Seimo Pirmininkė I.Degutienė apie europietiškos tapatybės paieškas (6)

www.alkas.lt

Irena Degutienė

Irena Degutienė

Šiandien, kovo 22 d., Seimo Pirmininkė Irena Degutienė dalyvaudama Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos trišalės parlamentinės asamblėjos sesijoje Kijeve (Ukraina) kalbėjo apie būtinybę Ukrainą įtraukti Europos sąjungos erdvę bei vertybinių europietiškos tapatybės esmių paieškų būtinybę.

Kreipdamasi į trijų valstybių parlamentarus, I. Degutienė pažymėjo, kad svarbiausias šioje trišalėje Asamblėjoje svarstomas klausimas: kaip paspartinti Ukrainos integraciją į Europos Sąjungą, į europietiškų valstybių šeimą, kuriai ši šalis visuomet priklausė ir tik negailestingų istorinių smūgių dėka ilgiems dešimtmečiams buvo nuo jos atskirta?

„Pati Europos integracija vyksta jau šeštą dešimtmetį. Šis procesas dažniausiai įsivaizduojamas, kaip savitikslis ir tokį supratimą skatinantys politikai, ekspertai ir apžvalgininkai tarsi ragina mus pripažinti, kad iki pat XX amžiaus vidurio jokių europinių integracijos procesų nebuvo, kad nebuvo ir Lietuvą, Lenkiją ir Ukrainą vienijančios valstybės, sukūrusios pirmąją Europoje demokratinę Konstituciją. Jie tarsi ragina pamiršti ir istoriją, ir mūsų krikščioniškas šaknis, o į ateitį žvelgti pernelyg siaurai ir technokratiškai: Europos vienybę regėti vien kaip muitų sąjungos, laisvos prekybos, europietiškų produkcijos standartų ar pinigų sąjungos veiklą“, – sakė Seimo Pirmininkė ir klausė, ant kokių vertybinių pamatų kyla mūsų bendra europinė ateitis.

I. Degutienė apgailestavo, kad kalbose apie vertybinį Europos integracijos pagrindą dažniausiai apsiribojama abstrakčiomis tezėmis apie bendrą Europos tapatybę, dažniausiai siejamą su žmogaus teisių bei demokratijos institutais, europietiškų vertybių simbolika.

„Tačiau šių terminų kaip ir pačios „europietiškos tapatybės“ turinys nėra iki galo aiškus ir dažnai priklauso nuo politinių interpretacijų. Ne paslaptis, jog Europos Sąjungos plėtros politikos priešininkai „europietiškos tapatybės“ kortą itin mėgsta naudoti kaip politinį įrankį, kuris padeda nubrėžti Europos Sąjungos kultūrines ribas. Tuo tarpu Lietuva europietišką tapatybę suvokia ir vertina kitaip, nei Europos Sąjungos plėtros priešininkai, ir todėl tvirtai laikosi požiūrio, jog kol Ukraina netaps visateise Europos Sąjungos nare, bendrų Europos saugumo namų statyba tikrai nebus baigta“, – teigė Lietuvos parlamento vadovė.

Seimo Pirmininkė pabrėžė, kad šios trišalės Asamblėjos uždavinys – kuo platesniam Europos Sąjungos valstybių narių ratui padėti įsisąmoninti, kad sprendimas nesuteikti Ukrainai bent jau tolimos narystės Europos Sąjungoje perspektyvos negali būti galutinis.

„Ukraina yra ne Europos kaimynė, o europietiška Europos Sąjungos kaimynė, – sakė I. Degutienė. – Labai norėčiau, kad į pastarąjį sakinį būtų įsiklausyta ir įsiskaityta itin atidžiai. Europos Sąjunga turi aiškiai apsispręsti dėl to, kur prasideda ir kur baigiasi Europa ir kokios vertybės sudaro europietiškos tapatybės stuburą. Ir jeigu Europos Sąjunga iš tikrųjų pretenduoja tapti tikra vertybine sąjunga, ekonominiai, finansiniai ir kiti protekcionistiniai interesai negali būti dangstomi „europietiškos tapatybės“ skraiste“.

Seimo Pirmininkės nuomone, Asamblėja išsikėlė rimtą iššūkį, nes kalbėti apie tapatybę, istoriją, kultūros paveldą galima įvairiai.

„Galima ieškoti to, kas mus vienija ir jungia, arba atvirai analizuoti veiksnių, kurie mus skiria, priežastis. Neabejoju, kad kiekvienas iš mūsų turi ką pasakyti ne tik apie europietišką tapatybę, bet ir apie tai, kaip vertiname skirtingų tautybių santykius mūsų – Vidurio ir Rytų Europos – regione“, – sakė I. Degutienė.

Lietuvos parlamento vadovė pabrėžė, kad yra nemažai klausimų, atsakymų į kuriuos reikia ieškoti kartu.

„Kur prasideda ir kur baigiasi Europa? Kas sudaro šiandieninės europietiškos tapatybės stuburą? Kokie istoriniai laikotarpiai, asmenybės ir įvykiai suartina Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos tapatybes, o kurie išskiria? Ką kiekviena iš mūsų valstybių norėtų pakeisti kaimyninių valstybių istorinėje atmintyje, tapatybinėse schemose ir nuostatose? Ką reikėtų daryti ir kokius projektus realizuoti, kad dominuotų ne tai, kas mus skiria, o tai kas mus jungia?“, – tokius klausimus įvardijo I. Degutienė ir pažymėjo, kad jie yra tik įvadas į nuoseklią diskusiją ir ilgą darbą.

Kategorijos: Naujienos, Politika ir ekonomika, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .

6 komentarai

  1. virgis:

    Idomu ko prasikalto degutenei ukraina. Kat i eurosajuza jos itraukti nori

  2. Antanas Kinčius:

    Tamsta aiškiai “prasikaltai” lietuvių kalbos gramatikai.

  3. Žygis:

    Man tai įdomu, kaip tokie neraštingi asmenys randa priėjimą prie interneto 🙂
    Dar įdomiau, kuo Ukraina nusikalto, kad gyvena tokiame š**e kaip dabar. Kuo nusikalto, kad ją amžinai plešia, kas netingi – tiek “savi” rusai, tiek “svetimi” vokiečiai ir lenkai. Tegul stoja į tą, kaip ponas Virgis išsireiškė “eurosajuza”. Ukraina šengeno erdvėje – tikras rojus keliauti – gamta, žmonės, istorija, kulinarija, kultūra…
    O ar jų politikai bus bestuburiai, kaip nekurie, ir laižys padus kiekvienam švedui, kuris “žino, kaip reikia gyventi”, tai čia jau ukrainiečių pasirinkimo reikalas.

  4. suomis:

    Ukrainos negalima įtraukti į ES, nes Vakarų Europa civilizaciniu požiūriu neturi nieko bendro su Rytų Europa, nes Rytai nepergyveno Renesanso. O būtent Renesanso epocha ir yra ta sąliga kuri suteikia Europai nepertraukiamo vystimosi galimybę. Kai kas Europą išskiria, kaip krikščioniškosios kultūros suteikta jai vystimosi galimybę. Dėja toks požiūris yra klaidingas, nes Europos vystimasis yra paremtas Antikos patirtimi, per Senovės Graikijos, Romos ir Renesanso kultūrines veikas.

    • Žygis:

      Rytų Europa nepergyveno Renesanso? Papasakokit tai LDK ir Lenkijos didikams, rėmusiems reformaciją, religijų lygybę, samdžiusiems italų architektus ir dailininkus, vokiečių ginklakalius (pasidomėkit, kaip Radvilos Juodojo šarvai atrodė), stačiusiems trace italienne stiliaus tvirtoves, vakarietiškus dvarus visoje LDK. Jei to neužtenka, tai nepamirškit, kad Renesansas į LDK tiesiogiai atkeliavo kartu su Bona Sforca ir jos italų palyda. O dėl Antikos, tai Kryme graikai kolonijas turėjo. Ar turėjo jų Vokietijoj?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: