­ro­se su­si­jęs su Di­dži­ą­ja Dei­ve gim­dy­to­ja, gar­bi­na­ma šven­to­se vie­to­se ir įvai­riais pa­vi­da­lais. Mū­suo­se jai pri­ski­ria­mi šven­ti ak­me­nys ir šal­ti­niai, Die­vo Mo­ti­nos at­vaiz­dai gy­do, at­gai­vi­na nu­sil­pu­sius, at­nau­ji­na dva­sią. Ar­che­ti­pas – juk tik moks­li­nė są­vo­ka api­bū­din­ti tai stip­riai iš gel­mės vei­kian­čiai jė­gai, ku­ri tu­ri ga­lią – die­viš­ką ir šven­tą, kar­tu bau­gi­nan­čią ir ne­kon­tro­liuo­ja­mą – trans­for­muo­ti as­me­ny­bę.

Gi­lus ar­che­ti­po su­pra­ti­mas lei­džia baig­ti gin­čus, ku­ri tau­ta ar kul­tū­ra pir­mo­ji su­kū­rė vie­ną ar ki­tą mi­tą, sim­bo­lį, są­vo­ką. Ne­bė­ra pra­smės ko­vo­ti dėl jų nuo­sa­vy­bės, kad ir kas tai bū­tų – žvaigž­dė, svas­ti­ka, pa­sau­lio me­dis, Dei­vė gim­dy­to­ja, aukš­čiau­sias Die­vas ar ki­ta. Vi­sa tai ben­dros žmo­ni­jos pri­gim­ties da­lis, žmo­gus pa­sau­lį ga­li su­vok­ti tik taip, kaip pats ja­me gy­ve­na – ko­jo­mis ant že­mės, gal­va dan­gu­je, ran­ko­mis į de­ši­nę ir kai­rę, am­ži­na­me cik­le tarp gy­vy­bės ir mir­ties.

Pa­sau­lio pa­bai­gos ar­che­ti­pas

Iš to, kas iš­dės­ty­ta, aiš­kė­ja: kad pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­nį lai­ky­tu­me ar­che­ti­pi­niu, jis tu­rė­tų stip­riai veik­ti el­ge­sį ir emo­ci­jas, tu­rė­tų bū­ti ben­dras vi­siems žmo­nėms, kad ir ko­kios jie bū­tų ra­sės, kul­tū­ros, ti­kė­ji­mo, tu­rė­ti vie­no­dą struk­tū­rą ir tiks­lą.

Anks­ty­vo­jo­je ju­dė­jų ir krikš­čio­nių li­te­ra­tū­ro­je apo­ka­lip­sė reiš­kė Die­vo at­lie­ka­mą slap­tų da­ly­kų at­vė­ri­mą iš­rink­ta­jam pra­na­šui; pa­pras­tai kaip apo­ka­lip­sė su­pran­ta­mas to­kių ap­reiš­ki­mų iš­dės­ty­mas raš­tu. Šiuo me­tu ši są­vo­ka daž­niau­siai var­to­ja­ma pa­sau­lio pa­bai­gai, di­džiu­lio mas­to ka­tast­ro­fai nu­sa­ky­ti. Pa­sau­lio pa­bai­gos mi­tai bū­din­gi dau­ge­liui kul­tū­rų: zo­ro­ast­riz­mui, ger­ma­nų mi­to­lo­gi­jai (rag­na­ro­kas), krikš­čio­ny­bei (Ap­reiš­ki­mas Jo­nui), is­la­mui (Pas­ku­ti­nis teis­mas). Pas­ta­rai­siais lai­kais su­kur­ta daug va­di­na­mų­jų apo­ka­lip­ti­nių sek­tų, ku­rių pagrindi­nis rū­pes­tis ir yra pa­sau­lio pa­bai­ga. Dvi iš jų Edin­ge­ris va­di­na di­džiau­sio­mis ir įta­kin­giau­sio­mis JAV – tai Je­ho­vos liu­dy­to­jai ir Sep­tin­to­sios die­nos ad­ven­tis­tai, ku­rių vien tik JAV yra nuo 750 tūks­tan­čių iki 1 mi­li­jo­no, o kur dar na­riai ki­to­se ša­ly­se. Dau­gy­bė šiuo­lai­ki­nių pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­nių kas­dien ku­ria­mi ra­šy­to­jų ir ki­no re­ži­sie­rių ir nuo­lat mums ro­do­mi. Žmo­ni­jos vaiz­duo­tė to­liau gim­do pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­nius tiek ko­lek­ty­viai, tiek in­di­vi­du­a­liai – ten­ka gir­dė­ti pa­sa­ko­jant apo­ka­lip­ti­nius sap­nus apie as­te­roi­dų kri­ti­mą, tva­ną, mies­tų griū­tį, ato­mi­nės bom­bos spro­gi­mą. Cik­liš­kos mi­to­lo­gi­jos – ma­jų, hin­duis­tų, Bu­dos Mait­rė­jo – ak­cen­tuo­ja ne pa­sau­lio pa­bai­gą, bet jo trans­for­ma­ci­ją. Nors spe­ci­fi­nės de­ta­lės ski­ria­si, pa­sa­ko­ji­mai apie pa­sau­lio pa­bai­gą ar trans­for­ma­ci­ją tu­ri aiš­kias fa­zes:

1) ap­reiš­ki­mas, at­ei­ties at­sklei­di­mas

2) ver­ti­ni­mas ar teis­mas,

3) baus­mė ar­ba su­nai­ki­ni­mas,

4) at­si­nau­ji­ni­mas – gims­ta nau­jas pa­sau­lis.

Apo­ka­lip­sės vaiz­di­nių įta­ką el­ge­siui ir emo­ci­joms ga­li­me ma­ty­ti kas­dien. Lauk­da­mi 2012 me­tų gruo­džio 21-osios žmo­nės ap­im­ti ne­ri­mo, ki­lo kon­ser­vų, drus­kos, kruo­pų pir­ki­mo ban­gos, kai kas įsi­ren­gė slėp­tu­ves, pa­si­rū­pi­no prie­mo­nių, ku­rios, ti­ki­ma, pa­dės iš­lik­ti iš­rink­tie­siems. Kai kas pik­ti­na­si nuo­dė­min­gai­siais, da­ran­čiais blo­ga, me­luo­jan­čiais, žu­dan­čiais ir vi­lia­si, kad šie bus nu­baus­ti. De­struk­ci­ja jau vyks­ta – su­si­do­ro­ja­ma ar kvie­čia­ma su­si­do­ro­ti su ki­to­kiais, ti­kint, kad jie yra vi­so blo­gio įsi­kū­ni­ji­mas. Čia ga­li­me mi­nė­ti te­ro­riz­mą, ka­rus, re­vo­liu­ci­jas, mo­te­rų prie­var­ta­vi­mą, Ti­be­to vie­nuo­lių žu­dy­mą ir sa­vi­žu­dy­bes, ki­ta­tau­čių ir ki­ta­min­čių per­se­kio­ji­mą ir taip to­liau. Apo­ka­lip­ti­nių sek­tų na­riai jau ma­siš­kai žu­dė­si ap­sės­ti pa­sau­lio pa­bai­gos idė­jos: 1993 me­tais Tek­sa­se ir 1997 me­tais Ka­li­for­ni­jo­je. Edin­ge­ris tei­gia, kad Hit­le­ris, pa­na­šiai kaip šių sek­tų va­do­vai ir na­riai, bu­vo ap­sės­tas pa­sau­lio pa­bai­gos ar­che­ti­po ir mąs­tė apie sa­ve re­li­gi­niais ter­mi­nais. Ana­li­ti­kas api­bū­di­no to­kio ap­sė­di­mo psi­cho­lo­gi­nę bū­se­ną kaip ge­ne­ruo­jan­čią di­džiu­lę cha­riz­mą ir mil­ži­niš­ką ener­gi­ją.

Ta­čiau, kaip ir bū­din­ga ar­che­ti­pui, pa­sau­lio pa­bai­ga tu­ri tiks­lą – de­struk­ci­ja įsi­vaiz­duo­ja­ma ne dėl pa­ties grio­vi­mo, o dėl at­gi­mi­mo, at­si­nau­ji­ni­mo. Ky­la vil­tis nau­jo gy­ve­ni­mo, ku­ria­me vis­kas bus ki­taip – at­gims dva­si­nės ver­ty­bės, ar­ti­mo mei­lė, bū­ties ty­ru­mas, tei­sin­gu­mas, dar­na su že­me, jos eko­lo­gi­ne sis­te­ma ir pan. Kuo gi­les­nė dva­si­nė kri­zė, iš­oriš­kai be­si­reiš­kian­ti kaip fi­nan­si­nė ar po­li­ti­nė, tuo la­biau stip­rė­ja pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­niai ir su jais su­si­ju­sios emo­ci­jos.

Jun­giš­ko­sios kryp­ties psi­cho­a­na­li­ti­kai šių me­tų lap­kri­čio 29 die­ną su­ren­gė pa­sau­lio pa­bai­gos te­mai skir­tą in­ter­ne­ti­nį se­mi­na­rą. Įsi­mi­nė dis­ku­si­jos da­ly­vio Joh­no Hil­lo pa­sa­ko­ji­mas, kaip jį pa­tį bu­vo su­krė­tęs pa­sau­lio pa­bai­gos sap­nas – at­si­bu­dęs jis lė­kė pas sa­vo stu­den­tus pra­neš­ti ži­nios! Šis Ciu­ri­che gy­ve­nan­tis psi­cho­a­na­li­ti­kas pa­brė­žė apo­ka­lip­sės ar­che­ti­po nu­mi­no­ziš­ku­mą – šven­tu­mo pa­ty­ri­mą, kai su­vo­kia­ma Die­vo di­dy­bė ir sa­va­sis men­ku­mas jo aki­vaiz­do­je. Jis ci­ta­vo vie­no te­olo­go at­lik­tą 50 mis­ti­kų pa­sau­lio pa­bai­gos pra­na­šys­čių stu­di­ją, ku­ri pa­ro­dė, kad nė vie­na pra­na­šys­tė ne­iš­si­pil­dė. Vis dėl­to pats mi­tas, anot Hil­lo, pri­ver­čia su­vok­ti vi­sa ko lai­ki­nu­mą ir die­viš­ką­ją re­a­ly­bę. Gal tai ir yra pa­grin­di­nis šio ar­che­ti­po tiks­las, klau­sia jis. Vie­na dis­ku­si­jos pra­ne­šė­jų Nan­cy Fur­lot­ti pa­pa­sa­ko­jo, kad šiuo me­tu taip daž­nai ap­ta­ria­mi ma­jai ti­kė­jo, jog die­vai žmo­nes kū­rė ke­tu­ris kar­tus. Pra­džio­je žmo­nes lip­dė iš mo­lio, ta­čiau šie su­tru­pė­jo, to­dėl nu­lip­dė iš pur­vo, bet šie su­tir­po lie­tu­je. Tre­čią kar­tą žmo­nes ga­mi­no iš me­džio, ta­čiau šie me­di­niai žmo­nės grei­tai pa­mir­šo sa­vo kū­rė­jus die­vus, jų ne­ger­bė. Ga­liau­siai žmo­nės bu­vo su­kur­ti iš ku­ku­rū­zų. Ma­jai ku­ku­rū­zus lai­kė ne tik svar­biau­siu mais­to pro­duk­tu, bet ir pir­mi­ne juos su­da­ran­čia ma­te­ri­ja. Le­gen­di­nių dvy­nių Hu­nah­pu ir Šba­lan­kės ko­va su po­že­mio ka­ra­lys­tės val­do­vais ir jų tė­vo, Ku­ku­rū­zų die­vo, pri­kė­li­mas – svar­bus ma­jų mi­tas. Į šį mi­tą daž­nai žvel­gia­ma kaip į žem­dir­bys­tės cik­lo ir kas­me­ti­nio der­liaus at­gi­mi­mo me­ta­fo­rą. Kai ma­jai sė­ja ku­ku­rū­zus, jie pa­siun­čia grū­dus į po­že­mio ka­ra­lys­tę, ta­čiau ku­ku­rū­zas at­gims­ta jau­no dai­go pa­vi­da­lu. Su­kur­tų ku­ku­rū­zų žmo­nių pa­skir­tis bu­vo ug­dy­ti do­ry­bes ir tar­pi­nin­kau­ti tarp pro­tė­vių ir dan­gaus die­vų, gar­bin­ti die­vus, vyk­dy­ti die­vų už­duo­tis, juos ap­tar­nau­ti – už­si­im­ti ju­ve­ly­ri­ka, ap­dirb­ti bran­gak­me­nius, kur­ti ba­rel­je­fus ir kt. Žmo­gus tu­ri pa­tir­ti šven­ty­bę ir ją gerb­ti, jei taip nė­ra, die­vai už­si­rūs­ti­na ir per­ku­ria žmo­gų iš nau­jo.

Da­bar tur­būt ar­tė­ja toks lai­kas, nes ko­lek­ty­vi­nė są­mo­nė už­tvin­dy­ta pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­nių. Kaip taik­liai mi­nė­to­je dis­ku­si­jo­je pa­sa­kė Hil­las, 2008 me­tais žlu­go iliu­zi­ja, kad pi­ni­gai yra be­ga­li­niai, – žmo­ni­ja tar­si at­si­bu­do iš ko­lek­ty­vi­nio sap­no. Pra­tę­siu, kad šiuo me­tu sklai­do­si iliu­zi­ja, jog že­mės iš­tek­liai ne­iš­sen­kan­tys, o Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­ja yra vie­nin­te­lė ir ge­riau­sia. Kal­ba­ma apie rei­ka­lin­gą mo­ters vaid­mens ir mo­te­riš­kos sie­los su­stip­rė­ji­mą, su­grį­ži­mą ne tik prie Že­mės, bet ir prie dva­sios eko­lo­gi­jos. Jun­gas jau prieš ke­lias­de­šimt me­tų tei­gė, kad apo­ka­lip­sės ar­che­ti­pas iš­ties eg­zis­tuo­ja ir ak­ty­viai vei­kia ko­lek­ty­vi­nę pa­są­mo­nę. Jis ma­tė, kad apo­ka­lip­sė už­bu­ria, pri­trau­kia, ža­vi dėl sa­vo ar­che­ti­pi­nio nu­mi­no­ziš­ku­mo. Ta­čiau jis prieš­ta­ra­vo apo­ka­lip­tiz­mui – pa­bai­gos lau­ki­mui ir il­ge­siui, prie­ši­no­si krikš­čio­nių fun­da­men­ta­lis­tų pa­žo­di­nei Bib­li­jos kny­gų in­ter­pre­ta­ci­jai. Jun­gas, kaip ir jo se­kė­jas Edin­ge­ris (be­je, pats ku­rį lai­ką bu­vęs Je­ho­vos liu­dy­to­jas), tei­gė, kad Da­nie­lio ir Ap­reiš­ki­mo Jo­nui kny­gas, ku­pi­nas sim­bo­lių ir me­ta­fo­rų, rei­kia su­vok­ti sim­bo­liš­kai, kaip ir sap­nus. Jos pa­tei­kia mums me­ta­fo­ri­nius vaiz­di­nius, su­si­ju­sius su vi­di­nė­mis psi­chi­nė­mis bū­se­no­mis ir tu­rin­čius ga­lią trans­for­muo­ti są­mo­nę. Jun­giš­ko­sios kryp­ties psi­cho­a­na­li­ti­kai kal­ba apie po­rei­kį keis­tis žmo­ni­jos prie­lai­doms apie tik­ro­vę ir žmo­gaus vie­tą jo­je – pa­są­mo­ni­niams ti­kė­ji­mams, nuo­sta­toms ir pro­to kon­struk­ci­joms, su­da­ran­čioms mū­sų gy­ve­ni­mo bū­do pa­grin­dą. Edin­ge­rio tei­gi­mu, apo­ka­lip­sė – tai reikš­min­gas įvy­kis, ku­riuo sa­vas­tis pa­sie­kia są­mo­nin­gą re­a­li­za­ci­ją. Jau­čia­me po­rei­kį at­ras­ti gi­les­nį ry­šį su sa­vas­ti­mi, Die­vu sa­vy­je, kad ga­lė­tu­me ma­ty­ti die­viš­ku­mą ki­ta­me ir jį svei­kin­ti. Ta­čiau tą dar­bą tu­ri­me dirb­ti kiek­vie­nas as­me­niš­kai. Dirb­da­mi tą dar­bą, ne­iš­ven­gia­mai tu­rė­si­me su­si­dur­ti su še­šė­liu, ku­rį da­bar pro­jek­tuo­ja­me į ki­to­kius, pa­tys tar­si lik­da­mi ste­ri­lūs. Teks su­si­tik­ti ir su­si­sie­ti su vi­di­niu prie­šin­gos ly­ties Ki­tu – ani­ma ir ani­mus, kad bū­tu­me visybiški. Žmo­gus tu­ri kas­kart ma­rin­ti se­nus, at­gy­ve­nu­sius el­ge­sio ste­re­o­ti­pus, nuo­sta­tas ir gim­dy­ti nau­ją sa­ve – šiuo po­žiū­riu jis nuo­lat su­ka­si mir­ties ir gy­vy­bės cik­le. Me­tų cik­lo šven­tės, di­de­le da­li­mi – ar­tė­jan­čios Ka­lė­dų lai­ko­tar­pio šven­tės, pa­de­da to­kiam vi­di­niam vir­smui. Jos su­tei­kia pro­gą pri­si­lies­ti prie gi­liau­sių vi­di­nių klo­dų, ku­riuo­se dar gy­vas mi­tas, pa­slap­tis – ar­che­ti­pi­nių žmo­giš­ko­sios bū­ties klo­dų. Są­mo­nin­gas ry­šys su gy­vu gel­mi­niu mi­tu ga­li keis­ti, ju­din­ti, at­nau­jin­ti, pra­plės­ti ir pa­ky­lė­ti dva­sią.

Kategorijos: Gamta ir žmogus, Psichologija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

1 komentaras

  1. Romas Zubinas-Tęsėjas:

    Prieš keletą metų Šiaurės Amerikos pietinę dalį nusiaubęs “Katrinos” uraganas su laiku bus suasmenintas ir šaltiniuose bus įvardijamas taip pat, kaip ir mūsų laikais suasmeninti visi arijų ir kitų kultūrų šaltiniuose. Pagrindinis jų Senasis Testamentas. Nei viename jų nėra nei vienos istorinės asmenybės. Visi herojai simbolizuoja geofizinius procesus. Vieni jų simbolizuoja ugnikalnių sprogimus, kiti- žemės drebėjimus, dar kiti- cunamius, uraganus, tvanus, sėlius, klimato atšalimus, klimato atšilimus ir t.t., ir t.t.
    Gaila, kad mūsų laikais vis dar nėra žinoma apie III-jį bei IV-jį Žemės fizinius judėjimus, kurie ir “valdo” žemėje visą tai ką mes regime ir ką regės mūsų ainiai.
    Kaip majai, taip ir mūsų protėviai-arijai-baltai ne tiktai žinojo apie šiuos fizinius procesus, bet ir apie tai, kad jie periodiškai kartojasi. Taip pat ir tai, kad, kaip ir mūsų metai, taip ir “dieviškieji metai” turi atskirus laikmečius, kuriuos pažinųs, žinosi ir tai kas ir kada vyko, bei kas ir kada vyks ateityje.
    Visa tai kas yra rašoma ir kas dar bus rašoma “pasaulio pabaigos” tema, yra spekuliacijos žmonių jausmais ir privaloma būti priskiriama šarlatanizmo kategorijai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: