R. Maceikianecas: Lietuvos lenkų integracija

Ryšardas Maceikianecas, www.alkas.lt 

Lietuvos Respublikos Seime svarstant Švietimo įstatymo projektą, (kuriame, be kita ko, yra numatyta tautinių mažumų bendrojo lavinimo mokyklose kelių dalykų mokyti ir lietuvių kalba)  milžiniškas Lenkijos Respublikos institucijų ir diplomatinių tarnybų presas užgulė visų lygių Lietuvos vadovaujančius asmenis. Lenkijos Respublikos URM įteikė net tris oficialias notas Lietuvos Respublikai, asmeninį ir kolektyvinį spaudimą pagal rangus aukščiausiems mūsų šalies vadovams padarė  visų lygių Lenkijos valdžios atstovai, pradedant Lenkijos Seimo nariais, baigiant Lenkijos Seimo maršalka ir pačiu Prezidentu. 

Tokio beprecedenčio kišimosi į mūsų šalies vidaus reikalus, atrodo, dar nebūta nuo Želigovskio laikų. Tačiau Lietuvos diplomatija tyli prikandusi liežuvį ir pabrukusi uodegas bijo ir kvėptelėti – ką pasakys ponai “strateginiai partneriai”, tą ir darysime… 

Keista, bet tyli ir Lietuvos žiniasklaida. Alkas.lt bando nutraukti šią tylą ir skelbia vieno iš Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovo, Fondo „Vilniaus klodai“ pirmininko Ryšardo Maceikianeco laiškus, parašytus dar š.m. lapkričio 10 d. Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkei Irenai Degutienei bei Švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui, apie tikras ir tariamas Lietuvos lenkų problemas. 

Deja nuo šių laiškų mūsų valdžios pareigūnai taip pat atsitvėrė tylos siena. Atsakymai į juos iki šiol negauti. Pirmą skelbiame  R. Maceikianeco laišką I.Degutienei. 

www.alkas.lt 

Vilnius, 2010 m. lapkričio 10 d. 

Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkei Poniai Irenai Degutienei 

Gerbiamoji Seimo Pirmininke. Kadangi mums nepavyko Jums asmeniškai išdėstyti Lietuvos lenkų problemų esmės, labai prašome rasti laiko pasidomėti žemiau minimomis temomis, kurių Lietuvos lenkų bendruomenė pati išspręsti nebegali.  Manome, kad Jūsų nuomonė paspartins kitų institucijų veiklą ir suvokimą, kad dirbtinai eskaluojamiems konfliktams reikia priešpastatyti aiškią valstybinę poziciją ir nuosekliai koordinuojamą politiką, skirtą Lietuvos lenkų integracijai. 

Tai ypač liečia moksleivius ir jaunimą. Tikimės, kad Jūs padarysit visa, kas nuo Jūsų priklauso, kad nepilietiška mąstysena nebūtų peršama Lietuvos lenkams per programas jau nuo vaikystės mokyklose ir kad jie, baigę mokyklą, nebeklaidžiotų, kaip kad klaidžiojo mūsų kartos žmonės, kuriems teko mokytis ir gyventi sovietmečiu.     

1. Dėl lietuvių kalbos ir literatūros dėstymo tobulinimo  

Vaikų, lankančių mokyklas su lenkų dėstomąja kalba, tėvai teigiamai vertina poreikį tobulinti lietuvių kalbos mokymą ir remia pokyčius. Jie supranta, kad kalbos geriausia mokytis mokykliniais metais, ir kad  puikus kalbos mokėjimas, o ypač valstybinės, liudija žmogaus kultūros lygį, palengvina bendradarbiavimą ir kontaktus tarp žmonių, suteikia didesnių galimybių konkuruoti darbo rinkoje bei geresnių gyvenimo perspektyvų. Mūsų nuomone, dabartinis lietuvių kalbos mokymas mokyklose su lenkų dėstomąja kalba pagal apribotą programą turi Lietuvos lenkų diskriminavimo požymių. Juo labiau, kad tokios palengvintos mokyklinės valstybinės kalbos programos netaikomos jokioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje. 

Geras lietuvių kalbos mokėjimas ir galimybė skaityti informaciją šia kalba yra, be abejo, svarbi sąlyga, dėl kurios geriau vystomas pilietinio ugdymo procesas. Tam galėtų tinkamai tarnauti lietuvių kalbos, kultūros ir istorijos nuolatinių kursų buvimas Vilniuje ir Vilniaus regione. Nepakankamai žinomus dalykus žmonės vargu ar gerbs ir mylės. Kitose ES valstybėse šis procesas yra skatinamas valstybės sąskaita. 

LLRA veikėjų priešinimasis yra suprantamas, nes jie priprato dirbti uždaroje, izoliuotoje visuomenėje. Tuo labiau, kad ypač Vilniaus rajone didelė jų dalis atvyko į Lietuvą tik sovietmečiu, patys nei lietuvių, nei lenkų kalbos gerai nemoka, problemos esmės nesuvokia, nėra teigiamai nusiteikę net Lietuvos valstybingumo atžvilgiu.   

2. Dėl gimtosios kalbos ir literatūros programos projekto 

Iki šiol Lietuvos mokyklose su lenkų dėstomąja kalba, pvz., 11 ir 12 klasėse, t.y. pačiu atsakingiausiu žmogaus asmenybės formavimosi laikotarpiu, vaikai  mokosi iš Lietuvoje  išleisto vadovėlio „Lenkų XX amžiaus literatūra“. Šis vadovėlis prasideda žodžiais: „Lenkijai atgavus 1918 metais nepriklausomybę…“ Jame Lietuva bei įžymūs rašytojai, kilę iš Lietuvos ir rašantys apie Lietuvą XX a., beveik  neminimi. Tiesą sakant, vadovėlio gale keletas puslapių yra skirta poetams, kurie dirbo sovietiniame Lietuvos laikraštyje „Czerwony Sztandar“ („Raudona vėliava“) ir dalis kurių, kaip dabar žinoma, rinko informaciją apie Lietuvos lenkus sovietų slaptosioms tarnyboms. Be to, toks vadovėlio turinys tiesiog pabrėžia, kad Lietuvos lenkų literatūrinė veikla neva prasidėjo tik sovietams „išvadavus“ Lietuvą ir įkūrus laikraštį „Czerwony Sztandar“ ir kad Lietuvos lenkai savo nacionalinį bei kultūrinį identitetą turi sieti tik su kaimynine Lenkija. Verta paminėti, kad šis vadovėlis išleistas Lietuvoje už jos mokesčių mokėtojų pinigus. Žvelgiant apskritai, mūsų manymu, tas vadovėlis yra labai antilietuviškas, tačiau pagal jį mokoma jau beveik 20 metų. Pagal daugelį temų, autorių ir literatūros kūrinių sąsajų su istoriniais įvykiais ar kultūros reiškiniais Lenkijoje, šis vadovėlis aiškiai skirtas ugdyti Lenkijos piliečiams.    

Verta pažymėti, kad beveik tuo pačiu metu, 1996 metais, Lietuvos rašytojų sąjunga kartu su Atviros Lietuvos fondu išleido puikią antologiją lenkų kalba „Litwo, nasza matko miła…“ („Lietuva, mūsų motina brangi…“ ), kurios autoriai – prof.  Regina Koženiauskienė (XVI–XVIII a.), amžinatilsį dr. Marija Niedzviedzka (XIX a.) ir prof. Algis Kalėda (XX a.), su prof. Eugenijos Ulčinaitės pratarme. Šioje knygoje pirmą kartą istorijoje į vieną veikalą buvo sudėti tie, kurie buvo kilę iš Lietuvos ir rašę apie Lietuvą lenkiškai. Jų iškiliausių kurinių, skleidžiančių aukštas žmoniškas vertybes ir didelę  meilę Lietuvai, užtektų ne vienai ugdymo programai.   

Deja, dabartinių metu svarstant Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos paskelbtą Bendrosios vidurinių mokyklų mokymo programos projektą, kuriame pateiktas į programą įtrauktų rašytojų ir poetų sąrašas iš esmės nedaug skiriasi nuo iki šiol naudojamos programos. Naujojoje programoje vėl oficialiai siūloma sieti lenkų literatūrą su Lenkijos istorijos, dailės, muzikos, teatro, kino kontekstu, skatinti domėtis šiuolaikine Lenkijos kultūra (2010.09.17 d. „Dialogas“ Nr. 32 (910), atsakymas į mūsų Fondo pasiūlymą sieti ugdymo programą su Lietuvos istorija). Be to, į minėtąjį programos projektą yra įtraukta nemažai nereikšmingų rašytojų iš Lenkijos, kurių kūriniai neformuoja jokių vertybių, o kai kurie tiesiog prieštarauja Lietuvos istoriografijai, apie ką mes jau rašėme Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijai. 

Esame tos nuomonės, jog kalbos, literatūros ir istorijos programos mokykloms turi būti rengiamos tokiu būdu, kad sudarytų kryptingą visumą. Priešingu atveju mokykla ugdys ne sąmoningą subrendusį valstybės pilietį, o dviveidę asmenybę. Kad to neįvyktų, programos projektą turėtų siūlyti ne ta pati ir vienintelė mokslų daktarė iš Vilniaus pedagoginio universiteto (kaip iki šiol), kurios specializacija yra poetų būrelio prie sovietinio laikraščio „Czerwony Sztandar“ veikla, o komisija, kurios sudėtyje būtų ir Lietuvos istorikai, ir Lietuvos rimti literatūrologai – lenkų literatūros žinovai. 

Būtina iš esmės pakeisti sąrašą rašytojų ir jų kūrinių, kuriuos turėtų pažinti mokiniai, ir nuostatą, kad gimtoji lenkų literatūra neva turi būti siejama tik su Lenkijos istorija ir kultūra. Pagrindą tokiai programai galėtu sudaryti minėtoji antologija „Litwo, nasza matko miła…“ („Lietuva, mūsų motina brangi…“). Problema yra neatidėliotina, nes, patvirtinus naujas programas, Lietuvos lenkų vaikai bus ugdomi ne Lietuvos piliečiais.   

Mūsų manymu, šiandien, kai Lietuva priklauso Europos Sąjungai, kurioje skatinama regionų visuomenių plėtra ir vertinamas jų kultūrinis palikimas, mokyklų su lenkų dėstomąja kalba moksleiviams nebūtina rekomenduoti tik kaimyninės Lenkijos literatūrą, o orientuotis į tai, kad Lietuvoje ir apie Lietuvą su nepaprastai didele meile lenkiškai rašė tikrai daug žymių rašytojų ir poetų, tarp kurių net Nobelio premijos laureatas Česlavas Milošas nėra pati ryškiausia žvaigždė. Mums atrodo, kad nepadoru iš lenkų vaikų Lietuvoje atimti galimybę pažinti nuostabių rašytojų, rašiusių apie savo kraštą gimtąja kalba, palikimą bei neleisti žadinti ir puoselėti savo sieloje taurių meilės Tėvynei ir gimtinei jausmų. 

3. Lenkakalbė Lietuvos žiniasklaida 

Lietuvos valdžiai ilgainiui visiškai pasitraukus iš lenkų kalba kuriamos informacinės erdvės ir taip atidavus didelę Lietuvos visuomenės dalį informaciniu požiūriu disponuoti Lenkijai, kuri apmoka žymią dalį žiniasklaidos priemonių veiklos Lietuvoje iš savo biudžetinių lėšų, įgyvendinama, mūsų nuomone, klaidinga politika, kuri, be kita ko, nepadeda kurti pilietinės visuomenės.    

Dabartiniu metu dėl postkomunistinių leidinių „Kurier Wileński“, „Magazyn Wileński“, „Tygodnik Wileńszczyzny“ bei radijo stoties „Znad Wilii“ veiklos (visi jie finansuojami ir iš Lietuvos, ir iš Lenkijos biudžetinių lėšų), taip pat dėl stiprios TV „Polonia“ korespondentų Lietuvoje (kurie dar dirba ir Lietuvos televizijoje) paramos bei aktyviai dalyvaujant Lenkijos diplomatinei atstovybei Vilniuje, atsirado kokybiškai naujas, ypač žalingas Lietuvos lenkų bendruomenei reiškinys, kurį specialistai apibūdina kaip informacinį terorizmą. Tai reiškinys, kai nedidelėje teritorijoje kompaktiškai gyvenanti, laikoma uždara, nepasiruošusi pokyčiams, nepakankamai išsilavinusi ir mažumai priklausanti gyventojų grupė yra veikiama vienašališkos, labai koncentruotos propagandos, persmelktos konflikto ir netolerancijos dvasia, naudojamos išimtinai Lenkų rinkimų akcijos poreikiams. Dėl viso to Lietuvos gyventojai lenkai praranda tikrovės, perspektyvos ir moralinę orientaciją, painioja gėrį ir blogį, savo engėjus ir korumpotus tikrąja to žodžio prasme posovietinius pareigūnus bei sovietinius budelius laikydami gelbėtojais ir teisių gynėjais.   

Stebint diskusijas internete, taip pat lengva pastebėti, kad į šią „kovą“ įtraukiamas jaunimas, kuris, neturėdamas alternatyvių informacijos šaltinių, prisisunkia tos pačios antilietuviškos netolerancijos ir mentaliteto.   

Tokia Lietuvos lenkakalbės žiniasklaidos padėtis yra problema, kurią pirmiausia turi spręsti pati lenkų bendruomenė. Tačiau problema yra pernelyg sudėtinga, kad mažumos bendruomenė galėtų ją pati išspręsti. Nesunku suvokti, kad ilgesniam laikui neįmanoma užtikrinti tautinių mažumų informacijos poreikio per postkomunistinius leidinius, daugiausia leidžiamus už kitos valstybės lėšas, net jeigu toji valstybė šiandien deklaruoja partnerišką bendradarbiavimą. Pastarųjų metų įvykiai tik patvirtina minėtąsias abejones.   

 4. Kultūra 

 Kadangi Lietuvos mokyklų su lenkų dėstoma kalba gimtosios kalbos ir literatūros programos yra siejamos su Lenkija, o viešų  bibliotekų fondų papildymo teisė  perleista privačiam LLRA veikėjo UAB-ui – bibliotekų fondų pagrindą sudaro socialistinė Lenkijos literatūra bei tie patys minėtieji neapykantą skleidžiantys leidiniai. Panaši situacija ir mokyklų bibliotekose. Ypač kaimo vietovėse praktiškai nėra galimybės pasisemti informacijos, kuri skatintų Lietuvos lenkų pilietinę integraciją. Juo labiau, jeigu žmonės nepakankamai moka lietuvių kalbą.   

 Tenka apgailestauti, kad paramos nesulaukė bandymas leisti iškiliausių lenkiškai rašiusių rašytojų iš Lietuvos knygas, kuriose Lietuva vaizduojama su meile, o jos istorija interpretuojama neprieštaraujant Lietuvos istoriografijai.   

 5. Veiksmų koordinavimas 

Kadangi daugelį metų konkurencijos nebuvimas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose leidžia to regiono veikėjams nesieti vykdomosios valdžios su atsakomybe už žmonių likimą ir regiono vystymą, o žiniasklaida, turinti informacinio terorizmo požymių, ilgainiui įtikino, kad dėl viso blogio kalti tik lietuviai, čia gyvenantys žmonės patiria visą eilę dar ir kitų – teisinių, ekonominių, ekologinių – problemų, kurios taip pat laukia savo sprendimo. Plataus spektro problemų sprendimas, nuo kurio priklauso to regiono visuomenės nuotaika bei pilietinio integravimo procesai, turi būti, mūsų manymu, koordinuojamas pagal atitinkamo lygio priemonių planus arba tuo turi užsiimti tarpžinybinė institucija.  Esame įsitikinę, kad suminėtieji neigiami procesai ir reiškiniai savaime neišnyks.  

Pagarbiai, 

Fondo „Vilniaus klodai“ pirmininkas Ryšard Maceikianec