Bitės – unikalus gamtos kūrinys. Jei nusprendusieji užsiimti bitininkyste įveikia bičių baimę, jos gali tapti didele paguoda ir sveikam, ir turinčiam sveikatos problemų. Trakuose yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur neįgalieji gali mokytis bitininkauti. Tai VšĮ Trakų neįgaliųjų užimtumo centras (TNUC). Įgijusieji šios srities žinių turi malonų ir naudingą užsiėmimą.
Su ES parama
Nuo Vilniaus pusės vos tik įvažiavus į Trakus, negalima nepastebėti kairėje kelio pusėje esančio geltono pastato. Kieme stovintys aviliukai tarsi patvirtina, kad pataikėme ten, kur reikia. Pasitikti atėjęs bitininkystės ūkio padalinio vadovo pavaduotojas Ričardas Bajazitovas aprodo visą TNUC –C patalpas. Atsinaujinti, susipirkti naujausią įrangą pavyko gavus ES paramą. Šis neįgaliųjų centras – vienintelis Lietuvoje, kuriame, be kitų profesinės reabilitacijos programų, yra ir bitininkystės programa. Neįgaliesiems mokyti skirtoje vietoje maloniai kvepėjo vašku. Vienas iš studentų, pasirinkusių pusės metų trukmės bitininkystės mokymo programą, liejo žvakes.
Pamiršta juodas mintis
TNUC vadovaujantis Juozas Norinkevičius sakė, kad mokymo bazei sukurti prireikė 80 tūkst. Lt. „Idėja neįgaliuosius mokyti ir bitininkavimo, gimė buvusios centro vadovės Astos Kondratavičienės galvoje. Mano misija – tęsti pradėtą darbą. Iki 2013 m. turime įgyvendinti šį profesinio neįgaliųjų rengimo programos etapą“, – pasakojo įstaigos vadovas. Pasak jo, bitininkų nebus per daug, nes bitininkystė būtina ne tik gamtai, bet ir žmogaus sveikatai. „Smagu matyti, kaip žmonės po didelių traumų, užklupti sunkių ligų, kartais sunkiai koordinuojantys judesius, nuėję prie bičių, nusiramina, pamiršta juodas mintis, pradeda geriau jaustis. Dažnas tikina prisikėlęs naujam gyvenimui. Seniai įrodyta, kad bitutės teigiamai veikia žmogų, daro jį geresnį. Gaila tik, kad atėjo laikai, kai bitininkystėje, kaip ir visur kitur, svarbiausi verslo interesai, kai iš bičių šeimos stengiamasi išspausti kuo daugiau naudos“, – apgailestavo J.Norinkevičius.
Įsigis avilių
Pusę metų trunkančius kursus, į kuriuos siunčia ir už kuriuos sumoka Darbo birža, gali rinktis ir tolimiausiame Lietuvos kampelyje gyvenantys neįgalieji, nes jiems bus suteikiama gyvenamoji vieta, o kartą per savaitę apmokamos ir kelionės į namus išlaidos.
Vilnietis Albertas Andrijauskas bitininkavimo mokosi nuo vasario 20 d. „Jau dirbau prie bičių, sukau korius, dariau inventorių. Iš Ričardo labai daug sužinojau apie bites. Kol kas viskas patinka ir labai įdomu“, – įspūdžiais dalijosi vyriškis. Kartu su juo besimokantis Viktoras Noreiko papasakojo, kaip liejamos vaško žvakės. Jis sakė labai norintis išmokti bitininkauti ir tikino jau žinąs, kur pritaikysiąs žinias. „Gyvename sode, kaimynai laiko bites. Daug ko galiu ir iš jų pasimokyti. Smagu, kai jie jau ir manęs paklausia, kas naujo šioje srityje, nes žino, kad pradėjau mokytis. Manau, kad laikui bėgant įsigysiu ir avilių, nes turintys savos žemės gali pasinaudoti valstybės parama aviliams įsigyti“, – sakė V.Noreiko.
Ne tik amatas
TNUC laikomas net 60 šeimų bitynas. Pasak J.Norinkevičiaus, tai – optimalus skaičius. Bitynas suskirstytas į tris bitines, nes laikomos trijų skirtingų rasių bitės: Kaukazo pilkosios, Karnika ir Bakfasto. „Jos skiriasi tiek charakteriu, tiek gebėjimais rinkti nektarą, tiek žiemos miego ypatumais. Turi pamatyti jų nuotaikas, žinoti, kodėl jos taip elgiasi. Pavyzdžiui, Kaukazo pilkosios bitės yra nepiktos, ramios, jos surenka daugiau pikio, medų dengia šlapiai, tačiau pavasarį blogai vystosi. Vis dėlto iš mūsų turimų rasių jų ilgiausias straubliukas raudonųjų dobilų nektarui rinkti, – aiškino R.Bejazitovas. – Karnikos bitės – vidutinio ramumo, medų dengia baltai ir anksčiau už kitas pradeda auginti perus, greitai sustiprėja. O Bakfasto bitės yra ramios, produktyvios ir labai gerai siuva korius. Man labiausiai patinka Kaukazo pilkosios, su jomis dirbdamas pajuntu savotišką atsipalaidavimą. Stengiuosi nenaudoti dūminės ir, kai dirbu be pirštinių, patinka jausti, kaip jos vaikšto ant rankų.“
Pasak Ričardo, bitininkystė – ne tik amatas. Tai daugiau gyvenimo būdas, natūralumo siekimas. Juk medus yra ir vaistas, ir maistas. Jis naudojamas ir gydomojoje kosmetologijoje.
Svarbiausia – rasti kuo užsiimti
Vadovaujami J.Norinkevičiaus, kuris bitininkauja jau kelis dešimtmečius, būsimieji bitininkai dalyvauja įvairiose bitininkų šventėse, mugėse, kur gali susitikti su bendraminčiais ir jiems pristatyti tai, kas daroma TNUC. „Man pačiam bičių priežiūra – ne darbas, o malonumas ir hobis, apie kurį galėčiau kalbėti valandų valandas. Keli centro lankytojai buvo išvykę ir į Vokietiją, Graikiją, Lenkiją, kur pristatė savo veiklą“, – pasakojo R.Bajazitovas. Vyras prisipažino, kad po Vokietijoje ištikusios nelaimės, kai konvejeris vos nenuplėšė dešinės jo rankos, dar ilgai negalėjo atsigauti, grįžti į įprastą gyvenimą. Tik po truputį įsitraukęs į TNUC veiklą jis suprato, kad vėl galima jaustis visaverčiu, turėti mėgstamą užsiėmimą. Nei anksčiau, nei dabar jis neskaičiuoja valandų, praleistų po vienu stogu su bendraminčiais. Ir visiems pataria nelikti su savo nelaime vienumoje, o ieškoti širdžiai mielo užsiėmimo, juolab kad yra tokių galimybių.
