D. Razauskas. Dėl „pagonybės“, Lietuvos ir bergždumo (30)

dr. Dainius Razauskas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

dr. Dainius Razauskas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Ne taip seniai lietuviškos kultūros niekintojų biblioteka pasipildė dar vienu kūriniu – Dariaus Barono ir Dangiro Mačiulio knyga „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“, kurio autoriai iškėlė sau tikslą nuvainikuoti, arba paprasčiau tariant, sudirbti Lietuvoje įsigalėjusią legendą apie didvyrišką Pilėnų gynybą.

Daug kam netikėtai moderniųjų kryžiuočių pusėn šiemet stojo ir Lietuvos krašto apsaugos ministerija. Užuot pasistengusi, kad būtų deramai paminėtos lietuvių tautinei ir patriotinei savimonei svarbios neeilinės Žalgirio mūšio metinės arba pakovojusi už lietuviško istorinio filmo reikalus, Kraštą saugoti pašaukta ministerija premiją už patriotiškumo ugdymą skyrė Pilėnų žygdarbį sudirbti pabandžiusiems  Baronui ir Mačiuliui.

Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, matyt perskaitė tik knygos „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“ pavadinimą, o 600 puslapių tekstui laiko nerado. Kitaip neišeina paaiškinti tokio ministrės sprendimo.

N.Vėlius apie baltų religijos ir mitologijos rašytinius šaltinius rašė: „Beveik visi tie šaltiniai parašyti žmonių, nusistačiusių prieš baltus ir jų religiją. Todėl jų informacija negalėjo būti objektyvi, jie visų pirma stengėsi iškelti tuos baltų religijos bruožus, kurie žemintų ją ir jos išpažinėjus” (BRMŠ I, 29).

Tad tikroji baltų kultūros tyrinėtojo priedermė turėtų būti rašytinių šaltinių deideologizavimas. Tuo tarpu tokie krikščioniškai užsiangažavę rašytojai kaip D.Baronas, D.Mačiulis užsiima  tolesniu istoriniuose šaltiniuose perteikiamų žinių falsifikavimu.

D.Baronas „užtikrintai debiutavo“ šioje srityje 2004 m. „Naujajame židinyje“ (Nr. 9-10) paskelbdamas  rašinį „Pagoniškos Lietuvos bergždumas šiandienos Lietuvai“. Vėliau šis straipsnis buvo perspausdintas internetiniuose vartuose Bernardinai.lt.

Skelbiame nespausdintą mitologo ir religijotyrininko dr. Dainiaus Razausko komentarą, skirtą anam D.Barono rašiniui.

www.alkas.lt

Dėl „pagonybės“, Lietuvos ir bergždumo

Dainius Razauskas, www.alkas.lt

Prisipažinsiu, jog nesu nuolatinis Jūsų svetainės [Bernardinai.lt – Alkas.lt pastaba] lankytojas ir Jūsų leidinio [„Naujojo židinio“ – Alkas.lt pastaba]  skaitytojas, ir istoriko Dariaus Barono poleminį straipsnį „Pagoniškos Lietuvos bergždumas šiandienos Lietuvai“ perskaičiau tik kitų paakintas. Taip pat iškart pasakysiu, kad nesu nei krikščionis, nei „pagonis“, nei ateistas, t. y. bedievis (siaurąja šių sąvokų prasme), todėl mėginimas mano užnugaryje įžvelgti kokius nors „grupinius interesus“ iš tikrųjų būtų visiškai bergždžias.

O štai Darių Baroną per minėtą jo straipsnį išvydau stovint būtent krikščionijos „grupinių interesų“ gynyboje, net ne gynyboje, o stačiai žygiuojant į mūšį. Ir tuo jis bematant pavertė mane virtualiu „pagonimi“.

Mat pagrindinis ir iš esmės vienintelis Dariaus argumentas už krikščionybę straipsnyje buvo tas, kad „nugalėtojai neteisiami“. Ir jeigu krikščionybė Europoje, Šiaurės Rytų Europoje ar bent jau tuometinėje Lietuvoje nebūtų nugalėjusi, tai nebūtų apie ką ir kalbėti.

Tačiau kaip tik šito „argumento“ atžvilgiu žmonės pasidalija į kilniuosius, širdy juntančius poreikį ginti nugalėtuosius, stoti silpnojo pusėn, ir prisitaikėlius, visuomet stipenančius paskui nugalėtoją ir grūmojančius iš už jo nugaros. Tas pats „romantiškas“ jausmas, kuris verčia palaikyti indėnus jų teisingoje kovoje prieš baltuosius, kuris paskatino kilniausius baltuosius parašyti apie šią indėnų kovą tiek gražių knygų bei susukti filmų, kaip tik jis, šitas jausmas, besidominčius Lietuvos praeitimi verčia stoti „pagonių“ pusėn. O kadangi tuo kilniu jausmu savo tauriausioje esmėje yra tiesiog sunkte persunkta pati krikščionybė, tai leisiu sau išsakyti visai „eretišką“ įvaizdį – įsivaizduokite nukryžiuotąjį Kristų „indėnų-pagonių“ pusėje, drauge jų beviltiškoje, tačiau teisioje kovoje prieš Jo vardu apsiginklavusias kraugerių skerdikų ordas. Ar reikia priminti konkistadorų „žygdarbius“, kad bent šiek tiek atauštų įkarštis dėl „krikščioniškųjų vertybių“ pranašumo?

Todėl tikrosios, pirmapradės krikščionybės nereikia taip lengvabūdiškai sutapatinti su viduramžių Bažnyčia, šituo Romos imperijos įpėdiniu, šalia pašipusio kalavijo prie diržo prisikabinusiu dar ir kryžių.

Menkoms sieloms labai jau didelė pagunda grūmoti ir plyšoti iš už Kristaus nugaros, dėl to ir šiuolaikiniai krikščionybės apologetai neretai labiau primena fariziejus nei krikščionis dvasioje.

Darius Baronas minėtame straipsnyje rašo, jog pasididžiavimas „senove“ tėra „paprasčiausias tuščios puikybės vaisius. Tokios pat puikybės aidas skamba žodžiuose, esą lietuviai – paskutiniai Europos pagonys. Taip tautinio nevisavertiškumo komplekso skarmalą išvertus į kitą pusę, juo norima gėrėtis kaip dėmesio verta vertybe“. Kas jau kas, o autorius savo „skarmalą“ tikrai išvertė – kartu su visais jo nevisavertiškumais!

Galėčiau dar gerokai pašmaikštauti, tačiau tuomet Darių visai jau paversčiau savo priešu, o save – „pagonimi“. Mano giliausiu įsitikinimu, visų šitų kalbų tikroji prasmė, jei tokia išvsi yra, gali būti ne vienos ar kitos pusės „grupiniai interesai“, ne „galutinė krikščionybės pergalė“ (kurios geismas šiaip jau išduoda tik skilusios, skelinčios sielos troškimą sutriuškinti savo projekcijas) ar „pagonybės reabilitacija“ (kuriai gyvuoti šiaip jau niekas netrukdo išskyrus jos pačios gyvybingumo stoką), bet atsipeikėjimas iš jų ir atsivėrimas tiesai, tiek mokslinei (istorijos, religijotyros, mitologijos ir kt.), tiek dvasinei, nemėginant jos savintis ir paversti ginklu savo naudai. Tiesa turėtų būti didesnė už „mano“ ar „tavo“, juoba dvasinė tiesa – nekalbant apie patį Dievą, kuris, jei būtų tik kūnas, tikrai jau būtų sudraskytas į gabalus nesibaigiančioje alkanų religijų, bažnyčių ir sektų „komunijoje“.

Gerai žinoma, kad ikiraštės kultūros gyvavo sakytinės tradicijos, arba perdavos, būdu, ir tokiu būdu būdavo saugoma ir iš kartos į kartą tūkstantmečius perduodama tokia galybė tekstų, kad šiuolaikinis „raštininkas“ net jų pavadinimų įsiminti nebegali (apie tai, kad už raštą žmogus sumoka atmintimi ir supratimo gelme, Europoje kalbėjo Sokratas, nedelsiant užrašytas Platono). Tai liudija visų pirma Indijos kultūrinis palikimas, kur iki šiol tebegyvuoja ir tiesioginiam tyrinėjimui yra prieinamos seniausios sakytinės perdavos. Be to, antropologai iki šio nėra aptikę tokios tautelės ar genties, kuri išvis neturėtų sakytinės tradicijos, taigi ir atitinkamo tekstų korpuso, dvasinių mokymų ir t.t. Jei lietuviai, prieš Lietuvoje įsigalint krikščionybei, tokios sakytinės perdavos nebūtų turėję, dėl to jie būtų visiškai unikali tauta, verta juoba didesnio mokslininkų susidomėjimo! (Apie visišką kultūrinės antropologijos neišmanymą ir ideologinius prietarus senosios Lietuvos kultūros atžvilgiu, naiviai perimtus iš tendencingų lenkų pozityvistų ir įsigalėjusius tarp Lietuvos istorikų, jau yra rašę Gintaras Beresnevičius, Daiva Vaitkevičienė, Pranas Vildžiūnas, tačiau perniek.)

Esminis sakytinės perdavos trūkumas yra tas, kad jai perimti ir įsisavinti reikia labai daug laiko ir pastangų, taigi tuo gali užsiimti tik saujelė „profesionalų“, kurie tampa tradicijos laidu tiesogine žodžio prasme („liaudies kultūra“ ar „tautosaka“ tėra jos dirva ir kartu periferija). Tą saujelę dvasinės tradicijos nešėjų pašalinus ar izoliavus, laidas nutrūksta (nors dirvoje sėklų gali likti, kurios tik laukia, tarsi žiemkenčiai, savo pavasario). Užkariautojams labai paranku: galima sakyti, kad nieko ir nebuvo. Juoba kad dvasinė tradicija jos nešėjų paprastai dargi slepiama nuo „profanų“ (šiuo atveju – atėjūnų krikščionių). Daug ką bendrais bruožais galime spręsti iš Cezario užrašų apie galų druidus. Taigi iš to, kad „lietuviška pagonybė nesugebėjo palikti jokių patvarių liudijimų apie save“, rimtas mokslininkas neskubėtų daryti skubotų išvadų. Žinoma, svetimų interesų ideologui, paslaugiai išvertusiam savo „skarmalą“, labai paranku, kai nebėra jokių, Dariaus Barono žodžiais, „abejotinos vertės ‘protėvių tradicijų’“.

Iš pažiūros paradoksalią ar ne naivią Lietuvos valdovų ekspansiją į Rytus, beje, būta mėginimų paaiškinti ir tuo, kad milžiniškuose Rytų Europos plotuose iki pat Maskvos ir toliau tais laikais vietos gyventojų, galimas daiktas, dar daug kur buvo kalbama lietuviškai (ar bent jau artima rytų baltų tarme), taigi tos žemės galėjo būti suvokiamos kaip „savos“ būtent etnine prasme, ne tik feodaline. Neatmetant, žinoma, visokių karinių bei politinių motyvų, vis dėl to nevalia visai išleisti iš akių ir šio. Dariaus Barono požiūriu, „Lietuvos didieji kunigaikščiai ir jų politiką palaikanti bajorija norėjo tapti neabejotinais Rusios hegemonais. Žiūrint iš laiko perspektyvos, tokia ambicija atrodo visiškai absurdiška“. Absurdiška tokia „ambicija“ atrodo vėlgi tik iš „neteisiamų nugalėtojų“ pozicijos.

O dėl, pasak Dariušo Bãrono, „psichodelinių sutartinių“, tai matome gyvą pavyzdį, kaip į Lietuvos kultūrą iš pietvakarių žiūrima jau per penkis šimtus metų (nežinia, ar vien iš piktumo, ar gal iš savotiškos dvasinės negalios).

Pagrindinis tikslas, kurio minėtu straipsniu siekė Dariušas Baronas, regis, buvo „įrodyti, kiek esame skolingi aplinkiniam pasauliui“. Ką gi, iš esmės tėra trys priemonės tiek žmogaus, tiek bendruomenės, tautos dvasiai pavergti:

1) fizinė, karinė prievarta;

2) gundymai (lenkų „bajorų teisės“, „gerbūvio ekonomika“ bei pan.);

3) primestas, įbruktas, įdiegtas į širdį skolos bei kaltės jausmas.

Galime pasididžiuoti bent tuo, kad prievarta mūsų palaužti dar niekam nepavyko, o Dievui padedant susidorosime gal ir su pagundomis bei niekingiausia, menkystų agresija – visokiais nepaliaujamais kaltinimais. Nes galų gale pavergėjų pastangos visuomet yra bergždžios, nes tai, ką jie tegali laimėti, tėra lavonai ir išnaros, kad ir ištaisytos Dariušo „skarmalais“.

Kilnią ir tyrą, laisvę mylinčią sielą padrąsinčiau labai paprastai: nieko nebijok ir niekuomet, niekuomet nepasiduok. Nes Dievas su tavimi.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .

30 komentarų

  1. suomis:

    Na iš Dangyro šito nesitikėjau. Kadangi D. Mačiulis ir V. Bacys (švietimo viceministras) mokėsi vienoje mokykloje, tai tas liberastiškumas yra istorijos pamokų spraga, nes tarybiniais laikais istorijos mokslas tarnavo mankurtizmo ugdymui.

  2. Vilmantas Rutkauskas:

    Liuks straipsnis.

    Pilietiškumas visada susišaukia su Pilėnais ir prakeiksmu okupant.žydkrikrikščionizmui.

    Na, o žydkrikščionizmo išskersta Lietuvos dvasia šiandienoje belikusi kraujuoti.

    Pilėnai amžiams prakeikė žydkrikščionis, kurie ir šiandienai čia Lietuvoje su kryžiais ant kaktų tarpsta.

    Gaila, kad priešmirtiniai pilėnų žodžiai nepasiekė šių dienų – turėtumėm OHO, o gal net OHO-HO-HO-HO-HO tekstą, kurio turbūt net Alkas nespausdintų.

    Pilėnai prakeiktų tą krisminę knygą, tuos rašytojus ir tą klastingą krašto bobą.

  3. Marius Bartašius:

    Palaikau Dainių Razauską. Labai puikus straipsnis.

  4. savas:

    Kiekviena tauta turi Judų kaip dariaus baronas ir dangiro mačiulis.Įsivaizduoju toki ir vaikščiojo po kaimus “skribų”uniformomis.Kaip juos dar MŪSŲ ŽEMELĖ nešioja-prasmekit savo paistalų liūne.

  5. Vilmantas Rutkauskas:

    Nors ir iškirto šventuosius ąžuolynus božnycininkai, bet jie nesurinko tų ąžuolynų gilių, kurios yra mumyse, ir bunda pas žmones tos gilės, ir pradeda augti iš naujo šventieji ąžuolai, nes atėjo tam laikas.

    Patrimpe dievaiti, šviesos jaunikaiti, pažadinki Žemę, pabudinki Žmones.

    Perkūne, prakeik būtuosius ir šiandien žydkrikščionis, prakeik okupanto paliepimus vykdančius – lai jų apgailėtini gyvenimai nyksta.

    Didvyrių vėlės, ateikite prie Balto vaišių stalo tvirtinti kūną ir dvasią.

    • Fausta:

      Toks vaizdas, kad tamsta visai straipsnio neskaitėte.

      Baisiausia yra kraštutinumai, į vieną ar į kitą pusę, ne taip ieškoma mokslinė tiesa.
      Dainiaus Razausko straipsnis labai tiksliai, profesionaliai, su moksliniu objektyvumu atsako į piktus neobjektyvius ano gi autoriaus pasispjaudymus,
      bet vėlgi, labai atsargiai, nes nemažai kas jau nulinkę į kitą “PERNELYG”, į kitą šališkumą, į kritikos negirdėjimą kitoje pusėje. Ir abu vienodai tragedija.

      Ar žinot, pavyzdžiui, yra Viekšniuose ar ne dešimt Šventųjų Pušų, ir visose yra įkeltos koplytėlės ar kryžiai. Ne veltui Beresnevičius kalbėjo, kad šios dvi religijos yra sesės, nei viena laimėjo, nei kita pralaimėjo. Nes Marija tupi Šventoj Pušy (:

      • tikras lietuvis:

        D.Razauskas, pastebėkite, iš pradžių pasako, kad jis yra indiferentiškas tikėjimų atžvilgiu (arba laisvos minties žmogus), o pabaigia karo šūkiu – Dievas su mumis! ( http://en.wikipedia.org/wiki/Gott_mit_uns )

        Todėl aš, kaip esantis už objektyvumą, palaikyčiau greičiau V.Rutkausko lietuvišką nusistatymą prieš antilietuviškumą ir jūsų pasisakymą priskirčiau prie tų, kurių dėka kryžeiviai, negalėję įeiti į Lietuvą per duris, buvo įleisti per rakto skylutę ir kaip velnias jus užvaldė (dėl ko, be jokios abejonės, virsite pragaro katiluose, kuriais tikite, o mes, teisieji lietuvninkai 🙂 , nepamiršime jums, kaip geri tautiečiai, pamesti malkelių 🙂 – vardant tos, Lietuvos!).

        O straipsnis – puikus.
        Nepaisant nurodytų trūkumų.

  6. Laumute:

    Puikus,pakankamai aštrus straipsnis.Bravo autoriui.

  7. senis:

    Nu kiek metų jau gyvenu, visokių skaitalų tenka pasiskaityt, nu bet toks geras skaitalas retai ir pasitaiko. Taip gražiai sudėliotas, gražiom mintim paremtas. Ačiū Dainiau. Smagu kad tuščiai netauški. Visi pasimokykim…

  8. Ievaras:

    “…ar „pagonybės reabilitacija“ (kuriai gyvuoti šiaip jau niekas netrukdo išskyrus jos pačios gyvybingumo stoką),..”

    Klysta D.Razauskas – trukdo romuviai, sukūrę ‘religinę’ pavaldumo piramidę. Įtariu, kad romuvių tikslas ir yra stabdyti protėvių pasaulėžiūros tęstinumą.

  9. Vilmantas Rutkauskas:

    Žydkrikščionamanoizmas siekiasąmoningume niekaip nenori, kad būtų Baltų RELIGIJA.

  10. Algis:

    zmones kaikurie labai piktai rasote apie krikscionis pykstate neapkenciate ir patys nematote, kad tampate ne ka geresni negu krikscionys piktumu neapykanta nieko gero nepasieksite, darykite savo dabar su meile su darna, o kur pykti ir neapykanta darnos nera vadinas ir tu zmoniu kuriamas tikejimas nera darnus ir dvasia dar nenubudusi kaip reikiant, kad darniai kurti ir gyventi as po Jores sventes buvau nufilmaves dalys tos sventes parodziau Vilkaviskio pagrindines mokyklos mokiniams per istorijos pamoka ir jie liko suzaveti perdaug as jiems neaiskinau kas taip persvente, nes jie buvo pribloksti didzioji ju dalis nes jie nieko panasaus nemate, skleisti informacija reikia zadinti kituose musu zmonesia sventasias azuolu gilias, bet neperprievarta brukti sia informacija taip kaip daro baznytinkai, tik pateikdami informacija negrubiuoju budu mes galime sulauzyti baznytinku uzdetus anspaudus ant musu tautos zmoniu as pats sulauziau kriksto anspauda jau budamas 12 metu pats samoningai ir patraukiau savo jieskojimo keliu ir atradau proteviu kelia kures veda link musu tautos saknu pazinimo, kiekvienas turi savyje uzaugti ir uzauginti sventaji azuola ir prasom nesinaudoti tusciai mano pasakyta citata prie Moletu opservatorijos prie Perkuno sventyklos per Jores svente “Nors ir iškirto šventuosius ąžuolynus božnycininkai, bet jie nesurinko tų ąžuolynų gilių, kurios yra mumyse, ir bunda pas žmones tos gilės, ir pradeda augti iš naujo šventieji ąžuolai, nes atėjo tam laikas.” nes kol busit pikti ir pilni neapykantos tol si fraze ir teliks fraze, o kad ji neliktu nuvalkiota geriau pasiziurekit i save ir ismeskite pykti ir sekite kas yr gera, palikit baznytinkus ramybeje tik veikdami per visuomene ir ja sviesdami galimiajuos nugaleti jie tiesiog savaime atkris nes pamatys, kad pas juos niekas nebeateina, nenorekite per viena diena suarti dirvonus ir uzauginti derliu bei ji nuimti, musu proteviai augino si tikejima nuo pasaulio sukurimo tad ji galime tik tokiu metodu vel atgaivinti ir puoseleti ir sviesti zmonija. tai tiek visiems darnos ir stiprybes jos siekiant 🙂

  11. Algis:

    Ir dar pridursiu neapykanta pyktis nedarna, naikina zmoguje or zmonese kurybine energija

  12. lamatas:

    Viskas teisingai,tik gaila kad šveplai.Negi taip sunku įsidiegti lietuvišką raidyną.Tik porą minučių.

  13. Jolanta:

    Algi, Jūsų mintys teisingos, bet kirba pastaba – reiktų susirūpinti rašyba, nes visas ilgas tekstas be skiriamųjų ženklų kaip vienas sakinys ir dar “švepliu” raidynu. Raštingumas žmogų puošia

  14. Jolanta:

    Atsiprašau, “šveplu”

  15. Algis:

    Dekui uz pastabas jaunas pasitaisysiu 🙂 😉

  16. Aguona:

    Ačiū, labai geras Dainiaus tekstas, pritariu. Beje, esu krikščionė. Ir kartu pilnai sutinku su Algiu – pirmyn, teikite savo tiesas ar Tiesą, puoselėkite giles, auginkite Ąžuolus, bet ne keikite, žeminkite ir niekinkite (pvz. taip, kaip kone po kiekvienu tekstu burnojantis V. Rutkauskas) tai, ko iš ESMĖS, iš GELMĖS nepažįstate. Aš taip pat už darną, už dorą ir už Dievą bei Tėvynę (argi ne bendrą mums visiems, krikšionims ir „pagonims“?). Dar kartą prisiminkime kad ir to paties Dainiaus citatas: „…tuo kilniu jausmu savo tauriausioje esmėje yra tiesiog sunkte persunkta pati krikščionybė…“, „…tikrosios, pirmapradės krikščionybės nereikia taip lengvabūdiškai sutapatinti su viduramžių Bažnyčia…“, „…menkoms sieloms labai jau didelė pagunda grūmoti ir plyšoti iš už Kristaus nugaros…“. Dar kartą: kvailys, pasipūtęs ar įtūžęs krikščionis nė kiek ne geresnis ir ne prastesnis už kvailą, pasipūtusį ar įtūžusį ramuvietį (ar pagonį). Ir vienas, ir kitas žemina savo atstovaujamą pasaulėjautą ir silpnina vienintelę mūsų visų Lietuvą.

  17. Marius:

    Kaip toli Rutkauskams iki Razausko – beveik kaip inkvizitoriui arba kryžiuočiui iki Kristaus…

  18. Vilmantas Rutkauskas:

    Žodis Marius (kaip ir Marija- LT Marytė) – kristausčionizmui.

    Žydkrikščionių čion istiniai burnaliojimai (burnojimai) litkūrginiais kryžiais iliustruotais indulkenciniais veikalais lietuvystėje – patapo tarptautinės masonų žyd.diktatūros siekiamybės pasiekimu.

  19. Jolanta:

    Vilmantai, prieš burnodamas gal pamąstykit, ar nieko nėra bendro tarp Mariaus ir marių?

    Dovanokit už tiesmukiškumą, bet savo siauru vienpusišku matymu bei išankstiniu nusistatymu nepuošiat ne tik savęs, bet ir šios svetainės…

  20. vycka:

    Rutkauskai, galėtum rašyt gražiau, dbar tavo komentarus paskaitę įsižeis bet kas: ir žydai, ir kokie geri krikščionys, ir šiaip atrodo kad neturi ką veikti naudingo, tik piktus komentarus rašinėji 🙂 Per tą laiką galima nuveikti ką nors kūrybingo. Nereik būt tokiam kaip Baronas 🙂

  21. Gidas:

    Krikscionybe labai jauna religija palyginus su prigimtinio lietuvisko tikejimo raida. p.Razauskas tikras savo salies patriotas, o kitu interesus atstovaujanciu pseudomokslininku padauges, nes musu universitetai jau tapo profkemis kaip JAV, dvasinis skurdumas prasideda nuo destytoju, jie visi studijavo sovietmeciu, kai apie LDK ir Tarpukari negalima buvo net uzsiminti, todel jie dabar pensijinio arba 40-50 ciai taciau kaip vaikai savo kulturinio dvasinio tautos paveldo prasme. Gamtadievystes jega ir dvasine tradicija sugrizta ir baznycia turetu perziureti savo pozicija i zymiai senesne ir tauresne, dvasingesne musu proteviu dvasine apeigu kultura, koptai Egipto krikscionys krokodilo asaras liejo kad sunaikino pagoniskaja Egipto kultura, krikscionys turintys lietuvisko kraujo, baznycios herarchai pripazinkite savo klaidas ir atsiprasykite lietuviu uz iszudytus kryziaus karuose seimas ir salies gynejus, ir leiskite mmusu prigimtinei religijai kurtis, kaip kad keltai jau pripazinta senovine religija ir ju baznycia tam nepriestaravo, jei ir valdzios zmones jau mato, kad Lietuva ant isnykimo slenkscio, tik su senaisiaias tikejimais atgims Lietuva su Didziaja Amzinaja Kunigaiksciu tikejimo Dvasine Gyvaja Tradicija.

  22. Algis:

    Kudirkos sukurtame valstybio himno zodziuose suteikta visa informacija kur ir kaip jieskoti isminties ir stiprybes bei darnos, bet kaip ziurejau syki per televizoriu musu seimunus giedant si musu himna tai toks ispudis susidaro, kad bile pavapseti pajudinti zandikauli ir eiti toliau i seima miegoti ir avarijas kurti…

    • Ievaras:

      Kudirka sukūrė “Tautišką giesmę”, o ne ‘himną’! Bet “Tautiškoje giesmėje” nėra net užuominos apie tautą. Labai abejotinai skamba, kad didvyrius gimdančios Žemės sūnūs dar turi ’semti’ stiprybę iš praeities. Tuo pasąmonėje daromas poveikis, kad sūnūs neprilygs buvusiems didvyriams. Galima buvo parašyti, kad ir taip: „Lietuva, Tėvyne mūsų,/Tu didvyrių žeme,/Savo tautai Tavo sūnūs/Te stiprybę lemia.” Įsiskaitykite giesmės žodžius, tiks visiems, kas begyventų Lietuvoje.

  23. lamatas:

    Norėčiau patikslinti.Mes jokie “paskutiniai Europos pagonys” .Buve musų kaimynai(iki slavų įsiveržimo)mariai(Mari El) puikiausia puoselėja savo protėvių tikėjimą.Atlieka aukojimus ir apeigas šventose giriose.Jų tikėjimas ,vienas iš pagrindinių ,oficialiai pripažintų autonominėje respublikoje.Savo tikėjimą jie vadina “Marla”.

  24. Laima:

    Vienas iš geriausių straipsnių, skaitytų pastaruoju metu. Turi žmogus dovaną dėstyti mintis aiškiai ir nieko neįžeidžiant.

  25. Algimantas:

    Patiko paskutiniai sakiniai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: