A. Juozaitis. Rugsėjo 11-oji – naujoji Jeruzalė (6)

Arvydas Juozaitis, lrytas.lt nuotr.

Arvydas Juozaitis

Lemtingi lūžiai

2001 metų rugsėjo 11 d. Amerikoje įvyko katastrofa, apie kurią jau viskas pasakyta. Dabar tik laikas žarsto, ir kasmet iš naujo, baisaus įvykio pelenus. Bandome kažką pasakyti ir mes, laikydami pirštus prieš vėją. Tas vėjas – XXI amžius.

XVIII a. baigėsi 1789 metais, įvykus Prancūzijos revoliucijai. Tačiau tąkart baigėsi ne vienas amžius, o visa klasikinės Europos epocha. Tada tapo aišku, kad atėjo kažkas baisiai nauja. Kada tai paaiškėjo? Tikriausiai 1804 m., kai Napoleonas, tapęs nauju diktatoriumi, privertė Romos Popiežių atvykti į Paryžių ir karūnuoti jį nelyginant Romos imperatorių. Taip buvo pasityčiota iš didžios tradicijos. Prasidėjo XIX amžius.

Kuo baigėsi tas XIX amžius? Anaiptol ne 1900 m. Negalima pasitikėti kalendoriaus nuliais, nes lemtis skaičiuoja visai ką kita. Amžius turi atnešti naują dvasią ir jos techniką, ne nulius.

Žmonija įžengė į XX amžių 1914 m. vasarą, trinktelėjusi į Žemės rutulį Pirmuoju karu.

Kada baigėsi XX amžius?  Labai sunku pasakyti (gal informacine-interneto revoliucija?). Tačiau nepastebėti naujos eros pradžios nebegalima: tai 2001 m. rugsėjo 11-oji. Tada ir prasidėjo XXI amžius.

Šia koordinačių sistema galima pasitikėti, nes tie sprogimai parodė, kad dangoraižiai, kuriais save įtvirtinti skubėjo XX amžius, yra labai silpna žmonijos grandis. Kad ne dangaus užkariavimas yra žmogaus tikslas Žemėje.

Dar paskutiniais XIX a. dešimtmečiais subrendo XX a. formulė – greitis. Po  šimtmečio pražydo XXI a. formulė – sprogimas. Tą ir įrodė 2001 m. rugsėjo 11-oji.

Sprogimas nėra vien tik fizinis siaubas. Tai ir kultūrų sprogimas. Tai visuomenių sprogimai. Tai imigracijos ir emigracijos sprogimai. Net mūsų Sąjūdis ir Baltijos kelias yra savotiški sprogimai, po kurių mes pasklidome po pasaulį kaip skeveldros. Tačiau visa tai supratome ne išsyk.

Kas pulta?

Tą dieną, kai laikrodžio rodyklė rodė nusviro anapus pusiaudienio, Lietuvos ministro pirmininko priimamajame prasivėrė durys ir prie įjungto TV ekrano žengė vienmarškinis A. Brazauskas. Kilstelėjęs rankas (jam įprasta maniera: stipriai kilstelėdamas pečius aukštyn), jis susiėmė už galvos ir kone sušuko: „Matote, kas darosi?! Ar tai įmanoma XXI amžiuje?!“ Pasaulio žinių tarnyba kas kelias minutes vis kartojo lėktuvų kirčius į Niujorko dangoraižius. Premjero reakcija buvo natūrali ir suprantama, taip tomis valandomis galvojo daugelis. Ar galvosi kitaip?

Tačiau tragedija pranoko mūsų protą: taip ir prasidėjo XXI amžius. Žmonijos kelio posūkis buvo  nužymėtas naujai.

Sunku katastrofą aprašyti žodžiais, lieka tik fiksuoti įvykius. 8 val. 45 min. keleivinis lėktuvas „Boeing 767“ rėžėsi į šiaurinį Pasaulio prekybos centro (PPC) dangoraižį; po 17 min. kitas to paties tipo gigantas rėžėsi į pietinį PPC dangoraižį. 9 val. 30 min. JAV prezidentas G. Bušas pareiškė, kad prieš Ameriką įvykdytas teroristinis išpuolis. Žodis „terorizmas“ nublanko, svarbesnis buvo žodis „išpuolis“. JAV istorijoje tas žodis neskambėjo nuo 1941 m. gruodžio 7 d., kai užpuolė Japonija. Jeigu užpuolė, vadinasi, jėgos turėtų būti milžiniškos? Siaubas dar išaugo, kai po šio pareiškimo praėjus vos 13 min. „Boeing 757“ rėžėsi į Pentagono pastatą. Vadinasi, pažeistas jau pats JAV gynybos ir karo židinys. Dar po 20 min. ketvirtas lėktuvas nukrito Pensilvanijoje – šis taikėsi į Baltuosius rūmus.

Katastrofa nusinešė 2992 žmonių gyvybes. Kas ją sukėlė, kas įgyvendino? Žvalgyboms atlikus savo darbą paaiškėjo, kad keturis teroro aktus įgyvendino viso labo 19 vyrų. Musulmonų. Kodėl? Tai buvo akivaizdus religinis išpuolis prieš mirtiną priešą. Ir nereikia jokių abejonių. Pasaulio informacinėje tinklainėje pasirodė Osama bin Ladenas ir esą jo vadovaujamos organizacijos „Alkaeda“ (Al-Qaeda) vardu paskelbė Amerikai karą. Karą Vakarams. Karą krikščionybės pasaulio liekanoms, pasauliui-griuvenai, milžiniškiems prekybos namams. Ne veltui taikyta tiesiai į logistinį to pasaulio židinį – PPC.

JAV, kaip žinia, nedelsė – šimtai tūkstančių karo vyrų buvo permesti į Afganistaną.

Naujo saugumo trapumas

Veržlumas, masiškumas, pasakiška kaina ir žiaurumas – štai kas lydi pasaulio saugumą nuo 2001 metų. JAV rengėsi pulti Afganistano Talibaną dar iki lūžio momento, po lūžio kitos išeities nebeliko. Skleidžiamas terorizmo nuodas dauginosi dideliu greičiu, teroro organizacijos veikė išvien, nes vienodai suvokė tikslą: sunaikinti Vakarų pasaulio amoralumą.

Pasaulis buvo priverstas susitaikyti su nauja tvarka. Ir naujais saugumo garantais. Pirmą kartą po Antrojo pasaulinio ir Šaltojo karų ėmė glaudžiai bendradarbiauti Vakarų ir Rytų valstybių žvalgybos, susitarė net JAV ir Rusija. Buvo sukurtas vieningas tinklas ir per pastarąjį dešimtmetį užkirstas kelias 30 masinio teroro aktų, kurių mastai turėjo priminti 2001 m. rugsėjo tragediją.

Regis, saugikliai rasti. Tačiau visa laikina. JAV gerokai apribota žodžio laisvė, su tuo amerikiečiai susitaikė. „Saugikliai“ veikia visuose oro uostuose, apribodami judėjimo laisvę. Su tuo susitaikyta. Per dešimtmetį teroras pakeitė pasaulį.

Bet kas valdo toliau? Žmogų valdo kapitalas. Netgi ne tiek jis, kiek finansinės jūros, kurių bangavimus sukelia ne gamyba, o vartojimas. Net 2008 metų finansinių piramidžių griūtis – Vakarų pasaulyje įdiegto cinizmo vaisius. Ir dabar, galima sakyti, mes ne tiek atsigauname nuo krizės, kiek pratinamės gyventi visai kitame pasaulyje. Mažiau saugiame, mažiau turtingame. Žodžiu, nebe Vakarų pasaulyje. JAV turtai nebėra žmonijos pasiekimų tikslas.

Nauja religija?

Išsyk po katastrofos JAV prezidentas Dž. Bušas II eilinį kartą pakartojo amerikiečių maldą: „Amerika stipri, mūsų neįgąsdinsi!“ Jis pasakė, kad galima sudaužyti metalą, tačiau amerikiečių – ne. Čia lyg ir esmė.

Tik kas dabar žino, kas tie amerikiečiai? Dešimtys tūkstančių Sąjūdžio laikų lietuvių, metę tėvynę – juk tie patys amerikiečiai. Žmonės, sąmoningai nusikirtę šaknis ir iš paskutiniųjų kabinantys save į buities ir pinigų grandinę. Visi geidžia tik namuko, malonumų, vadinasi, ir kreditinių pančių visam gyvenimui. O kad ši įtampa neperplėštų žmogaus pusiau, jis sekmadienį skuba į bažnyčią. Tokia „JAV dvasia“.

Tačiau JAV krikščionybė – tai psichologija, nebe dvasios religija. Amerikietiškas pamaldumas atlieka psichoterapeuto, mokančio kaip patogiai gyventi, vaidmenį. Kone ant kušetės. Pamaldos – tai nebe mišios, o charizmatinių ganytojų apeigos. Jie, skanduodami Kristaus vardą, su Juo susiję kaip beisbolo sirgaliai, šaukiantys žaidėjui aikštėje. Žaidėjas – ne amžinas.

Visa tai gana liūdna. Nes matome, kaip lengvai ir beatodairiškai, su kokia skausmo patirtimi aukoja savo gyvybes jaunieji Alacho išpažinėjai. Jų energija primena Europos viduramžių tikinčiuosius, pasirengusius užkariauti Jeruzalę.

O krikščionys dabar nebesikauna dėl Jeruzalės. 2006 m. JT priėmė deklaraciją, pasmerkiančią terorizmą. Tačiau terorizmo apibrėžimo… nepateikė. Kodėl? Todėl, kad didžioji arabų ir islamo pasaulio dalis yra įsitikinusi, jog Izraelis – teroristinė valstybė. Kodėl? Tai vis dėl tos pačios Jeruzalės ir sunaikintos Palestinos.

Nepavydėtinas XXI amžius prasidėjęs.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: