I.Gasperavičiūtė. Ar Lietuva išlaikys Berznyko egzaminą? (4)

„Įamžiname Lietuvos karių, kurie 1920 metais kartu su Raudonąja armija įsiveržė į Lenkijos teritoriją, poilsio vietą. Klebonas“. Toks įrašas puikuojasi ant netikėtai Berznyko kapinėse atsiradusio paminklinio akmens“, – prieš mėnesį rašėme „Aušroje“. Besilankantiems Berznyke nekyla abejonių, kad šiuo paminklu siekiama pažeminti Lietuvos karių, žuvusių 1920 m., atminimą. Tačiau paminklas pastatytas ir tam, kad klastojant ar savaip interpretuojant istoriją neigiamai veiktų taip pat lenkų ir lietuvių ateities tarpusavio santykius. „Aušroje“ anuomet klausėme, ar Lenkija išlaikys Berznyko egzaminą. Matyt, greit tai neįvyks, kadangi nesigirdi net mažiausios užuominos, kad tokie veiksmai broliškos tautos atžvilgiu yra nepriimtini. Maža to, Berznyke prieš dešimtmetį statyti beržiniai kryžiai šiandien keičiami granitiniais. Poetas pasakytų, kad „ruošiamasi ilgai ir šaltai žiemai“. Tai turėtų mus visus versti suklusti ir nepražiopsoti svarbaus momento, kuomet galime patekti į ilgas ir nesibaigiančias bergždžių ginčų pinkles. Gal dar galime to išvengti?

Todėl šiandien klausiame, ar Lietuva išlaikys Berznyko egzaminą ir neleis ne tik niekinti žuvusių savanorių atminimo, bet ir ilgiems dešimtmečiams įsigalėti naujiems lietuvių ir lenkų tarpusavio santykių kenksmingiems stereotipams. Skeptikai pasakys, kad tai vietinės reikšmės incidentas, o jo eskalavimas ar kėlimas į tarpvalstybinių santykių plotmę tik pablogins padėtį. Tačiau ir tokio skepticizmo ribas vis dėlto reikėtų kaip nors nustatyti, juk kalbame apie kiekvienai tautai šventą dalyką – žuvusių ir ten palaidotų jos karių atminimą.

Šioje situacijoje juk nebūtina mojuoti kumščiu ir skelbti patriotinius šūkius. Reikia ramiai ir dalykiškai kalbėtis, ypač su tais, kurių pasaulėžiūra ir pasaulio suvokimas nesibaigia ties kapinių tvora. Turime iš ko pasimokyti. Šiais metais Lietuvos istorijos instituto pastangomis buvo išleistas Mykolo Romerio dienoraštis. Jame šis iškilus lenkas, apsisprendęs savo likimą susieti su Lietuva, pats su savim ir savo amžininkais diskutuoja apie 1920-1921 m. Lietuvos ir Lenkijos santykius. Ieško būdų, kaip išsaugoti tuomet neseniai atkurtą Lietuvos valstybingumą ir išvengti lietuvių ir lenkų tarpusavio susipriešinimo ilgiems dešimtmečiams.

Mykolas Romeris (1880-1945) buvo teisėtyrininkas konstitucionalistas, profesorius, universiteto rektorius, Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas, vienas iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo sąjūdžio ideologų. M. Romeris daug bendravo su lietuviais ir lenkais inteligentais. Jis neliko pasyviu stebėtoju lietuvių ir lenkų tarpusavio kovų 1919-1920 m. laikotarpiu. Įjungus Vilniaus kraštą į Lenkijos sudėtį, susipažinęs su J. Pilsudskio kalba, šia proga pasakyta Lenkijos seime, M. Romeris parašė jam laišką. Smerkė J. Pilsudskį, kuris, nors ir laikydamas save vilniečiu, senąją Lietuvos sostinę lengva ranka pavertė eiliniu Lenkijos provincijos miestu. „Visą gyvenimą, – rašė jis 1923 m., – kaip koks legendinis Sizifas ritau akmenį į kalną, ir tas akmuo nuolat riedėjo žemyn. Įrodinėjau, kad nacionalizmas yra dirbtinis ir veidmainiškas reiškinys ir kad mes, Lietuvos lenkai, turime stoti į piliečių eiles – Lietuvai, o ne Lenkijai, turime suprasti ir laikyti savo pareiga ir garbe visuomet dalyvauti pirmosiose kūrėjų gretose ir vadovautis krašto gerove, o ne kitų kraštų visuomenių interesais.“

Įsiklausykime, ką Mykolas Romeris rašė įsiliepsnojus kovoms dėl Seinų krašto, kaip tuos įvykius interpretavo ir vertino. 1920 m. rugsėjo 12 d. rašė: „(…) Pakalbėsiu apie problemą, labai reikšmingą ir jau daugiau nei savaitę aktualią. (…) Turiu omenyje kruviną lietuvių ir lenkų incidentą Suvalkijoje (Suvalkų žemėje). Faktas, kad lietuvių ir lenkų konfliktas Suvalkijoje peraugo į sistemingą ginkluotą kovą, kuri trunka jau 10 dienų. (…) Kol bolševikai mušė lenkus ir slinko į Varšuvą, niekas negalėjo lietuviams reikšti pretenzijų dėl faktiško šių teritorijų užėmimo, nes būdami šioje žemėje jie ją išsaugojo nuo bolševikų antplūdžio ir viešpatavimo.“ M. Romeris toliau negaili kritikos taip pat lietuviams, kurie, pasak jo, teisėtai pretenduodami į Seinų apylinkes ir šiaurinę Suvalkų apskrities dalį, ignoravo vadinamosios liaudies administracijos kūrimąsi vietovėse, kur gyventojai nelaikė savęs lietuviais.

1920 m. rugsėjo 13 d.: „(…) Suvalkijoje konfliktas tapo konkretus. Ginčas kilo dėl demarkacijos linijos Suvalkijoje. Focho siūloma linija nėra teisinga lietuvių atžvilgiu, nes Lenkijai palieka tokias vietoves kaip Seinai ir Punskas – į jas lietuviai reiškia teisėtas pretenzijas. Formaliai lietuviai prieštarauja Focho linijai dėl to, kad ji nustatyta be jų žinios, ir todėl jiems negalioja. Kita vertus, linija, kurią siūlo lietuviai – išilgai Augustavo kanalo, – yra neteisinga kitos pusės atžvilgiu, nes lietuviams palieka Suvalkus ir lenkų gyvenamos teritorijos dalį.“

1920 m. rugsėjo 25 d.: „(…) Perskaičiau labai įdomų lietuvių karo ministro ekspozė Seime. Jis itin įdomiai piešia situaciją, iš kur kilo ginkluotas lenkų ir lietuvių konfliktas. Kalbama apie Lietuvos neutralumą ir apie pavojų jos teritoriją paversti lenkų ir bolševikų karo lauku. Lenkai po savo kontrofenzyvos Varšuvoje pareikalavo, kad lietuviai pasitrauktų iki Focho linijos ar Curzono Suvalkijoje ir užimtų bolševikų užnugarį Gardine, kad iš Seinų per Druskininkus-Varėną-Alytų juos pultų. (…) Lietuviai, laikydamiesi savo neutralumo net iki aktyvios gynybos, turėjo būtinai padaryti viską, kad teritorijose, kurias jie laiko savomis arba tik užimtomis, nė viena iš kariaujančių šalių negalėtų turėti jokių strateginių tikslų. Tad, viena vertus, skatino bolševikus evakuoti Vilnių, paremdami ultimatyvių reikalavimų argumentą už kariuomenės statymą Vilniaus sparnuose Lentvaryje ir Vilniuje, kita vertus, sutrukdė lenkams Seinų akciją į Gardiną, pasipriešindami jų žygiavimui iki Focho linijos. Panašu, kad lietuvių veiksmai buvo išties protingi, juos padiktavo realus neutralumo saugojimas, kuris išgelbėjo Lietuvą nuo tapimo šio karo auka.”

Mykolo Romerio dienoraščio ištraukų citavimą baigsime 1920 m. rugsėjo 28 d. įrašu, kur atsispindi jo sielvartas dėl lietuvių ir lenkų santykių ateities. Šiandien jau žinome, kaip toliau rutuliojosi istoriniai įvykiai. Deja, dėl anuomet padarytų klaidų jų atgarsius girdime ir šiandien.

„(…) Pasak spaudos, Sapiega (Lenkijos užsienio reikalų ministras – red.) atsiuntė notą, kurioje siūlo dar kartą bandyti susirinkti dėl taikos derybų, šį kartą Suvalkuose. Lietuviai sutiko. Rytoj abiejų šalių delegatai turi atvykti į Suvalkus. Yra ir kitų žinių, būtent kad Tautų Lyga ėmėsi energingiau nagrinėti lietuvių ir lenkų konfliktą. Duok Dieve, kad taip būtų! Bet kas gali garantuoti, kad derybos Suvalkuose bus sėkmingos ir nenuvils, kaip nuvylė vykusios Kalvarijoje. O kas tada? Kas bus tada?”

Žuvusieji negali savo garbės apginti, todėl mes, gyvieji, privalome tuo pasirūpinti. Jau nesužinosime, ką apie žuvusių Lietuvos karių niekinimą šiandien pasakytų tarpukario Lietuvos diplomatas, savanoris, generalinio štabo viršininkas, pulkininkas, pirmasis nuo 1938 m. Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai Kazys Škirpa. Jis 1920 m. dalyvavo kovose dėl Lietuvos laisvės su bolševikais Žiežmarių-Žaslių rajone, su bermontininkais Šiaulių operacijoje, su lenkais – Seinų-Augustavo operacijoje, Berznyko rajone. Tai Jo kariai ilsisi Berznyko kapinėse.