R.Okulič-Kazarinas. Akvariumas – 3-ias dešimtmetis (2)

Kartą akvariume gyveno įvairių žuvų. Akvariumas buvo gražus, raudonai nudažytais rėmais. Jie buvo aprūdiję, bet, kasmet dažomi iš naujo, atrodė gerai.

Akvariume buvo žuvų, kurių seneliai kažkada neįtiko akvariumo taisyklėms ir buvo išgraibyti. Sako, kad jas uždarė į šaldytuvą, iš kur taip ir nebegrįžo. Tačiau jų palikuonės iš pasakojimų žinojo, kad už akvariumo sienų yra Vandenynas. Jame žuvys gyvena bendruomenėmis kaip ir akvariume, tačiau be stiklinių sienų. Tos Vandenyno žuvys neturi šeimininko, pačios tariasi kaip gyventi, pačios priima sprendimus, kaip apsirūpinti maistu. Ir turi akvariumo žuvims jau nebesuprantamą galimybę plaukioti, kur nori.

Akvariume žuvys jau nebesiskundė – nebe pirma karta čia išsirito. Gyveno pagal šeimininko nustatytą tvarką akvariume ir taikėsi prie, jo manymu, gražiai įrengto akvariumo vidaus.
Apie Vandenyną sklido tik gandai, o čia, akvariume, žinojo, kad jomis bus pasirūpinta. Visada vienoda temperatūra, prižiūrėtojas pabers maisto, kad ir vienodo, bet reguliariai. Beje, prižiūrėtojas toks geras, kad net ir vandenį kartais pakeičia.

Dėl maisto visi buvo laimingi, tiesa, kartais praversdavo pažintys su žuvimis, kurios plaukiodavo arčiau akvariumo paviršiaus. Iš jų kartais „per blatą“ galėdavai gauti neįprasto – tikro maisto – musę ar uodą. Visas kitas reguliarusis maistas būdavo panašaus į kirmėles skonio, kurių tikrų niekad ir neteko nei matyti, nei ragauti.

Mūsų akvariumo žuvys vengė garsiai aptarinėt Vandenyno gyvenimą, ne tik dėl trūkstamų žinių, bet ir dėl to, kad vos prakalbus apie Vandenyną, akvariume gana greit pasimatydavo šeimininko tinklelis.

Laikas bėgo, o raudoni akvariumo rėmai galutinai surūdijo. Akvariumui subyrėjus, protingesnės žuvys rado būdą patekti į Vandenyną. Kitos liko spurdėti, kol jas išgelbės šeimininkas. Jis tuoj pat įrengė naują akvariumą, kuris turėjo modernesnį apšvietimą ir automatinę maitinimo sistemą, tad likusios žuvelės džiaugėsi akivaizdžiai pagerėjusia situacija.

O į Vandenyną grįžusias žuvis ėmė blaškyti gaiviosios vandens srovės. Žuvys iš akvariumo nemokėjo jomis pasinaudoti, tad buvo tąsomos ir vartomos. Visai pakvaišo vargšelės nerasdamos stiklo sienų, mat buvo įpratusios baksnojant į savo atspindį plaukti ratu. Čia matė, kaip Vandenyno žuvys moka pasinaudoti reikiamomis vandens srovėmis.

Tad „užklupo“ jas Vandenynas su visai kitokia aplinka ir beribėmis galimybėmis. Laikui bėgant, net žuvis pardavėja vardu Plekšnė dabar jau ne tik kad įgavo kalbos dovaną, bet ir sveikintis iš už koralinio prekystalio pradėjo! Žinoma, iki tikrų kultūringų Vandenyno žuvų net ir prabėgus dviems dešimtmečiams buvo kur tobulėti. Ten, žuvų pulkuose, niekas nesiskina kelio pelekais per kitų galvas. Ten plaukdamos pro šalį nesibruka, o mandagiai atsiprašo. Akvariumo žuvims tai nepriimtina, mat joms natūralu ankštame akvariume stumdytis. Tad apie kokius atsiprašymus ar pasisveikinimus su nepažįstamąja čia kalbėti, paprasčiau įkąst į peleką ar stumtelėt šalin iš kelio.

Vandenyne galioja susitarimas, kuriam paklūsta visos žuvys, – vadinamas žuvų teisėmis. Dėl šių taisyklių susitarė visi vandenyno gyventojai, siekdami užtikrinti, kad daugiau niekada nepasikartotų apokalipsė, kai vandenyse buvo įsiviešpatavę rykliai, kurie teigė, kad tikra žuvis gali būti tik ryklys.

Ir ką gi iš akvariumo sugrįžusioms žuvelėms atvėrė Vandenynas per prabėgusius du dešimtmečius?

Visą laiką jos ritinėjo dugno akmenėlius kaip norėjo, bet darbams galo nesimatė. Vandenyne atrado ir šiukšlynus. Senbuvės, turėdamos daugiau patirties jų privengė. Beje, jos darė kitas klaidas – plaukiojo per arti kranto, mat ten pavykdavo gauti maisto iš kranto gyventojų.

Per tą laiką išsirito ir užaugo nauja žuvelių karta. Ji matė tik dabartinį Vandenyną, kuriame sunkiai sekėsi tvarkyti iš savo protėvių paveldėtą plotą. Pyko naujosios Vandenyno gyventojos, kodėl joms sekasi ne taip kaip senbuvėms. Kai kurios, negalėdamos pasigirti savo sugebėjimais ar darbais, prieš Vandenyno žuvis ėmė girtis savo žvynais ir spalvomis. Taip pat iš nevilties ėmė kaltinti ir kai kurias saviškes, neva dėl visko kaltos jų kitokios uodegos.

Dalis akvariumiečių išsilakstė į kitus žuvų pulkelius, kur akmenėliai jau gražiai išdėlioti. Pasilikusiųjų tarpe pasigirsdavo siūlymų – gal pabandyti pačioms susiklijuoti akvariumą, kurio viduje užsidarę pasijusime pilnaverčiais prieš Vandenyno žuvis?

Atsirado svarstančių apie ryklius, gal jie mums padėtų, juk nebuvome tos, kurių daugiausiai suėdė. Buvo prisimintas ir spurdėjimas ant grindų, kai sugriuvo akvariumas. Gal tuomet siekiamybė – „Vandenynas“ – buvo netinkama? Kai kurios apimtos nostalgijos, ragino plaukti į vandenyno pakraštį, kur kartais galima pamatyti naršantį akvariumo šeimininko tinklelį.

Pamiršo žuvelės, kad Vandenynas, buvęs jų didžiausia svajone, neužklupo jų prievarta, ultimatumais ar bauginimais. Vandenyno pasiūlyta laisvė – galimybė pačioms spręsti iškilusias problemas. Galimybė pačioms susikurti savo plotelio aplinką. Galimybė kiekvienai Vandenyno žuviai būti tuo, kuo išsirito.

Taip besiblaškydamos galų gale sugalvojo, kad dabar jau laikas ir iš Vandenyno ištrūkti. Prisimindamos patekimo į Vandenyną dieną ėmė streikuoti pasigaminusios plakatą: „Ne Akvariumui ir Vandenynui!“