„Visos mano Indijos“ – storoka, 416 psl. knyga apie Indiją išvydo dienos šviesą. O šios knygos autorė orientalistė Diana Mickevičienė, dabartinė Lietuvos Respublikos ambasados Indijoje ministrė-patarėja.
Kiekviena vietovė didžiuojasi žmonėmis, kaip paprastai pasakytume, išėjusiais į žmones. Diana – molėtiškė, todėl ir noriu vadinti ją mūsiške. Kaip dabar pamenu kaip mūsiškė Diana, dar sovietinių laikų Molėtų antrosios vidurinės mokyklos devintokė, „nenorėjo“ vykdyti mano, kaip lietuvių kalbos mokytojos, nurodymo – rašyti rašinį „Kuo aš būsiu?..“
Diana tada pasakė: „Man labai patinka Indija, bet aš nežinau kuo būsiu…“
Sunku anuomet buvo svajot apie Indiją taip, kaip galime svajot dabar…
„O nuo kada Indija? – klausiu Dianos mamos Albinos Piškinienės. Sako – nuo trijų metukų, nuo indų filmų. O pati Diana šypsosi ir savo pasirinkimą vadina karminiu.
Iš kairės į dešinę: prof. A.Beinorius, D.Mickevičienė, V.Vidūnas | Alkas.lt, A.Piškinaitės nuotr.
Bežiūrint į visada gerai nusiteikusią Dianą, atrodo, kad jai viskas paprasta ir lengva. Atrodo, lengva buvo gaut filosofės, istorikės, politikos mokslų diplomus, mokytis sanskrito ir hindi kalbų, padaryt diplomatinio darbo karjerą, ir šitokią knygą parašyt nebuvo sudėtinga.
Dianos knygos pristatymas vyko lapkričio 8 d. Vilniaus Universiteto Orientalistikos centro J. Kovalevskio auditorijoje (Universiteto g. 5). Pristatė Vilniaus universiteto Orientalistikos centro direktorius indologijos ir budizmo studijų prof. Audrius Beinorius. Netrukus visi patyrėme mažą provokaciją: auditorijoje dingo elektra, ir tai buvo mažas rakursas į Indiją, milijardinę šalį, kurioje nuolat dingsta elektra, vanduo, bet nežiūrint į tai žmonės moka džiaugtis gyvenimo kasdienybe.
Indijos dvasią skleidė smilkalų kvapas, Kristinos Polininos atliekamas klasikinis Indijos šokis, muzika. Anot prof. A. Beinoriaus, Knygos pasirodymas – reikšmingas renginys Indijos kultūroje, nes Indijos „infekcija“ gaji. Leidybą finansavo „Didaktos“ leidykla, o maketavo ir rūpinosi pats leidyklos direktorius Remigijus Martinavičius.
„Visos mano Indijos“– skaičiau ir buvo apėmęs tyras lietuviškas pavydas, bet nebaltas“, – juokavo prof. Audrius Beinorius, – „O kodėl aš nerašiau?“. A. Beinorius gyrė gilesnio pažinimo akademinį knygos tekstą ir puikiai pateiktą asmeninę patirtį, suderintą su giliomis Indijos kultūros pažinimo žiniomis. Diana Orientalistikos centro lektore dirba jau 15 metų (po darbo LR užsienio reikalų ministerijoje). Čia ji mokėsi sanskrito. „Ji puiki mokslininkė-specialistė, turinti nemažą buvimo Indijoje patirtį, tik ta patirtis su labai korektiškai pateikta moksline informacija, ne varginančia, o puikiai interpretuojančia Indijos gyvenimo savitumus. Motina Ganga ir Šiva liks Dianos įtvirtinti pavadinimai,“– kalbėjo A. Beinorius. Dianos knygoje jis randa daug antropologinės refleksijos – stebėjimo žmogaus, kuris turi žinias ir bando derinti su savo patirtimi. Diana įveda savistabę savo kultūros refleksiją būnant Indijoje, kai suvoki savo kultūrinę priklausomybę.
Dar vienu knygos pliusu A. Beinorius pavadino Dianos drąsų žingsnį į Indijos demistikavimą. Esame skaitę konfesinio pobūdžio tekstų apie Indiją, o ši knyga kalba apie kultūrinį šoką, kuris liudija refleksijas su kita kultūra. Tie, kurie nori keliaut į Indiją, ims šią knygą, kad įgautų tam tikrų instrumentalijų.
Jurga Ivanauskaitė orientavosi į budistinę Indijos tikrovę, jos tekstuose nebuvo tiek akademinio požiūrio. Dianos knygos pavadinimas tarytum sako, kad visa patirtis subjektyvi, ir kiekvienas turėkime savo. A. Beinorius juokavo, kad vieno dalyko visgi trūksta: Diana nerašo, kaip jai, kaip vyriausybės atstovei, sekėsi dirbt su Indijos valdžios atstovais. Ir patarė rašyt tęsinį.
Diana Mickevičienė | Lithuania-india.com nuotr.
Pati Diana dėkojo savo vyrui Linui už pagalbą, už fotografijas, tėveliams, kurie „viską leido“, draugei Jurgai, kuri juokais liepdavo užsirašyt būsimai knygai, Jurgai Ivanauskaitei už blaivų požiūrį į Indiją. Pretekstu tapo seni kelionių dienoraščiai, tada kilo mintis apipinti juos paaiškinimais. Pavadinimą „pasufleravo“ Dianos mėgstama autorė Isabelė Aljendė savo knyga „Visos mūsų dienos“. Diana rašė apie Indijos kasdienybę – ne knyginius dalykus – stengdamasi pažint iš įvairių kampų. „Aš ieškojau tikrosios Indijos. Lūšnynai – prabanga: vienas be kito neegzistuoja.“ Indija yra „infekcija“, kuria Diana „užsikrėtė“.
Vilniaus universiteto Orientalistikos centro direktorius indologijos ir budizmo studijų prof. Audrius Beinorius atsiliepimai apie dar būsimą knygą pranoko Dianos lūkesčius. Tai buvo didelis padrąsinimas.
„Pagrindinis mano darbas ir didysis kelias – diplomatija. Aš viską gyvenime noriu paaiškint paprastai, nes sunku gi gilintis, o dalykai nuostabūs, – teigė Diana,– Indija yra vieta, kur tu supranti save. Būtent ten supranti, kokie mes esame įdomūs – vieno mažo indiško miestelio dydžio šalis. Ko Indija mus moko? Visko. Aš nei peršu nei propaguoju, bet jei domitės – prašau. Net mokyklinius terminus išverčiau. Intencija – paprastai ir suprantamai.“
Visgi knyga buvo palyginta su disertacija ir pajuokauta, kad ir gerai, nes disertacijų dažnai niekas neskaito. Gerai knygai finansavimo nereikia – gera knyga išeina ir šiaip.
Knygos pristatymas kažkuo priminė sąjūdžio laikus: sausakimša didelė auditorija ir neįtikėtinai ilga eilė prie autografų. O knygą Diana skiria mamytei, kuri išleido ją į tolimus kraštus.
Viktorija Kazlienė yra Molėtų krašto muziejaus direktorė, buvusi knygos autorės orientalistės Dianos Mickevičienės lietuvių kalbos mokytoja
V.Kazlienės ir A.Piškinaitės nuotraukos:
Parašykite komentarą