D.Razauskas. „Profesionali“ nemeilė (14)

Dainius RazauskasNoriu grįžti prie skaudulių, kurie šiaip jau niekuomet nesiliaus, neužsimirš, kol Vilniuje liks bent vienas jautrios, gyvos širdies žmogus. Nes jie skauda. Tai brangaus, mylimo mūsų miesto, mūsų Tėvynės sostinės sistemingas naikinimas, prasidėjęs pokary (o gal dar XVIII a.?) ir itin paūmėjęs pastaraisiais dešimtmečiais.

Ta dingstimi noriu ne tik pats kalbėti, bet ir priminti kitų, mūsų kultūros didžiūnų, nesenstančias (deja!) mintis. Pirmiausia – poeto Marcelijaus Martinaičio („Vilniau, kaime mano…“, Kelionė, 2008, Nr. IV/4): „Pagaliau pirmą kartą pajutome, kad Vilniuje darosi ankšta, kai kur – net labai, Vilniuje, kuris garsėjo ir kurį garsinome žaliomis kalvomis, laisvomis erdvėmis, unikalia gamtos apsuptimi, tas grožybes rodėme svečiams. O dabar ji, gamta, nors ir lėtai, traukiasi iš kelio įžūliems pinigams, automobiliams, „akropoliams“, „prekybos gigantams“ (p. 24). „Vilniaus, kaip jis atrodė anksčiau, tokio jau nėra, t. y. mūsų miesto, koks jis buvo seniesiems vilniečiams, jo kultūriniam elitui… Stiklais, prašmatniais prekybos „centrais“ blizgėdamas į nebūtį grimzta istorinis miestas, supanašėdamas su Vakaruose nusižiūrėta stiklais tviskančia komercinių ir pramoninių priemiesčių architektūra, tarsi pats tapdamas kažkokiu Europos priemiesčiu be jam būdingų struktūrinių bei erdvinių ženklų… Vilnius galbūt jau praranda paskutinį šansą tapti miestu, kuriame būtų malonu, jauku ir patogu gyventi… Veikia savotiškas provincializmo sindromas, siekiant, kad Vilniuje būtų kas nors „kaip Niujorke“, Briuselyje ar kitur. Iš ten parsivežama įvairiausių nusižiūrėtų kopijų, kurios pavirsta išsigimėliškais dešiniojo Neries kranto architektūriniais kastratais, stiklinėmis pamėklėmis, plintančiomis kaip naujamadiškas sostinės stilius“, o juk „daug gražiausio Vilniaus su nuostabiais ir iškiliais bokštais buvo matoma viršuje, danguje, tarp kalvų, debesų, po saule. Tas viršutinis Vilnius jau visiems laikams sugadintas, dešiniajame Neries krante kylant „Niujorkui“, išaugus tiems stikliniams monstrams, suniokojusiems tokį pažįstamą ir nepakartojamą miesto siluetą, žalių kalvų ritmą, nuostabų ryšį su tolimomis užmiesčio kalvomis!“ (p. 25)

Autoriaus nuotrauka

Šitas „Niujorko darymas“ mūsų mieste, podraug jį žalojant ir naikinant, beje, turi dar ir savo slaptą pamėklišką, kraupiąją pusę, apie kurią baugu net užsiminti. Pavyzdžiui, vieno iš architektų, tiesiogiai padėjusių atsirasti Neries dešiniojo kranto dangoraižiams, ligi skausmo suraižiusiems Vilniaus dangų, pasitraukimas iš gyvenimo iškart po to. Perrėžtas Vilniaus veidas niekuomet neleis pamiršti šios širdį sugniaužusios nelaimės (juoba kad mes buvome pažįstami nuo mokyklos, jis grojo gitara, namų sąlygomis kartu esame įrašę kelis bliuzelius). Kad ir kaip atsargiai apie tai galvotum, niekaip neįmanoma nusikratyti nuojautos, kad šių architektūros monstrų atsiradimas su tuo yra tiesiogiai susijęs. Nes jie, išdygę tarsi iš paties pragaro, įkūnija, teigia ir spinduliuoja klaikią nemeilę Vilniui, aplinkai, visam gyvam pasauliui.

Vilniuje, o, matyt, ir visoje Lietuvoje pastaraisiais laikais nemeilė plinta daugeliu juodų metastazių, kurių nebeįmanoma nė išvardyti, susiliedama į vieną ištisą juodą išniekinimo dėmę, vis mažiau ir mažiau bepalikdama vietos širdies šilumai, prisirišimui, draugystei, svajonėms. Martinaitis primena mums: „Miestai paprastai turi tam tikras gatves, pastatus, kavinukes, aikštes, skverus, sales, daugybę metų miestiečiai žino, kur eiti, kur rinktis, ką veikti ir kaip elgtis. Kai visa ši erdvinė struktūra staiga pakeičiama, normalūs žmonių santykiai suyra, jie sunkiau atsikuria nei po gaisrų, bombardavimų, stichinių nelaimių… Pasikeitė tam tikri miesto verbaliniai orientyrai. Jau dabar nebeišgirsi ką nors sakantį: „Einu į miestą pasivaikščioti“. Vilniuje jau nevaikščiojama, o važiuojama arba einama į darbą, tarnybą ir panašiai. Sunyko ši sena ir graži miestiečių pramoga, o tai liudija, jog iš esmės pakito psichologinis ryšys su aplinka, judėjimo tikslai ir pobūdis, miestas nesuvokiamas kaip kultūrinė gyventojų nuosavybė. O juk būdavo išeinama į miestą kaip į tam tikrą kultūrinę, sakralinę ar istorinę erdvę“ (p. 28).

Autoriaus nuotrauka

Autoriaus nuotrauka

Poetas prisimena: „Studenčiokai, tik apsiplunksnavę literatai, traukdavom „į prospektą“ arba, kaip išmokom sakyti iš P. Širvio, „į centrą“. Čia prabėgo gana didelė mūsų kultūrinio bei literatūrinio gyvenimo dalis. Vien tik vaikščiodamas prospekte pamačiau, pažinau daugelį meno įžymybių, čia buvo redakcijos, tiesiog gatvėje galėjai užsakyti straipsnį, dėl ko nors susitarti, kartu užsukti į kavinukę „pasišildyti“. Dabar kažkoks skersvėjis visa tai „iš centro“ tarsi pūste išpūtė… Suprantu, jog tai mano „nesveika“ nostalgija. Bet vis dėlto – kodėl nenoriu ir negaliu užeiti į kavinę prospekto pradžioje, kuri dar vis vadinasi „Literatų svetainė“?.. Čia buvo garsioji tarpukario kavinė „Pas Rudnickį“, kurioje lankydavosi Cz. Miłoszas, V. Krėvė, B. Sruoga, senieji Vilniaus inteligentai, po karo „praktiką“ atliko ištisa literatų karta. Vėliau turėjo net savo neoficialų pavadinimą – „pas Šabaniauskienę“. Čia dar sukiojosi ir pats A. Šabaniauskas, o P. Širvys tikriausiai joje geriau jausdavosi nei savo „tuščiuose ir šaltuose, nieko nelaukiančiuose namuose“. Vieną iš paskutiniųjų dar neperdirbtoje kavinėje mačiau studentams įskaitas pasirašinėjantį Vytautą Kavolį.

Ar būtų taip nemokšiškai pasielgęs, sakysim, koks nors savininkas prancūzas, ar nestovėtų čia staliukas, prie kurio galbūt sėdėjo Nobelio premijos laureatas, ar nekabotų jo, gal P. Širvio, B. Sruogos portretai? O kiek jau yra sunaikinta tokių vietų, interjerų, nesenų mielų atminų kituose pastatuose, rūmuose, kuriuose buvo likę kokių nors pėdsakų. Ten darbuojasi pinigingi snobai ir diletantai, neturintys jokio supratimo, kad įvairūs atminai yra kaip tik tas turtas, kurio vertė nuolat augs, ateityje teikdama jiems pelną ir pasididžiavimą“ (p. 29).

Iš savo kartos „nužudytų vietų“ negaliu neprisiminti vasarinės „Rotondos“, kažkieno parduotos ir jau antrą dešimtmetį it juodoji skylė nebūties smarvę skleidžiančios pačioje Pilies kalno papėdėje; „Vaivos“ pačiame Pilies gatvės vidury, irgi parduotos ir paverstos picerija; o ypač „Žibutės“ Vokiečių ir Šv. Mikalojaus gatvių kampe, kurioje prabėgo bene daugiausiai mano jaunystės valandų. Na taip, mes nebuvome labai „geri“: apiplyšę, pasišiaušę, apsivyturiavę kelius siekiančiais šalikais girtuokliavome, klegėjome, garsiai skaitėme eilėraščius, postringavome apie meną bei gyvenimo prasmę, šiaip blevyzgojome ir kitaip „drumstėme viešąją tvarką“. Kad sovietų laikais mus visaip iš ten stengėsi išguiti, „Žibutė“ bent keliskart buvo uždaryta remontuoti, bandyta net paversti virtų vištų parduotuve – nenuostabu. Mes buvome įpratę būti valdžios nemylimi. Bet Lietuvai atgavus nepriklausomybę, prie kurios daugelis kaip kas išmanė prisidėjome, mums jau buvo apie trisdešimt, ir didelio triukšmo nei pavojaus viešajai tvarkai mes nebekėlėme. Tiesiog smagu būdavo kartais užsukti, sutikti mielą seniai pažįstamą veidą, susišildyti širdį. „Žibutę“ tuomet irgi kažkas pardavė, išgriovė, perstatė, ir jos nebeliko. Nė kvapo. O čia anuomet „trynėsi“ poetai a. a. Robertas Danys, Aidas Marčėnas, aktorius Gediminas Storpirštis, rašytojas ir kino režisierius Vytautas V. Landsbergis ir daug kitų, šiandien jau palikusių didesnį mažesnį pėdsaką Lietuvos kultūroje. Marčėnas eilėraštyje, skirtame Daniui atminti ir pavadintame „Niekur“ (Dievų taupyklė, Vilnius, 2009, p. 117), jo lūpomis klausia: kur dingo, kur viskas prapuolė? / kur „Vaiva“, „Rotonda“, „Žibutė“? Ir atsako: ten, kur nuo šiandien ir tu, / mano drauge: / niekur // niekur nedingo. Taip, jos liko mūsų meilėje, meilėje Vilniui, kurio kažkodėl nebėra, kurį sugriovė, sunaikino, nužudė nemeilė. Dauguma mūsų dar gyvi, o ji jau vejasi iš paskos, sėlina dar šiltais pėdsakais ir skuba juos ištrinti. Kad neliktų nė kvapo. Atrodo, kažkam būtų geriau, kad mūsų išvis nebūtų, nė nebūtų buvę. Kam? Kodėl?

Šitą keistą nemeilę Vilniaus dvasiai, poezijai ir ją įkūnijančiai aplinkai, architektūrai – kiekvienam jos bent kiek prisigėrusiam namui, sienai, baldui – pastebi ir dar jaunesnės kartos atstovas Mindaugas Kvietkauskas, šiuometinis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius („Kiekviena karta turi susikurti savo Vilnių“, Kelionė, 2008, Nr. IV/4): „Susidaro toks vaizdas, kad sovietiniais metais buvo kur kas lengviau išsaugoti miesto kultūrinę dvasią kovojant su ideologija, vis dėlto iškreipto mąstymo ir kalbos padaru, nei dabar su kapitalo galia, kuriai nebereikia jokios kultūrinės ideologijos“ (p. 31). „Išties susidaro toks įspūdis, jog Vilniuje kultūra bei kūrybinė dvasia slopinama ir išstumiama… Tai, kas svarbiausia, kas palaiko miesto gyvybę, čia jau keliolika metų traukiasi į savo tylius paribius“ (p. 32).

Esama bandymų į šį nepakeliamai skaudų reiškinį pažvelgti iš toliau, abstrakčiau, teoriškai, antai filosofo Vytauto Rubavičiaus (Postmodernusis kapitalizmas, Vilnius, 2010): „Industrializavimo laikų miesto raidos ypatumas tas, kad, plintant urbanistiniams priemiesčiams ir vis daugėjant sužalotos urbanistinės visuomenės, miesto ir miestiškumo samprata sunyksta. Kaip tai vyksta? Iš pradžių industrializacija iš užmiesčio puola į centruotą miestą, valdančiųjų klasės turto ir galios kūrinį (ankstesnei miesto nuovokai ir pajautai kūriniškumo aspektas labai reikšmingas), prievartauja ir subjauroja esamą urbanistinę aplinką“ (p. 209). „Urbanistinė plėtra ir ją skatinanti miestų politika grindžiama neoliberaliosios rinkos modeliu. Nors tokia politinė ekonomikos organizavimo nuostata paskatino iškilti kai kurias Europos urbanistines aglomeracijas, neabejotinas griaunamasis jos poveikis – miestų erdvinės struktūros fragmentacija ir socialinio audinio ardymas. Toks problemiškas poveikis ypač ryškiai matomas mažesniuose ir intensyvių statybų bei renovacijų paveiktuose miestuose arba senuose kvartaluose“ (p. 224–225). O mūsų valdžios „kol kas remiamasi tik nepaliaujamai perdarinėjamais ir strateginiais vadinamais Vilniaus plėtros projektais, sykiu suvokiant, kad tie projektai tiesiog atgaline data pritaikomi prie didelių firmų interesų ir administracijos galimybės pelnytis iš žemės sklypų skyrimo“ (p. 229). „Kol kas Vilnius plėtojasi kaip „vėžinė“ struktūra – kiekvienas ekonomiškai stiprus ir politiškai įtakingas veikėjas gali įsteigti savo urbanistinę formą bei struktūrą, keisti kvartalo gyventojų sudėtį ir socialinės erdvės pobūdį“ (p. 230).

Vakaruose, pasak Rubavičiaus, „įtaigiai, užčiuopdamas esminius šiuolaikinio globalizuoto miesto ir jo suvokimo bruožus, globalizacijos poveikį urbanistinei aplinkai yra nusakęs Remas Koolhaasas, architektas, kurį dera vadinti architektūros filosofu. Jo nuomone, globalizacija destabilizuoja ir kitaip apibrėžia architektūrinės veiklos pobūdį, ji įtvirtina naujas sąlygas atitinkančią sistemą: architektūrinė veikla tampa globaline verslamone, visuotiniu pasaulį numatančiu keisti infrastruktūros projektu […], įtvirtinant į aplinką dėmesio nebekreipiantį planavimą ir visiems žadant paskutinę prometėjiškos „muilo operos“ seriją. Paminėdamas „muilo operą“, šis mąstytojas nurodo tą postmoderniojo urbanizmo reiškinį, kurį kiti tyrinėtojai vadina disneilendizacija… Disneilendizacija vadinama įsigalėjusi privataus kapitalo ir miesto administracijos organų praktika urbanistinius projektus grįsti „konceptais“ bei „temomis“, pavyzdžiui, „italų viduramžių miestas“, „britų kantri stilius“, iš praeities, egzotiškų šalių ir futuristinių vaizdinių kurti postmodernistinį pastišą (šiuo atžvilgiu galima sakyti, kad didžiųjų prekybos centrų erdvės tvarkymo būdai, kai įrengiamos apsipirkimo ir pasilinksminimo „vietovės“, buvo perimti urbanistinės vaizduotės ir tapo projektavimo praktikomis)“ (p. 219–220, kursyvas mano – D. R.). Šis „į aplinką dėmesio nebekreipiantis planavimas“ ir yra ta pati nemeilė, kai ji apsėda ir pasireiškia per architektą.

Dar vienas širdį rėžiantis tokios nemeilės pavyzdys yra Karaliaus Mindaugo tiltas. Jautresnių ir mąstančių vilniečių tai neliko nepastebėta. Antai Romualdo Ozolo („Supratimai: kasdienės mintys (18)“, Šiaurės Atėnai, 2003-08-16, Nr. 664; kursyvas mano – D. R.): „Niekas neneigė, kad pėsčiųjų tiltas per Nerį prie Nacionalinio muziejaus gali būti pastatytas. Būtų buvę galima sutikti, kad nepakenks, jeigu tik bus suderintas su aplinka, ir autotransportui skirtas tiltas. Kas suplanavo ir kodėl šį geležinkelio tiltą su arkom pastatė vidury miesto, pačiame Šventaragio slėny, buvusios Vilnelės atšakos žiotyse? Architektūriniu požiūriu tiltas yra grubus ir įžeidžiantis netgi menkai į estetiką linkusį žmogų: jis užstoja Neries upės vagą žiūrint į vakarus, jis uždengia senuosius Žemutinės pilies rūmus žiūrint į rytus, jis sunaikina Gedimino pilies trapų dominavimą Vilniaus širdy žiūrint iš bet kurios pusės. Urbanistiniu požiūriu tai yra reto įžūlumo teršalas pačiame miesto veido gražume. Šiuolaikinių komunikacijų požiūriu jis yra absoliučiai niekinis.

Šiek tiek gal ir nukreipia transportą nuo Žaliojo tilto, bet sangrūdas perkelia tik porą trejetą kvartalų toliau [beje, į pačią miesto širdį – D. R.]. Kas visa tai sugalvojo? Kodėl? Tramvajui? Ar buvo tai svarstyta su miesto bendruomene, tartasi? O apmokėta tai juk mokesčių mokėtojų pinigais! Tiesa, prisidengta, kaip ir įprasta Lietuvoje, kilniu tikslu – Karaliaus Mindaugo vardu. Nežinau, ar galima buvo labiau Karalių paniekinti.“

Ozolo paskui („Provincija: Lietuva“, Šiaurės Atėnai, 2004-09-25, Nr. 718) dar minimas „ir dzotą primenantis viešbutis prie Odminių skvero, ir geležinkelio tiltas per Nerį priešais trapų Mindaugo paminklą, ir vokiškomis liepaitėmis apsodintas savo šiaurietiško stiliaus nebetekęs Gedimino prospektas, Neries slėnio erdvę sunaikinę dangoraižiai dešiniajame krante“ – kaip ištisas, sistemingas „išėjimas iš savo architektūrinio ir urbanistinio paveldo, svarbiausio daiktinio tautos tapatumo pamato“. Pridurkime dar kerėpliškus juodus „gyvenamuosius“ karstus Krivių gatvėje, įkastus į senojo priešistorinio Vilniaus, buvusio dabartiniame Kalnų parke, nukastą šlaitą. Jų autoriams skirtos premijos tik pabrėžia sisteminį architektų neįgalumą.

Kaip smulkų, palyginti nereikšmingą, užtat itin akivaizdų ir pamokantį „į aplinką dėmesio nebekreipiančio planavimo“, arba achitektūrinės nemeilės, pavyzdį siūlau pažiūrėti to paties Mindaugo tilto turėklą dešiniajame Neries krante, „pagal planą“ aklai užrioglintą tiesiog ant anksčiau ten jau buvusių prie upės vedančių laiptų ir juos šiurkščiai užtvėrusį (žr. nuotraukose p. 4). Kūnui bėda nedidelė – galima apeiti arba perlipti. Tačiau sielai čia vėl prikišamai parodoma, kaip nesvarbu yra viskas, kas aplinkui, kas yra: galima atburgzti su traktoriais, viską perkasti, nukasti, užkasti, apversti aukštyn kojomis, vėl užlyginti, padaryti taip, kaip „aš panorėjau“, nė akimi nedirstelėjus į tą vietą, kurioje „darau“, tada, viską „padarius“, nusispjauti ir nueiti sau, ir niekuomet nebegrįžti. Kaip šiurpus mirties skersvėjis, nebūties viesulas, su šaknimis raunantis visa, kas gyva.

Apmaudų juoką kelia ir architektų nesugebėjimas Mindaugo tilto pritaikyti prie natūralaus reljefo, tiesiog pataikyti jį ant žemės paviršiaus – juk krantai iš abiejų Neries pusių dirbtinai iškelti ir iškreipti! O gal tyčia, siekiant tik kuo labiau subjauroti Vilniaus širdį?

Jau vieno šito turėklo skersai laiptų turėtų būti gana, kad tokie „architektai“ netektų diplomų. Užuot gavę premijas – mūsų visų sąskaita. O jeigu jau jų „darbai“ įvertinami premijomis, tai paskutinis doras žingsnis būtų užsidaryti visoms architektūrą Lietuvoje dėstančioms aukštosioms mokykloms ir pasileisti Architektų sąjungai. Tačiau pažiūrėjęs, kaip apstatyta pati Architektų sąjungos būstinė prie Žaliojo tilto – andai nepaprasto grožio pilaitė! – supranti, kad tai kažkokia sisteminė, nuodugni, kažkieno visaip palaikoma ir skatinama nemeilė. Tos pat prigimties, matyt, kaip ir dalį istorikų apsėdusi nemeilė mūsų seneliams ir proseneliams, kūrusiems ir gynusiems Lietuvą senovėje, tik ryškiau matoma. Tokia visa „profesionali“ ir „intelektuali“. Kaip tas vamzdis – vamzdec kokia „rafinuota“.

Kategorijos: Architektūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .