V.Rutkūnas. Žinia, kurią perdavė Lietuvos laisvės kovotojai

Valdas Rutkūnas, www.alkas.lt 

Netrūksta norinčių pasišildyti rankas, prie kitų sukurtos ugnies. Tai, kad manipuliuojama kitų nuveiktais didžiais darbai ar pralietu krauju, tampa apgailėtinais pavyzdžiais. Noras prisidengti šventu laisvės kovotojų  atminimu, klampina į purvą Kryžkalnio kryžiaus sumanytojus. Kilęs protesto balsas privertė atgaminti svarbią senų laikų  ir šių dienų istoriją. 

Šiais metais pažymėjome 750 metų, nuo tos dienos, kai žemaičiai, remiami latvių ir estų sutriuškino kryžiuočius prie Durbės. Buvo sustabdyta kryžiaus nešėjų invazija ir išgelbėta Baltijos tautų nepriklausoma dvasia. Didele dalimi būtent dėl šios pergalės pasaulio žemėlapyje išliko trys Baltijos sesės. 

Mūšio jubiliejinės sukakties dieną, liepos 13-tąją gausus būrys Kelmės krašto gyventojų ir iš toliau atvykusių svečių susirinko ant didžiausio Lietuvos alkakalnio Medžiokalnio, gaivioje ąžuolų paunksnėje. Čia, Kražių pašonėje, visuomet buvo ir yra vienas svarbiausių lietuviškos stiprybės centrų. Manoma, kad ant gretimo Papilių piliakalnio buvusi viena iš svarbiausių žemaičių kunigaikščio Vykinto pilių.  Susirinkome pagerbti laisvės kovotojų atminimo ir pasisemti dvasinių jėgų išsaugoti tautą ir Lietuvos žemę. 

Sustojo žmonės aplink alkakalnio aukurą užkurti šventos ugnies, kuri kaip visais laikais sujungtų žmones, sujungtų žemę ir dangų, sujungtų praeitį ir dabartį tam, kad gyventume visi sąjungoje, taikoje ir darnoje. Ugnį įžiebė lietuvos laisvės kovų dalyvė, partizanų ryšininkė, 88 metų garbaus amžiaus šių apylinkių gyventoja Aldona Čekavičienė. Visi susirinkusieji pakurstė šventą vienybės ugnį, įdėdami sausą skalelę su palinkėjimais tautai. 

Žmones suvienijo bendros apeiginės dainos, prašančios palaiminimo iš Gabijos ugnelės, jėgos ir tvirtybės iš Dievo Perkūno. Kalbėjo žmonės apie Durbės mūšį, lietuvių dvasios stiprybę, iš Kražių kilęs Vilniaus universiteto profesorius archeologas Mykolas Michelbertas pasakojo, kaip anų laikų lietuvių ir žemaičių ginklai niekuo nenusileido Europinei ginkluotei. Visi susirinkę vyrai sudrebino alkakalnį galingais balsais, sudainavę kovos dainą „Oi lankele, lankele“. 

Įspūdingiausia kalba buvo laisvės kovotojos Aldonos Čekavičienės. Ji kalbėjo ilgai, labai jausmingai, jautėsi jos jaudulys ir noras perduoti žmonėms svarbią žinią. Aldona partizaninę priesaiką davė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio  Tarybos Prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui, kurį Seimas neseniai paskelbė Lietuvos Respublikos Prezidentu. Garbioji partizanė pasakojo, kaip ji prieškaryje mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje tarp žymių žmonių, kuriems rūpėjo tautiškumas. Būsimasis Aldonos vyras mokėsi vienoje klasėje su būsimuoju Lietuvos Prezidentu Valdu Adamkumi. Pasakojo ir apie tautinę dvasią, kuri buvo apgaubusi to meto laikinąją Lietuvos sostinę. 

Bet labiausiai visiems susirinkusiems įsiminė Aldonos Čekavičienės pareiškimas apie tai, kad per visus savo gyvenimo metus, kupinus troškimo Lietuvai laisvės ir tautiškumo saugojimo, ji nematė tokios stiprios lietuviškos dvasios, kokią ji mato šios šventės metu! Tai ji pabrėžė keletą kartų su dideliu susijaudinimu, tarsi vykdydama svarbiausią savo gyvenime misiją­ – perduodama žinią, kokios Lietuvos siekė lietuviai ilgus kovų ir išbandymų metus, kokia dvasia gali išgelbėti lietuviškumą, kaip darniai ir laimingai gali gyventi mūsų ainiai. 

Po susitelkimo aplink aukurą skambėjo dainos, sukosi rateliai, šokėjų veidai spinduliavo laimę. Aldona Čekavičienė tyliai sėdėjo ant suolelio, jos veidas buvo nutviekstas šviesos ir šilumos, o akys laimino džiaugsmingus šventės dalyvius. 

Po kiek laiko užsukau į Čekavičių sodybą Skruzdėlynės kaime, kur dar stovi senoji troba su lubų sijoje įkirsta įkurtuvių data: 1771 metų birželio 14 diena. Marijus Čekavičius iškarto prabilo apie tai, kad mamytė kiekvieną dieną šneka apie įvykusią šventę Medžiokalnyje, kaip didžiausios jos gyvenimo  svajonės išsipildymą. Tą patį laisvės kovų didvyrė pakartojo ir man. Po mėnesio, tarsi įvykdžiusi savo gyvenimo misiją, Aldona Čekavičienė iškeliavo į protėvių pasaulį… Iškeliavo perdavusi priesaką mums – šventai saugoti lietuviškumą, protėvių atminimą ir Lietuvos žemę. 

Lietuviai gali išlikti stipria, galinga ir kūrybinga tauta, jei laikysis tūkstantmečiais kauptų tautos dvasinių tradicijų, ir nesilpnins savęs iš šono brukamomis netikromis vertybėmis. Tai ir yra žinia, kurią norėjo perduoti mums visų laikų Lietuvos laisvės kovotojai. Ar išgirs Aldonos Čekavičienės mintis Kryžkalnio partizanų memorialo statytojai? Ar supras, kokią dvasią mums norėjo išsaugoti lietuvos partizanai? Simboliška ir tai, kad Aldona Čekavičienė davė priesaiką šventame Brukų miške tarp ažuolų, šalia Šventragių alkakalnio, keliolikos kilometrų atstumu nuo Kryžkalnio. Turime visa tai žinoti ir palaikyti lietuvišką dvasią, kad mūsų ainiai turėtų tvirtą pagrindą darniam ir laimingam gyvenimui.