M. Kundrotas. Nuo Padanijos iki Oranijos: kada gimsta tautos? (19)

Marius Kundrotas | respublika.lt nuotr.

Marius Kundrotas | respublika.lt nuotr.

1996 m. Italijos šiaurėje paskelbta nauja valstybė – Padanija. Nepriklausomybės deklaraciją parengė Umberto Bosio (Umberto Bossi) vadovaujama Šiaurės lyga (Lega Nord). Šis politinis projektas pagrįstas socialine ir ekonomine atskirtimi tarp turtingesnės šalies šiaurės ir vargingesnių pietų. Pietiečiai masiškai vyko dirbti ir gyventi į šiaurę, užimdami šiauriečių darbo vietas, o valstybei teko pietiečių skurdą kompensuoti šiauriečių mokesčiais. Ambicingi politikai netruko šią padėtį išnaudoti savo karjeros tikslams, tardami visų šiauriečių vardu: užteks mus išnaudoti!

Iš pradžių projektas apėmė praktiškai visą Italiją į šiaurę nuo „despotiškojo metropolio“ – Romos. Paskiau apsiribota Venecija, Lombardija, Emilija-Romanija, Pjemontu ir Ligūrija. Šalis praminta pagal Po upę. Neilgai trukus imta išradinėti ir padaniečių tauta. Anot Šiaurės lygos ideologų, šiaurės italai iš tiesų esą keltai, okupuoti ir integruoti romėnų. Kiek ir kokių tautų nuo Breno laikų žygiavo per šiuos kraštus, pernelyg nesigilinta, bet įdomiau – kas kita.

pitchinvasion.net nuotr

pitchinvasion.net nuotr

Joks etninis tapatumas, skiriantis šias provincijas nuo likusios Italijos, o kartu – jungiantis jas tarpusavyje, ligtol tiesiog nežinotas. Čia gyveno lombardai, pjemontiečiai, ligūrai, o virš viso to gyvavo italų tapatybė. Ne padaniečių, juo labiau – ne keltų. Skirtinga istorinė patirtis suformavo ne tik skirtingą ūkinį lygį, bet ir gana skirtingus papročius. Perkėlus tai į politiką, prisiminti keltai… Skirtumas nuo pietų italų grindžiamas net ir tokiais buitiniais argumentais: jie mėgsta vyną, o mes – alų!

Šiaurės lygai įsijungus į Silvijo Berluskonio (Silvio Berlusconi) valdžios koaliciją, Padanija greitai pasitraukė į antrą planą, o ilgainiui – praktiškai užmiršta. Visa, kas liko iš separatizmo – reikalavimai daugiau savarankiškumo biudžeto, mokesčių, sveikatos apsaugos srityse, kas puikiai išsiteko civilizuotame decentralizacijos diskurse, o šiauriečių-pietiečių priešpriešą pakeitė klasikinis šiuolaikinio nacionalizmo akcentas – užkardyti imigraciją iš kitų tautų. Buvę separatistai suartėjo su italų tautininkais kovoje už bendrą tapatumą ir bendrus interesus.

Šešeriais metais anksčiau už Padaniją pietų Afrikoje gimė kitas politinis ir tapatybinis projektas – Oranija. Būrų dvasininkas Karlas Bošofas (Carel Boshoff) įkūrė gyvenvietę, kurioje paskelbta „laisvoji valstybė“ – savotiškas būrų „bantustanas“, atitinkantis tai, ką juodiesiems afrikiečiams kūrė Pietų Afrikos Respublika būrų viešpatavimo laikais. 2004 m. Oranija jau įsivedė savo valiutą – orą.

Būrų siekis išsaugoti savąjį tapatumą ir atkurti savo valstybę – tegul ir „kvazi“ lygiu – Europoje vertinamas prieštaringai, netgi tarp tautininkų. Viena vertus, prieštaringumui pasitarnauja primityvus šio klausimo sutraukimas į rases, jų skirtumus ir vienos rasės pranašumą prieš kitą. Gana ilgai būtent taip savo teisę į šias žemes grindė pačių būrų ideologai ir politikai. Antra vertus, žmogaus teisių požiūriu, dabartinė padėtis Pietų Afrikos Respublikoje – po Nelsono Mandelos (Nelson Mandela) revoliucijos – mažai kuo skiriasi nuo to, kas vyko būrų apartheido režimo laikais. Jei anksčiau baltieji terorizavo negrus, tai dabar – atvirkščiai.

Tautininkui, žinoma, kyla du klausimai: pirma – ar būrai čia yra senbuviai, antra – ar juos apskritai galima laikyti tauta? Jų atveju atsakymas į antrąjį klausimą tiesiogiai sąlygoja atsakymą į pirmąjį.

Žiūrint į istorinį eiliškumą, šiame krašte iš tiesų pirmiausiai apsigyveno negrų tautos. Jokios būrų tautos tuo metu čia nebuvo. Tiesą sakant, jos nebuvo ir niekur kitur. Būrais, o kitaip – afrikaneriais – pasivadino olandų, prancūzų ir kitų tautų kolonistai, ėmę keltis į pietų Afriką XVII–XVIII a. Stumiami nuo pakrantės naujų kolonizatorių – britų – afrikaneriai kėlėsi į krašto gilumą, kur XIX a. įkūrė savas valstybes – Natalį, Oranžiją ir Transvalį.

Jas vieną po kitos okupavo britai. Po to kelios britų kolonijos sujungtos į Pietų Afrikos Sąjungą, o dekolonizacijos laikais iš jos gimė Pietų Afrikos Respublika. Čia valdžią greitai susigrąžino būrai, o galiausiai – juodieji afrikiečiai. Atrodytų – viskas grįžo į savo vietas.

Apžvelgę praktinius faktus – žvilgtelkime į teorinę pusę, o po to vėl grįžkime prie praktikos.

Pirmas teorinis klausimas: ar tautos – pirmapradės bendruomenės, ar jos – kuriamos? Atsakymai į šį klausimą pernelyg dažnai būna vienareikšmiai.

Jei tautos būtų stabilios konstantos – ligšiol gyventų šumerai, etruskai, tocharai ir daugybė kitų senovės tautų. Nebūtų lietuvių ir latvių, jau nekalbant apie prancūzus, vokiečius ar anglus, susiformavusius iš daugybės ankstesnių tautų.

Kita vertus, jei tautose nebūtų kažko pastovaus, bet koks tautos projektas priklausytų grynai nuo atskirų politikų valios. Dar gerai atsimename „tarybinės liaudies“ (iš tikrųjų – „tautos“) projektą, kuris net pačioje sovietų galios viršūnėje buvo greičiau fikcija, nei masinė tapatybė. Liktų neaišku, kodėl net ir dviejų aukščiau aptartų grupių likimai – tokie skirtingi: afrikanerių tapatybė – išliko šimtmečius, o padaniečių – žlugo per porą dešimtmečių, dar net nesusikūrusi.

Atrodo, arčiausiai tiesos būtų atsakymas, jog pastovus yra pats tautiškumo principas – žmonių sąsajos kilmės, kalbos, kultūros ir savimonės pagrindais. Jis yra viršistorinis – bent jau tiek, kiek viršistorinė pati žmonija ar vos šiek tiek mažiau. Konkrečios tautos – visada istorinės. Jos atsiranda ir išnyksta.

Antras teorinis klausimas – tautos sąsaja su tėvyne: kur yra konkrečios tautos tėvynė ir kas yra konkrečios tėvynės tauta? Čia atsakymas – ne ką paprastesnis, gal net – sudėtingesnis. Vis dėlto jį rasti – įmanoma. Seniausias tautos kraštas – seniausia krašto tauta. Šiedu principai nevisad sutampa – tiesą sakant, sutampa gana retai. Vis gi abu jie atrodo pateisinantys save. Švedai nėra seniausi Švedijos gyventojai – tokie yra samiai, bet švedų tauta susiformavo Švedijoje. Dėl to abi šias tautas – bet ne kurias nors kitas – dera laikyti Švedijos senbuvėmis. Panaši situacija Latvijoje – su latviais ir lyviais, Japonijoje – su japonais ir ainais.

Dabar jau galima grįžti prie praktikos. Jei būrai – tauta, ji susiformavo tame krašte, kur dabar gyvena. O jei taip, ji turi lygias teises su seniau čia gyvenusiais juodaisiais afrikiečiais. Yra ir toks argumentas, jog būrai šiandien apskritai keliasi į negyvenamas ar beveik negyvenamas teritorijas, tačiau tai – greičiau detalės, nei principinis klausimas. Esminis klausimas lieka: ar būrai – vis gi – tauta?

Šiuo klausimu darsyk palyginkime afrikanerius su padaniečiais. Jau minėta, jog tautos – kuriasi. Vis gi tam neužtenka metų ar net dešimtmečių. Paprastai užtrunkama šimtmečius. Nėra pagrindo neigti, jog išlikus socialiniams, iš dalies – kultūriniams ir sustiprėjus politiniams skirtumams tarp šiaurės ir pietų italų, iš jų galėtų susiformuoti atskiros tautos. Būtent taip išsiskyrė „Deutsche“ ir „Dietsche“ – vokiečių aukštaičiai ir žemaičiai, iš kurių dar vėliau išsiskyrė olandai ir flamandai, o mums artimesniu atveju nedaug betrūko, jog atskiromis tautomis būtų tapę lietuviai ir lietuvininkai – išlaikę net bendrą tautovardį.

Dažniausiai pirmiau susikuria tautos, o tik po to – valstybės. Padaniečių ir afrikanerių atvejai šiuo klausimu – vėl skirtingi. Tautų kūrimasis vyksta iš apačios, o ne iš viršaus. Politika čia išreiškia kultūrą, o ne kultūra – politiką. Nors padaniečių atveju kultūrinių, lingvistinių, istorinių, pagaliau – net ir genealoginių (žinoma, neapsiribojant keltais) savitumų netrūko, jų akivaizdžiai neužteko skubiai iš nieko sukurti naują tautą. Lengviau buvo atkurti ligūrus ar lombardus. Norint sukurti padaniečius, reikėjo dviejų visiškai priešingų sąlygų: pirma – galutinai sulieti juos tarpusavyje, antra – atskirti nuo kitų italų. Nei viena, nei kita neįvyko.

Nėra jokių abejonių, jog afrikanerių protėviai Afrikoje – kolonistai. Lygiai kaip švedų protėviai – Švedijoje, norvegų protėviai – Norvegijoje, anglų protėviai – Anglijoje. Ar dėl to anglų, švedų, norvegų nelaikome tautomis? – Žinoma, jei apskritai pripažįstame tautą tikrove.

Afrikaneriai turi savo kalbą: kol kas ji beveik nesiskiria nuo olandų kalbos, galutiniam atsiskyrimui dar būta per mažai laiko. Čekai su slovakais ir suomiai su estais irgi susišneka. Afrikaneriai turi savo kilmę: ji nėra vien olandiška, antras vyraujantis elementas – prancūzų, yra ir kitokių. Afrikaneriai turi savo tapatybės raidos istoriją: trys ar keturi šimtai metų – ne pora dešimtmečių. Pagaliau, afrikaneriai turi savo kultūrą, kuri labai stipriai skiriasi nuo šiuolaikinių olandų: ne veltui prarandantys viltį išgyventi Afrikoje būrai mieliau renkasi keltis į konservatyvią Gruziją, nei į libertarinę Olandiją, kur tiesiog nebesitiki pritapti.

Gali kilti klausimas: o kaipgi amerikiečiai, kanadiečiai, pagaliau – šveicarai? Kiekvienas atvejis – gana savitas. Jei kiekvieną žmonių grupę, pasivadinusia tauta, ja ir pripažinsime, teks laikyti tauta ir Rusijos gyventojų surašyme pasirodžiusius džedajus.

Amerikiečių atvejis iš pažiūros – artimiausias afrikanerių atvejui. Kolonizatoriai iš įvairių tautų apsigyvena kitų tautų žemėse, atsiskiria nuo savųjų motininių tautų ir patys nusprendžia tapti tautomis. Vis gi iš tiesų šiedu atvejai – tiesiog priešingi.

Amerikiečių etninę bazę sudarė viena etninė grupė – anglosaksai, atsižvelgiant į faktą, jog amerikiečių projekto kūrime dalyvavę airiai ir škotai jau irgi kalbėjo anaiptol ne gėliškai. Šių tautų žmonės, atsibudę amerikiečiais, prieš tai užmigo britais, lingvistiniu, iš esmės – kultūriniu, o iš dalies – net genetiniu požiūriu jau integravęsi į anglosaksiškąjį etnosą. Užtai po to prasidėjo priešingos tendencijos: į vadinamąją amerikiečių tautą viena po kitos liejosi visiškai skirtingų tautų, kultūrų, pagaliau – rasių bangos. Amerikiečiams tiesiog nebuvo laiko susiformuoti kaip tautai, nes vėl ir vėl ateina gausūs svetimi elementai, kas tęsiasi iki šiol.

Afrikaneriai – atvirkščiai. Jų tautos projekte susiliejo dvi visais požiūriais skirtingos tautos – olandai ir prancūzai – su mažesniais kitų tautų inkliuzais. Bet po to būrai mažiausiai du šimtmečius formavosi gana uždaroje etninėje, genealoginėje ir kultūrinėje erdvėje, su niekuo nesimaišydami.

Amerikiečiai pradėjo kaip tauta, o baigė kaip jų kratinys. Afrikaneriai pradėjo kaip skirtingų tautų junginys, bet iš šio junginio gimė kaip tauta.

Kanadiečiai – apskritai naujas istorijos produktas. Iki dekolonizacijos ir Britų imperijos transformacijos į savarankiškų šalių sandraugą Kanadoje gyveno anglai (jei norite – anglosaksai arba tiesiog – britai) ir prancūzai, drauge su indėnų tautomis ir eskimais. Iš jų gal tik prancūzai identifikavosi šiek tiek kanadiečiais – atsiskirdami nuo vyraujančių britų. Kanadiečiai dabartine prasme atsirado maždaug tuo metu, kai atsirado Kanados valstybė.

Šveicarijos atvejis – dar kitoks. Jos pradžia iš esmės buvo monoetninė: Šveicariją pradėjo kurti vokiečių etninė grupė – švabai. Vėliau prisijungė prancūzai, dar vėliau – italai, galiausiai lygias teises gavo seniausieji krašto gyventojai – retoromanai. Keturios skirtingos kalbos, keturios skirtingos kilmės, jei kas jungia – tai kultūra ir savimonė. Du aspektai iš keturių. Jei šveicarai – tauta, tai labai jau sąlyginai.

Oranijos vėliava | wilipedia.org nuotr.

Oranijos vėliava | wilipedia.org nuotr.

Dekolonizacija pagimdė daug valstybių ir ne ką mažiau dirbtinių tautų, iš kurių dauguma – tiesiog nepasiteisino. Irakiečių „tauta“, regisi, gyvena paskutines dienas: šį kolonializmo reliktą palaikė tiktai geležinė monarchų ir diktatorių valdžia, jos nebelikus – visi prisiminė esą arabai, kurdai, asirai ir turkomanai. Palestiniečių „tautos“ iki Izraelio valstybės projekto apskritai nebuvo: ši „tauta“ iš Izraelio arabų sukurta grynai kaip priešprieša žydų valstybės atsikūrimui, tik ši priešprieša tą surogatinę „tautą“ kol kas ir palaiko. Neaišku, ar ilgai išliktų pakistaniečių „tauta“, sulipdyta iš daugybės skirtingų tautų, jei vieną dieną išsispręstų konfliktas su Indija.

Filipiniečių tautą galima būtų įvardyti ir be kabučių, nes ją iš aplinkinių išskiria ir iš vidaus jungia daugelis tautoms būdingų bruožų, nuo kilmės iki kalbos, bet senesnės tautinės tapatybės ją vis tiek skaldo – kartu su religija. Apie „šrilankiečių tautą“ praktiškai net nekalbama: sinhalų ir tamilų takoskyra, nuo pat valstybės sukūrimo besireiškianti kruvinais konfliktais, neleidžia tokios kalbos net pradėti.

Žinoma, visų paskelbtų, apsiskelbusių ir išties dar besikuriančių tautų – neapžvelgsime. Lieka viltis, jog bent šiek tiek praskleista uždanga į slėpiningą tautų raidos pasaulį, šios raidos principus ir jų raišką dabartyje.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: