Punske buvo susirinkę armonikieriai (video) (0)

Albinas Vaškevičius

Albinas Vaškevičius

Nors armonikas jau beveik pakeitė akordeonai, bet dar ir šiandien atsiranda muzikantų, grojančių armonikomis. Pernai per Andrines „Punsko užeigoje“ gražus būrys muzikantų, grojančių armonikomis buvo susirinkę į šventę „Armonikierių susiėjimas“. Tokio pobūdžio šventė buvo gal tik prieš 20 metų, bet iš tada grojusių Punsko svetainėje muzikantų jau daugumos nėra tarp gyvųjų.

Garbingiausio amžiaus atėjęs į šventę muzikantas buvo Pijus Senda iš Valinčių kaimo. Groti jam tekę ne vienose vestuvėse, jaunimo vakarėliuose, kaimo suėjimuose. Ir renginio dalyvių viena pora prisipažino, kad jų vestuvėse grojo Senda. Nors muzikanto amžius garbingas, bet pirštai dar mikliai bėginėja armonikos klavišais ir atmintyje daug įvairiausių šokių, dainų melodijų. Kaip pats sako, groti pradėjo nuo 12 metų ir grojo su garsiais muzikantais. Atminty įstrigo Bronius Bansevičius ir Onutė Bansevičiūtė iš Valinčių kaimo. „Onutė buvo labai gera smuikinykė ir necingėjo graic.“

Kitas mūsų krašto garbus muzikantas tai Jonas Balkus iš Trakiškių kaimo. Peržengęs 80-metį, bet su armonika išgyvena antrą jaunystę. Groja ne tik savo žmonai, vaikams ir anūkams. Tylią vasaros popietę jo muzika virpina aplinkinių gyventojų širdis. Groti pradėjo jau suaugęs. Tėvas vokišką armoniką nupirko užėmus vokiečiams mūsų kraštą. „Kap apsivediau, tai nustojau groc ir armonikų pardaviau. Prieš kokius ketverus metus, kap Sigitas nusipirko naujų armonikų ir pradėjo groc, tai ir man vėl užėjo ūpas. Nusipirkau iš Bartnyko armonikų ir vėl prisiminė seniai grotos ir girdėtos melodijos. Antrusyk mokycis langviau negu iš pradzų.“

Prieš 2 metus prisijungęs prie Sigito Šliaužio ir Jurgio Vaicekausko, spėjo sugroti ne viename koncerte, dalyvauti ne vienoje išvykoje.

Džiaugėmės visi muzikos mėgėjai, sulaukę garbingo svečio iš Lietuvos, garsaus Lazdijų krašto muzikanto Albino Bartnyko, gimusio 1926 m. Apie savo pirmus grojimus yra pasakojęs kažkada ekspedicijos dalyviams: „Pirmiau tik smuikai buvo, ir tai ne visur. Tų smuikų ne visi turėj ir ne visi mokėj [groti].“ Šį instrumentą buvus itin populiarų rodo ir prisiminimai apie tai, kad vaikai, nesulaukdami, kada galės juo griežti, patys bandydavo jį įsigyti, pasigaminti. Albinas Bartnykas pasakojo, kad jo tėvas, Budiškių smuikininkas, savo smuiko jam neduodavo, todėl jis pats pasigamino smuikelį iš lentukės ir lankelio: „prisirišo siūlus ir grojo.“ Tik vėliau pradėjo groti armonika.

Armonika tai nesenas, palyginti su smuiku, instrumentas. Ji sukurta 1822 m. Berlyne. Lietuvoje paplito XIX a. viduryje. 1853 m. armoniką mini Antanas Baranauskas, kuria pats ir mokėsi groti. XX a. pr. pradėtos gaminti lietuviškos armonikos. Labiausiai paplitusios dviejų eilių. Vienos eilės armonika dar kartais vadinama konstantinka. Peterburgo armonika jau trijų eilių. Ištempiant ir suglaudžiant abiejų šių tipų armonikų dumples, garsų aukštis kinta.

Kaimo muzikavimo praktikoje buvo įsigalėjusi tradicija, kad kiekvienas meistras instrumentą pasigamina pats. Nykstant lietuvių liaudies muzikavimo tradicijoms, mažėjo ir savamokslių kaimų, miestelių muzikos instrumentų meistrų. Kai kurių instrumentų gamybos tradicijos ir visai išnyko, pvz., iš nemažo būrio XX amžiuje garsėjusių dumplinių instrumentų (armonikų, koncertinų, bandonijų) dirbėjų šiuo metu visoje Lietuvoje žinomi tik keletas. Dauguma jų dar moka taisyti armonikas – pakeisti dumples, suderinti balsus. Toks meistras, kuris gali pakeisti bet kurią armonikos dalį, suderinti balsus, yra Albinas iš Lazdijų. Kaip gerą meistrą ir nepakeičiamą muzikantą jį pažįsta pusė Lietuvos, pažįsta ir mūsų kraštas. Ne vienas pas jį pirko ar taisė armoniką.

Albinas Bartnykas buvęs Lazdijų zakristijonas, 35-erius metus dirbęs Lazdijų kultūros namuose, grojęs įvairiuose ansambliuose, pastaruoju metu susijęs su „Dziedukų“ folkloro kapela, kuri 2004 m. laimėjo „Aukso paukštę“. Ši kapela varžėsi su Punsku laidoje „Duokim garo!“ Jis pelnytai tituluojamas Dzūkijos muzikantų karaliumi, dar nepametęs pirštų miklumo, muzika sugebąs užburti ir seną, ir jauną.

Atvykdamas į šventę Punske, Albinas atsivežė ir kitą Lazdijų krašto muzikantą – Romą Burneiką, grojantį vestuvėse ir kituose suėjimuose. Romas gimė 1952 m. Lazdijuose. Muzikinius gebėjimus paveldėjo iš tėvų. Jo tėvas Vladas buvo geras muzikantas. Grojo smuiku, armonika ir bandža. Romas pradėjo groti armonika būdamas 5-erių. Septynmetis jau su tėvu grojo vestuvėse akordeonu „HOHNER TANGO“. Šis instrumentas jį taip sužavėjo, kad tėvas turėjo parduoti karvę ir nupirkti sūnui instrumentą, nes nedavė gyventi. Iš tėvo išmoko ir smuiku groti, bet šiuo metu į rankas jo neima, o groja „HOHNER VERDI“, pagaminta 1930 metais. Romas žymiai jaunesnis už vardytus muzikantus ir jo muzika jau šiuolaikiškesnė.

Kitas Valinčių kaimo muzikantas, ne tik turintis didžiulę patirtį grojant vestuvėse ar vakarėliuose, bet daug metų savo muzika ir gražia laikysena žavintis scenos gerbėjus, tai Sigitas Šliaužys. Jis vienintelis groja armonika „Tėviškės aiduose“, jis taip pat „pirmąja“ armonika groja „Kaimo muzikantų“ grupėje. Kaip pats Sigitas prisimena, armonika buvo „užmesta“. Per amžinus ūkio darbus nebuvo laiko groti. Perdavus ūkį žentui ir sveikatai sušlubavus, paaugus anūkui, vėl grįžta prie armonikos. Ji padeda nurimti, užmiršti skausmus ir negandas.

Sigitas suskaičiavo, kad grojęs daugiau nei 60-yje vestuvių. Teko groti su daugeliu anuometinių muzikantų. Geriausiai prisimena savo brolį Juozą iš Šlynakiemio, Antaną Rėkų, kuris grojo smuiku ir armonika, Vaclovą Cirušį, Julijoną Babkauską iš Vaitakiemio. Šeimos muzikantas buvo dėdė, kuris grojo savo pasigamintu smuiku. Sigitas prisimena, kaip vaikystėje surado dėdės pasiruoštą stygom trinti savo darbo kanifoliją ir žaisdamas ja ištepė namų slenkstį. Gavo rykščių nuo tėvų, nes dėdė eidamas „užsikabino už slanksco, prilipo kaliošis, ir pargruvo“.

Punsko krašto scenos pažiba, susiejęs savo laisvalaikį su liaudies kapela „Klumpė“ ir joje grojantis jau 40 metų, tai Valentas Uzdila. Kapeloje jis groja ne tik armonika, bet ir smuiku. Vakaro metu pagrojo įspūdingą maršą ir iš savo brolio Vytauto išmoktą Degučio valsą. Ne tiek muzikantas, kiek dainininkas – Adas Zimnickas iš Punsko. Armonika jis groja įvairių suėjimų metu mokykloje, giminių susibūrimuose, draugų ratelyje. Nereikia perdaug kalbinti – jeigu yra kam šokti Adas pagroja.

Šventė susilaukė dar dviejų ypatingų muzikantų iš Lietuvos: etnomuzikologo Arvydo Kirdos iš Vilniaus ir kalvarijiečio Albino Vaškevičiaus iš Kauno. Arvydas šiuo metu dirba tarp Gudijos lietuvių ir Punsko-Seinų krašte lankosi ne pirmą kartą. Jis jau įrašinėjęs muzikantus. Šį kartą ne tik papildė įrašų repertuarą, bet ir pats grojo. Ir ne bet ką, o sudėtingą tango, kurį atlieka profesionalų kvartete savo pamėgta bandonija.

Albinas Vaškevičius su Punsku yra susijęs giminystės ryšiais. Pirmą kartą čia atvažiavęs prieš 32 metus, atsiradus galimybių lankosi labai dažnai ir yra bičiulių labai laukiamas. Lietuvoje Albinas yra žinomas kaip vakaronių muzikantas. Esant reikalui į vakarones jis važiuodavo iš Kauno į Vilnių. Labai dažnai jos vykdavo siaurame rate arba toli nuo „akių“, nes tais laikais ir liaudies šokis buvo tarybinei valdžiai įtartinas. Sąjūdžio laikais, eidamas kelio sargybą vieno iš mitingų metu, peršalo ir ilgiems metams prarado balsą. Tik ilgų gydymų ir geležinės valios, pastangų dėka balsą pavyko atgauti. Jis vėl aktyviai įsitraukė į lietuvių folklorinį judėjimą ir tradicinės kultūros puoselėjimą. Susirinkusiems Albinas papasakojo, kad tik vienoje žygeivių išvykoje jam atsivėrė akys ir jis suprato, kad yra nuostabių vietų Lietuvoje, apie kurias vadovėliai nerašo, daugybė liaudies dainų, kurių scenoje neišgirsi, ir daug lietuviškų šokių, kuriuos reikėtų mokėt laikant save lietuviu.

Reikia paminėti dar vieną muzikantą – punskietį Jurgį Vaicekauską, gimusį Vilkapėdžiuose, kuris tik vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje grojo armonika, ir vėl į rankas ją paėmė po daugelio metų. Tai savamokslis muzikantas tikrąja to žodžio prasme. Šeimoje visi broliai ir seserys geri dainininkai. O pomėgį muzikuoti galbūt perėmė iš dėdės Prano – žinomiausio apylinkėje smuikininko, su kuriuo jaunystėje teko kartu pagroti. Armonika groti mokėsi pats. Arvydo Kirdos priverstas prisiminti, ką grojo jaunystėje, Nijolės Balčiūnienės pagirtas – dabar groja kasdien po keletą valandų. Atranda ne tik senų kūrinių, girdėtų vaikystėje, bet pavyksta ir pačiam ką nors malonaus ausiai sukurti. Jis ne tik groja, bet ir „susirgo“ didžiule aistra amonikoms. Kiek jų namuose yra, nelabai namiškiai žino, bet parodą surengti jau būtų nesunku. Kiekviena įsigyta armonika yra Jurgio „prakalbinta“. Daugiausia kolekcijoje Hohnerio tipo armonikų. Su viena reikia ilgiau pasigalynėti, su kita trumpiau, bet po kiek laiko visos paklūsta vis miklesniems pirštams.

Muzikantų pasirodymo pabaigoje jaudinančią folklorinę dainą padainavo Toma Grašytė iš Vilniaus, o „Kaimo muzikantų“ trijulė pagrojo Degučio polką, žinomą kaip polka „Miškas“.

Juozas Degutis tai daugelio mūsų krašto muzikantų mokytojas. Pats sako: „Gal 20 vyrų išmokiau groti, bet gerais muzikantais tapo 6. Tai Jonas Šliaužys iš Kampuočių, Vytas Uzdila iš Kreivėnų, Juozas Bukauskas iš Pelelių, Juozas Nevulis iš Raistinių, Murinas iš Sankūrų ir Juozas Bansevičius iš Valinčių.“

Kategorijos: Etninė kultūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: