G.Beresnevičius. Rūsčiosios prūsų valstybės pergalės ir žlugimas (31)

Gintaras Beresnevičius | R.Rakausko nuotr.

Gintaras Beresnevičius | R.Rakausko nuotr.

Spausdiname „Valstiečių laikraščio“ žurnalistės Rūtos Klišytės paskelbtą ligi šiol niekur nepublikuotą šviesaus atminimo religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus įžvalgas apie mūsų brolių prūsų tautos pergales ir tragišką likimą. G.Beresnevičiui liepos 7 d. šiemet būtų sukakę 51-eri.

Žynių valdoma despotija

Klaidinga būtų įsivaizduoti baltų pasaulį uždarą, giriose tūnantį. Prūsija visąlaik buvo daugybės tautų, jų įtakų bei interesų susikirtimo zona. Juk Prūsiją nuo Romos skyrė tik 800 km, iš Skandinavijos pusės ji buvo laivais pasiekiama. Manding, prūsai nebuvo baltai, o subaltėjusi klajoklių tauta. Į Prūsijos teritoriją ji atkakti galėjo iš Gotlando salos Baltijos jūroje. Tokį mano spėjimą paremtų Grunau ir Davido kronikose minimi legendiniai įvykiai – brolių Videvučio ir Brutenio atėjimas į prūsų žemes. Valdemaro Šimėno archeologiniai tyrinėjimai iš dalies tai patvirtina.

Ar prūsai buvo sukūrę savo valstybę? Atsakymas priklausys nuo to, ką laikysime valstybe. Prūsų valstybę pavadinčiau teokratine despotija. Tai buvo religiniu pagrindu suburta, žynių valdoma karių visuomenė, griežtai apibrėžta įstatymų, kurie garantavo valdžią žyniams. Štai koks buvo įstatymas, reglamentuojantis karo grobio dalybas: grįžęs iš karo prūsų karys privalėjo ketvirtadalį karo grobio paaukoti dievams, ketvirtadalį skirti kriviui krivaičiui, ketvirtadalį prapuotauti su bendražygiais ir tik likutį pasilikti sau. Neabejoju, tokia tvarka buvo tam, kad kariai nesusikrautų turtų.

Moterys šioje visuomenėje buvo visiškai beteisės. O gretimoje Lietuvoje net barbariškiausiais laikais moterys turėjo savo statusą ir teises, meldėsi savo deivėms globėjoms.

Deivę išstūmė vyriški dievai

Tyrinėdamas senovės prūsų religiją, aptikau pribloškiančių dalykų, patyriau savotišką šoką… Visų pirma prūsų panteone neaptikau deivių – nė vienos! Tik XVII a. pabaigoje paminėtos pirmos, pavyzdžiui, Žemyna, tačiau ji, be jokios abejonės, yra lietuvių deivė. Nežinau jokios kitos Europos religijos (nebent islamas, kurį su pagonybe visgi lyginti būtų sudėtinga), kurioje būtų meldžiamasi vien vyriškos lyties dievams. Grunau kronikoje aprašyta Videvučio reforma ankstyvųjų viduramžių pabaigoje į Prūsiją atneša indoeuropietišką labai energingų vyriškų dievų panteoną. Visi archajiškieji dievai buvo eliminuoti, uždrausti, o ypač žiauriai – Deivė, dievų motina. Paskelbtas griežtas trijų dievų kultas. Prūsai šiukštu negalėjo melstis jokiems kitiems dievams, o aukoti privalėjo tik Rikojote, dievų buveinėje.

Prūsai pirmieji iš baltų ėmė deginti savo mirusiuosius, tai atsekama pagal žymųjį Sovijaus mitą. Tačiau ugniai atiduodami būdavo tiktai vyrų palaikai. Manyčiau, mirusias moteris prūsai plukdydavo upe – vandeniu šios pasiekdavo tą patį tikslą, kaip ir sudeginti vyrai: amžinąjį sodą dausose. Šį sodą vyrai pasiekdavo žirgais, laidojamais kartu su šeimininku. Prūsai laikė žirgus, juos garbino ir griežtai skyrė nuo arklių, kuriais buvo ariama.

Taigi prūsai gyveno absoliučiai religinį gyvenimą. Dievų ir krivio kirvaičio autoritetas lemdavo kiekvieną jų žingsnį. Galbūt dabar mums tai atrodo žiauru ir barbariška, tačiau sunkiai galime įsivaizduoti jų būties skaidrumą, kupiną tikėjimo dievų valia.

Kruvino krikšto padariniai

Nepaisant aršių mūšių su ordinu, prūsų diduomenė daug lengviau negu lietuvių priėmė krikštą. Matyt, tai lėmė ir išskaičiavimas: krikštą priėmę prūsų kariai ordinui privalėjo mokėti karo grobio dešimtadalio duoklę, o nuosava valdžia, kaip žinia, pasiimdavo tris ketvirčius grobio. Prūsai buvo ne žemdirbių, o karių ir pirklių tauta, jų kultūroje viešpatavo vyriškasis pradas. Manding tai ir nulėmė prūsų istoriją, krikšto aplinkybes, asimiliaciją ir išnykimą. Būtent dėl to prūsų kultūra patirdavo tokių ryškių pakilimų ir baisių nuosmukių.

Teokratinė visuomenė negalėjo pergyventi religijos, nes ši buvo jos pamatas. Taigi prūsų religijos žlugimas reiškė ne tik prūsų valstybės žlugimą, bet ir pačios tautos išnykimą. Rašytiniai šaltiniai liudija, kad XVII a. pabaigoje ir prūsų kalba jau buvo mirusi. Ant vieno prūsiško katekizmo egzemplioriaus pirmo puslapio užrašytas epigrafas: „Prūsų kalba yra visiškai išnykusi.“ Paskutinis didysis teutonų ordino magistras hercogas Albrechtas, po ordino griūties pavertęs Prūsiją pasaulietine kunigaikštyste, buvo suskatęs skelbti Dievo žodį vietiniams gyventojams jiems suprantama kalba, tačiau pavėlavo: dauguma prūsų jau mokėjo vokiškai. Pastoriai bažnytinius pamokslus privalėjo versti į prūsų kalbą, bet ja mažai kas bekalbėjo.

Ordinui tarnavę kariai sparčiai vokietėjo, prūsiškai tekalbėjo prastuomenė, tačiau ir ją palietė dvikalbystė. Ilgiausiai prūsų kalba išsilaikė Sembos pusiasalyje. Tautos likučius visiškai pribaigė didysis 1709–1711 m. maras. Manoma, kad paskutinis prūsiškai šnekantis senukas mirė Semboje XVIII a. pradžioje.

Neva dėl krikšto į prūsų žemes įsiveržęs kryžiuočių ordinas, nuožmus krikščionybės nešėjas, ilgainiui visiškai sutapo su karingais religingais prūsais. Jų palikuonys po šios kruvinos asimiliacijos, manyčiau, ir tapo Rytprūsių tautos pagrindu.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Mes baltai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *