Gruodžio 14 d. 17 val. Filologijos fakulteto K.Donelaičio skaitykloje (įėjimas pro Lituanistikos centrą iš M.K.Sarbievijaus kiemo) vyks profesorės Viktorijos Daujotytės knygos apie Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorę, rašytoją Birutę Baltrušaitytę-Masionienę pristatymo vakaras.
Vakare dalyvaus knygos autorė, prof. V.Daujotytė, VU Filologijos fakulteto dekanas dr. Antanas Smetona, Rusų filologijos katedros dėstytoja dr. Dagnė Beržaitė.
Prof. V.Daujotytės mažoji monografija „Eiti savo keliu“ pradeda naują Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto knygų seriją „Mintis ir atmintis“ skirtą šį pasaulį jau palikusioms ryškiausioms filologų asmenybėms.
Kiteraturologė B.Baltrušaitytė-Masionienė (1940-1996) Vilniaus universitete dėstė tris dešimtmečius, yra devynių poezijos ir prozos, šešių mokslinės literatūros knygų autorė.
„Knyga apie Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorę, rašytoją Birutę Baltrušaitytę-Masionienę turėjo būti parašyta. Negalima apeiti neapeinamo,“– sakė prof. Viktorija Daujotytė.
B.Baltrušaitytės-Masionienės poeziją skaitys Irena Plaušinaitytė ir Violeta Mickevičiūtė, koncertuos apeigų folkloro ansamblis „Kūlgrinda“ ir Sutartinių mokyklos dainininkės.
B. Baltrušaitytė-Masionienė gimė 1940 m. spalio 24 d. Lomiuose, Tauragės r. Būdama dvidešimties metų atvyko studijuoti į Vilniaus universitetą ir jį baigusi ten dirbo 36-erius metus. Visus savo mokslinio darbo metus atidavė universiteto Rusų literatūros katedrai. 1971-aisiais apgynė daktaro disertaciją. 1976-aisiais tapo docente, 1991 m. jai buvo suteiktas habilituotos daktarės vardas. 1993 metais tapo profesore.
B. Baltrušaitytės-Masionienės kelias į literatūrą buvo nelengvas ir nepaprastas. 1974 m. palaidojusi tragiškai žuvusį vyrą, poetą ir kritiką Antaną Masionį, likusi našle su dviem mažametėm dukrom, savo sielvartą ji pavertė kūryba.
B.Baltrušaitytė-Masioniene su dukrelėmis – Audrone ir Aiste
Savo autobiografijoje rašytoja rašė: „Kūryba vėlei atgimė lyg ir nelauktai, netikėtai. Iš pradžių man jos reikėjo tarsi pasikalbėjimo su savimi ar su kitu… Paskui parodžiau redakcijoms (gal ir nebūčiau drįsusi, jeigu ne toji įžanga – praeitis Tauragėje). Ir štai „Nemunas“ išspausdino, o R. Keturakis gražiai man parašė… Be jo, trys rašytojai – visi skirtingi – lyg ir parėmė mane ar paskatino – E. Matuzevičius , M. Martinaitis, J. Vaičiūnaitė. Negaliu jiems nejausti skolos. Jie buvo nuoširdūs. Aišku, mano debiutas vėlyvas, bet, matyt, kitaip negalėjo būti – šitaip susiklostė gyvenimas“.
Pirmasis eilėraščių rinkinys „Žolynų prieglaudoj“ pasirodė 1980 m. Tais pačiais metais B. Baltrušaitytė – Masionienė buvo priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą. Vėliau buvo išleistos kitos poezijos knygos – „Upių pradžioj“ (1982), „Šuliniai“ (1986), „Lietuvninkų ir prūsų žemėj“ (1991), apsakymų rinkiniai „ Po pietvakarių dangum“ (1981), „Lieptai“ (1985), apysakų knyga „Sugrįžimai“ (1988). „ Po Žalgirio kautynių“ (1993), sudaryta iš anksčiau vaikų periodikoje skelbtų apsakymų.
Išmokusi estų, ukrainiečių, čekų, slovakų kalbas, Birutė Baltrušaitytė daug vertė. Jos išversti B. Alver, I. Arinio, D. Čeredničenkos, J. Kaplinskio, L. Koidulos, L. Kostenko, J. Bėgelio, P. Rumo, V. Stuso, G. Suitso, M. Vingranovskio, A. Vyrlaid, V. Zatulevyterio ir kitų rašytojų poezijos ir prozos kūriniai.
Dirbdama Vilniaus universitete, B. Baltrušaitytė – Masionienė dėstė ne tik klasikinę rusų literatūrą – F. Dostojevskį, L. Tolstojų, A. Čechovą – bet ir skaitė Rytų slavų (ukrainiečių, baltarusių), Baltijos tautų (latvių, estų) literatūros kursus, rengė paskaitas apie čekų ir slovakų literatūrą. Visą gyvenimą tyrinėjo kaimyninių tautų literatūros ir kultūros ryšius su Lietuva. Viena po kitos pasirodė jos knygos: „Dabartinės estų prozos bruožai“ (1977), „Levas Tolstojus ir Lietuva“ (1978), „Literatūrinių ryšių pėdsakais“ (1982), „Iš Kalevo šalies: Estų literatūros puslapiai“ (1990), „Su savąja tauta: Pabaltijo ir Rytinių slavų tautų literatūra“ (1990, 1994). Šiuos tyrinėjimus vainikuoja Atviros Lietuvos fondo konkursą laimėjusi, „Aidų“ leidyklos dideliu tiražu išleista knyga „Baltijos tautos“ (1996) – pirmasis tokio užmojo darbas Lietuvoje. Tai eseistinės apybraižos apie Baltijos tautų kultūrinius panašumus.
Paskutinioji Birutės Baltrušaitytės – Masionienės parašytoji knyga „Mažosios Lietuvos moterys“ (1998). Staiga nutrūkstantis, nespėtas iki galo pasakyti „Pabaigos žodis“ yra paskutinė jos kūrybos pastraipa.
1996 m. rugpjūčio 2 d. Birutę Baltrušaitytę – Masionienę priglaudė menininkų kalnelis Antakalnio kapinėse.
Birutė Baltrušaitytė-Masionienė
Lenkis,
lenkis iš tolo mirties,
jos rankų šešėlio ant trupančio tinko,
marmurinių tašytų paminklų.
Dar būkim abu ne laiškuos, ne eilėrašty, o šalia.
Dar būkim abu virš žolės, neapaugę žole.
Dar būkim abu šiltom apdulkėjusiom kojom
ten, kur upė Šventoji.
Birutė Baltrušaitytė
Parašykite komentarą