Šiomis dienomis, jei tik ramus oras, Žuvinto apylinkėse be kitų paukščių šurmulio, išgirsi ir vieną iškart įsimenantį balsą. „Griciu griciu“ – toks be paliovos kartojamas skardus, bet labai malonus balsas iš aplinkinių pievų sklinda virš ežero platybių. Tai tilvikinis paukštis, oficialiai vadinamas paprastuoju griciuku, šitaip skelbia savo buvimą.
Vikrus, greitaskrydis, didokas ilgasnapis ilgakojis sparnuotis nenustygsta vietoje, kyla ant sparnų ir aukštai danguje nepaliaujamai kartoja savo trelę. Prieš kelis dešimtmečius, ar kai tik buvo įkurtas Žuvinto rezervatas, tokie garsai turėjo džiuginti visus šlapių pievų kaimynus. Bet dabar jau neaišku, ar dar ilgai girdėsime melodingą griciuko pasveikinimą. Vos keturiuos poros griciukų šįmet suskaičiuotos rezervato teritorijoje.
Paprastasis griciukas yra viena sparčiausiai nykstančių, saugomų šlapių pievų ir pelkių paukščių rūšių. Jis peri tik neapleistose natūraliose pievose ar pelkėse, kur vandens lygis dirvoje arti žemės paviršiaus.
Nedaug tėra paukščių rūšių, kurioms išlikti taip būtina ribota ūkinė veikla šlapynėse. Ganomos ir kupstuotos žemažolės pievos reikalingos griciukui sukti lizdą, atviri dumblėti pagrioviai ar balos – ieškoti smulkių bestuburių dumble ir purioje dirvoje, aukštesni vėlai šienaujami žolynai – slapstytis ir maitintis jaunikliams
Griciukai išliko tik didelėse šlapiose ir pelkėtose pievose, kurios atviros, be medžių ir krūmų. Geromis sąlygomis Žuvinto paežerėse jų pasitaikydavo net po keletą porų vienoje vietoje. Gaila, bet tokių vietų mūsų krašte beveik nebelikę. Vargu, ar be Žuvinto pievų kurioje kitoje Dzūkijos vietoje aptiksi perintį griciuką.
Žmogaus veikla yra būtina griciukui, nors gali būti ir pragaištinga. Būtent žmogus, melioruodamas pelkes ir natūralias pievas, intensyvindamas ūkininkavimą sunaikino absoliučią daugumą griciuko ir kitų šalia jo perinčių paukščių buveinių.
Ten kur gyvena griciukas, galime tikėtis išvysti ir daugelį kitų pievų paukščių rūšių. Šie paukščiai aršiai gina savo teritorijas nuo pagrindinių grėsmių – varnų, plėšriųjų paukščių, o neretai – ir gandrų. Dažnai tai daro kartu su greta gyvenančiomis pempėmis, raudonkojais tulikais.
Galvijų ganymas Žuvinto paežerėje labai prisideda išsaugant griciukų perimvietes. Ganant atsiranda nedidelių kupstų, prie kurių griciukai suka lizdus, o nuganytoje žemoje žolėje šlapynėse griciukai lengvai randa maisto. Ganant galvijus ir šienaujant pievas, jos neapauga krūmais ir nendrėmis. Jei ganyti pradedama birželio pradžioje, griciukų jaunikliai būna išsiritę ir gali pasprukti nuo artėjančių galvijų.
Griciukų nykimas glumina gamtosaugininkus, nes tik keliose Europos vietose pavyksta išsaugoti jų populiacijas. 1990–2000 metais Europoje griciukų populiacija sumažėjo 40 %, daugiausiai dėl žmogaus veiklos pokyčių pasikeitus tinkamoms perėjimo vietoms. Lietuvoje padėtis, ko gero, dar prastesnė. Tarptautinės ornitologų organizacijos siūlo pripažinti paprastąjį griciuką globaliai nykstančia rūšimi.
httpv://youtu.be/eUXEBMa2OhU
Žuvinto biosferos rezervato direkcijos informacija
