Mitologiniai įvaizdžiai lietuvių dramaturgijoje ir teatre

Dalia Reikalienė, www.teatrosajunga.lt

Mitologinė pasaulėjauta gimdo mitologinę sąmonę.

Mitas tam tikru kultūrinio ar tautinio formavimosi periodu yra parankus būdas išaiškinti pasaulį ir savo vietą tame pasaulyje. Mitologinė sąmonė padeda pažvelgti už ribos. Kita vertus, mitologinė sąmonė padeda dabartį suvokti ne tik šiuolaikiško aktyvo lygmenyje, o projektuojant vaizdą per genetinę atmintį į tai, kuo tauta yra buvusi. Kūryboje su dabartimi atgimsta proistorinė patirtis.

Lietuvių kultūroje seniausiai užrašytas mitologinis tekstas apie Sovijų siekia 1261 metus (Jono Malalos kronika). Mums tai didžiulės svarbos dvasinės kultūros liudijimas, nes parodo, kad mūsų protėviai jau tada suvokė, jog pasaulis yra dvilypis, kad yra daiktas ir daikto dvasia, gyvenimas šiapus ir anapus. Mažai išliko tokių tekstų, nes juos užrašinėjo dažniausiai ateiviai, kitų kultūrų ir pasaulėjautos žmonės. Mūsų protėviai, matyt, nelabai pasitikėjo ateiviais. Pasak J. Lasickio, „jie labai nenorom krikščionims atskleidžia“ savo žinias apie dievus ir kitą dvasinę patirtį (Balsys, Dėl J. Lasickio paminėtų dievybių… Res Humanitariae, 2009, t. 5, p. 204).

Nemaža informacijos suteikia Vytauto Jono Bagdanavičiaus darbai: Laumės: jų religija ir kultūra. Chicago, 1982; bei Tautos samprata ir lietuvių tautos individualybė,1977.

Kitas šaltinis apima sakytinę tautosaką – mitologinės sakmės apie aitvarus, laumes arba laimes, kipšus arba velnius, vilkolakius arba vilktakus, raganas, vaiduoklius, bezdukus ir kaukus. Mūsų protėvis jau moka gyventi apsuptas ne tik daiktų, bet ir dvasių, suvokia reiškinį ir ieško jo prasmės.

Mitologinių vaizdinių turtingos ir apeiginės dainos (kalendorinės, karo, vestuvinės). Ir raudose, net mįslėse ar keiksmuose neapsieinama be mitinių būtybių. Užkalbėjimai, prakeikimai ir užkeikimai irgi akivaizdžiai yra išlaikę mitinę semantiką.

Ypač kūrybingai mitinė pasaulėjauta ir mitiniai įvaizdžiai naudojami literatūros kūriniuose nuo antikos laikų. Lietuvių literatūra irgi ne išimtis. Greta K. Donelaičio, A. Baranausko ar V. Mykolaičio-Putino, S. Nėries, K. Bradūno mitologinių poemų, greta K. Borutos „Baltaragio malūno“ ar V. Krėvės „Dangaus ir žemės sūnų“ mitologinės beletristikos veikalų turime daugybę mitologinių dramų ar dramatizuotų veikalų. Balys Sruoga mums paliko „Pavasario giesmę“, Kazys Inčiūra – „Eglę žalčių karalienę“ ir „Gulbės giesmę“, Sigitas Geda – „Strazdą žalią paukštį“.

Teatrų dėmesį traukia Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladės“, Juozo Marcinkevičiaus „Ėjo Kristus per dirvoną“, Kazio Sajos „Pranašas Jona“, Justino Marcinkevičiaus „Ikaras“. Kai kuriuose Juozo Grušo ir Gintaro Grajausko kūriniuose irgi galima rasti ryškių mitologinių apraiškų.

Mitas mūsų dramoje ir teatre reiškiasi dvejopai. Vienu atveju mintis, projektuojama per genetinę atmintį, padeda atkurti buvusius vaizdinius, mūsų likiminius ženklus, kuo mes esame buvę, kokia yra mūsų istorija, o kitu atveju, demitologizuodami paveldėtus vaizdinius, dramaturgai priverčia mus peržiūrėti tautinės sąmonės turinį.

Pats kontroversiškiausias šių laikų mitologinis grožinis kūrinys yra drama apie Eglę žalčių karalienę. Čia susipina kosmogoninės, sakralinės, politinės, kultinės medžio ir vandens funkcijos, bet kartu iškyla miglota mintis apie dvilypę žmogaus prigimtį.

Povandeninio pasaulio aliuziją su pomirtiniu pasauliu lietuvių teatre jau kėlė A. Fromas-Gužutis („Jūratė marių karalienė“, „Palocius ežero dugnuose“, „Eglė žalčių karalienė“). XIX amžiaus pradžioje buvo populiari lietuvių mitologijos rekonstrukcijos idėja. Paskui tas mitas mūsų sąmonėje įsitvirtino Salomėjos Nėries poetiniais įvaizdžiais. 1946 metais Klaipėdos dramos teatre pagal aktoriaus Kazio Jurašiūno tekstą sukuriama muzikinė „Eglės žalčių karalienės“ variacija (kompozitorius Jonas Švedas, režisierius Juozas Gustaitis).

1967 metais atsiranda dar viena mito apie „Eglę žalčių karalienę“ versija – Šiaulių dramos teatre režisierius Mamertas Karklelis pastato Kazio Inčiūros eiliuotą pasaką.

2006 metais Klaipėdos dramos teatre jaunas režisierius ir poetas Vytautas V. Landsbergis vėl grįžta prie mito apie „Eglę žalčių karalienę“. Etnokosmologai Daiva ir Jonas Vaiškūnai parašė naują tekstą.

Pasaka ar mitas? Gintaras Beresnevičius savo veikale „Eglė žalčių karalienė ir lietuvių teogoninis mitas“ (2003) nagrinėja lietuviškų dievų atsiradimo technologiją.

Pasak rašytojo, tai teogoninis mitas, tik neseniai perėjęs į pasaką. Derlingumas, gyvenimas ir mirtis, užkeikimai. „Eglė žalčių karalienė“ labai susijusi su senovės lietuvių tikėjimu, pagoniškųjų dievų atsiradimu.

„Eglė – augalijos deivė, turinti maginių galių; žaltys susijęs su vandenimis, požemiu, mirusiaisiais. Abu jie susiję su derlingumu, vaisingumu, gyvenimu ir mirtimi. Iš Eglės ir Žilvino kilo lietuvių dievai (Dievas, Perkūnas, Velnias, Laumė). Jie tarsi pradžių pradžia. Ne be reikalo žaltys siejamas su išmintimi, žalčiai gerbti, egzistavo jų kultas, o eglė – šventas medis. Iš eglės daromi kryžiai. Ir Velnias juk visad perkūnijos metu slepiasi po egle, nes žino, kad į ją netrenks Perkūnas.

Eglė ir Žilvinas – nuolatinio atsinaujinimo simboliai. Žilviną dvylika Eglės brolių sukapoja. Galima sakyti, jis grįžta į požemius, mirusiųjų buveinę. O Eglė, išvydusi kraujo puta parplaukiantį mylimąjį, iš skausmo paverčia savo vaikus medžiais – Ąžuolu, Uosiu, Beržu ir Drebule. Čia slypi tikėjimas, kad medžiuose gali gyventi dievai. Pati Eglė taip pat virsta medžiu. Ji karališka, nes amžinai žaliuoja. Ji karališka ir dėl to, kad yra motina.

O ką reiškia šis mitas mums, šiuolaikiniams žmonėms?“ – retoriškai klausia Lina Paukštytė Salve portale(„Karališka legenda apie žalčių karalienę“, 2007 07 06).

Teatrologijos magistrė Gitana Gugevičiūtė, analizuodama spektaklį, bando į šį klausimą atsakyti, kad „režisierius siekė akcentuoti, jog žmonės yra linkę sunaikinti aukštesnės harmonijos idėjas tik todėl, kad jų nepažįsta“ (Eglė žalčių karalienė: sugrįžimo mitologija. Lietuvos scena, 2006, Nr. 3, p. 13).

Jeigu mitas yra „tam tikras būdas pažvelgti už ribos“ arba tam tikra mūsų gyvenimo metafora, tai Eglės likimą reikia vertinti plačiau. Kas ir kam atstovauja? Yra Eglės pamario šalis ir Žilvino jūros dugno šalis. Yra mirtina priešprieša tarp dviejų kultūrų. Toje priešpriešoje išvystomas kaltės sindromas, arba žalčio vaikų kompleksas, sukuriamas svetimos kultūros kordonas. Dabartinės šeimos situacija: ateina kažin kokia jėga, primeta mums savo valią, pasiima mūsų moteris, užaugina kartą, negerbiančią senelių dvasios. Apie kokią čia aukštesnę ar žemesnę harmoniją galima kalbėti?

Kaltės sindromą sukūrė ir įtvirtino S. Nėris, veikiama Antrojo pasaulinio karo bolševikinės ideologijos įtakos – išdavikė dukra. Atsakomybė suverčiama pačiam silpniausiam ir mažiausiam. O iš tikrųjų vaiko galias ir atsparumą neatitinkančias situacijas sukūrė suaugusieji, jos tėvai.

Teatro kūrinyje nesuprantamai silpninamos mitologinės charakteristikos. Visuose šaltiniuose minimi dvylika Eglės brolių. Skaičiai irgi turi mitologinę reikšmę ir galią. Spektaklyje liko tik du broliai.

Nepatyrę dramaturgai, irgi mechaniškai sujungdami kelių autorių tekstus, sujaukė charakterių vystymosi logiką, skiriasi ne tik stiliumi, bet ir savo filosofija. V. Mykolaičio-Putino Žilvinas su savo „nuolatinės gėlos“ tekstais nesiderina prie buitiškų J. ir D. Vaiškūnų tekstų. Aiškiai matyti noras pritempti naują ir svetimą mitui atmetimo idėją. Žilvinas nuolat ir be rimtos motyvacijos mėto nedraugingas charakteristikas Eglės šalies kultūrai: „Tavo žemėj pučia šaltas vėjas; žmonės ten neramūs ir labai pikti; žmonių širdys persipildė neapykanta ir šalčiu.“ Tiems teiginiams patvirtinti specialiai sukuriama vaikų tardymo scena su baisiais enkavėdistiškais tekstais: „Sakyk, o tai pririšime prie medžio; sakyk, nes gausi pagaliu per strėnas; gausi į kaulus taip, kad namo savo kojom nepareisi; įsidėmėk – niekam nė žodžio.“ O iš tiesų žalčio pusė pirmoji pradeda invaziją, elgiasi agresyviai, pats Žilvinas naudoja klastą, kursto vaikų neapykantą senelių kraštui. Eglės šalis tik pasyviai ginasi ir tik kraštutiniu atveju (ar bendruomenė neturi moralinės teisės ginti savo nario?) panaudoja jėgą.

Mito jėgą labai susilpnina autorių įvesti grynai pasakiniai Ežerinio ir Žiniuonės personažai – pjesė pjesėje. Vaikų virtimas medžiais pradeda lyg ir naują vyksmo ratą. Žiniuonė paskelbia savo kontraveiksmišką liniją: „mums pavyks, mes turime tol sukti pasakų ratą, kol visi burtai pasibaigs“. Yra Eglės likiminė linija, ir greta sukuriama nauja, pasakos, linija. Taip Eglės ir Žilvino fundamentalios mitologinės antinomijos perkeliamos į pasakinio konflikto lygmenį.

Mitologinės pasaulėjautos prasme būtų galima rasti gerų argumentų Vydūno mažose dramose, ypač pjesėje „Ne sau žmonės“, kur veiksmą aktyvina labai įdomi, nežemiška Vysomio asmenybė, žmogaus dvasinio pasipriešinimo įvaizdis. Dramoje „Amžinoji ugnis“ veikia Duobkasys. W. Shakespeare’o duobkasiai „Hamlete“ ir Vydūno veikėjas yra nepalyginami savo funkcija. Vydūno Duobkasys aiškiai chtoninis personažas, bet susietas ne su mirtimi, o su prisikėlimu. Komedijoje „Piktoji gudrybė“ veikia Kipšas ir Žaltienė, visa mitologinių personų grupė. Pirmame veikale mitinės būtybės veikia aukšto sąlygiškumo stilistika, o čia mitologija tarpsta tarp buitinių ir kasdienių žmogaus reikalų. Taip autorius buitinį patyrimą iškelia iki vidinių, arba metafizinių, reiškinių lygmens.

Apie dramaturgijos demitologizaciją daug medžiagos teikia Balio Sruogos ir Justino bei Juozo Marcinkevičių scenos veikalai.

Perėjęs žemėje pragarą krematoriumo „kamino paunksmėje“ B. Sruoga parašo gyvenimo geismo, laisvės ir savosios žemės ilgesio kupiną dramą, savo gulbės giesmę – „Pavasario giesmę“, kurioje „pagoniško gamtos grožio atmosferoje skleidžiasi amžinųjų aistrų drama“ (Lietuvių literatūros enciklopedija, 2001, p. 465). Kaip ir Vydūno dramose, čia „paslapties at(si)vėrimo vyksmas pradedamas nuo „proto mastelių“ matuojamų barnių (pirma dalis), per kūrybos ir tikrovės prieštaravimų konfliktus (antra dalis) artėjama prie sąlyčio su metafiziniu pasauliu (trečia dalis). (A. Martišiūtė. Pirmasis lietuvių dramaturgijos šimtmetis. Vilnius, 2006, p. 321). Spektaklis pastatytas Panevėžio dramos teatre 1965 m. (rež. Juozas Miltinis). Pagrindinis personažas, apie kurį sukasi visas pjesės veiksmas, yra sena pušis. Viskas taip padaryta, kad pušis vienaip ar kitaip, arčiau ar toliau varijuoja scenovaizdyje nuo pradžios iki galo. Šventa pušis, gamtameldžių dieviškumo ženklas ir kartu centras, pasaulio medžio prototipas. Lietuvių mene ir tautosakoje yra organiškas ir glaudus ryšys tarp Gyvybės medžio ir Pasaulio medžio, tarp deivės ir moters. Čia irgi motulė tapatinama su deive Milda, išplėtotos žemės, dangaus ir požemio sferos. Nauja yra tai, kad pagrindinės mitologinės dramos varomosios jėgos sutelktos herojų (Vaciaus ir Aušrinės) asmenybiniuose konfliktų ir pasaulėžiūros lygmenyse. Mitologiniai veiksniai atlieka tik atmosferinę funkciją, sudaro dvasinio nusiteikimo foną, bet herojų poelgiai kyla iš jų pačių vidinių konfliktų.

Geru pavyzdžiu, kaip Kristaus biblinis mitas virsta socialiniu mitu, gali būti Juozo Marcinkevičiaus drama „Ėjo Kristus per dirvoną“. (Klaipėdos universiteto mokomasis teatras, rež. P. Bielskis, 1987). Visa pastatymo esmė ir naujumas, kad teatras atima iš personažo Kristaus dieviškumą. Demitologizuotas Kristus savo kovos priemonėmis susilygina su žemiškų valdovų priemonėmis ir dėl to pralaimi. Tai ne tik mitologinis siužetas, bet ir mitologinis mąstymas.

Naujo mitologijos supratimo mūsų mene išskirtinę reikšmę užima Justino Marcinkevičiaus mitologinė „Ikaro“ drama (1973). Teatras ją realizavo tik 1981 metais. Režisierius Henrikas Vancevičius visiškai atsisako klasikinės mito traktuotės. Idėjinis kūrinio svoris perduodamas poetui Piladui. Sparnų nėra, jie buvo tik žaismas. Iš tikrųjų Ikaro tėvas meistras Dedalas pabūgo laisvo žmogaus idėjos ir pabėgo, bet Piladas, jo draugas, sukūrė giesmę apie žmogų, atsiplėšusį nuo žemės ir išskridusį. Žmogaus skraidymas tik idėja. Konfrontacija vyksta tarp „skraidančio žmogaus“ idėjos ir „jaučio aukojimo šventės“ idėjos. Niekur kitur nesutiksite taip galingai iškeltos poeto figūros: Piladas sukūrė idėją, kuri keičia žmonių gyvenimus, sustiprina dvasią ir veda į žygdarbius. Skraidantis žmogus yra tik Pilado idėjos padarinys. Pilado jaunystės giesmė apie „skraidantį žmogų“ virš gimtinės žemės pinasi su realijomis. Ikaras atkakliai vykdo „išskridusio“ tėvo idėją. Jokios kliūtys susidūrus su žynių priešinga valia, nei tėvo palikimo, jo įrankių išniekinimas, nei pasitikėjimo sulaužymas, nei karjeristų ir demagogų demonstracijos, sutrypusios jo darbo sparnus, negali pakeisti tikėjimo tėvo tiesa.

Netikėtai pasisukus įvykiams, išryškėja kita Ikaro sparnų temos pusė. Pasiilgęs tėvynės, po daugelio metų, grįžta Dedalas, bet be sparnų. Palūžo žmogus, neišlaikė vėliavos. Toks jo grįžimas sugriauna visą Pilado daugiametį darbą, tikėjimą ir viltį, kad kada nors kam nors pavyks atsiplėšti nuo žemės. Piladui iškyla žūtbūtinis uždavinys išgelbėti Dedalo sparnų idėją, nes „be jų žmoguje nėra daugiau ką gelbėti“. Piladas turi įrodyti Dedalui, kad yra svarbesnių dalykų, negu išsaugoti savo kailį. Kalnuose, su savo mylima mergina, pilnas tikėjimo skraidyti ir gyvenimo džiaugsmo, rykauja sūnus Ikaras. Dedalas veržiasi pas sūnų, nori jį apsaugoti, paslysta ir dabar guli jau „su dideliais paukščio sparnais, tragiškai užlūžusiais“. Teatras ypač iškelia spektaklio finalą. Susirenka minia, pakelia ant rankų žuvusį Dedalą, gieda himną gimtajai žemei:

„Kas aš be tavęs, o gimdytoja mano, o Žeme!
Kreta, kas aš be tavęs, nors virš tavęs ir pakilęs?“

Piladas tęsia savo mitą apie skraidantį žmogų. Taip išsaugoma tikėjimo idėja. Senasis mitas apie skraidantį žmogų įgyja naują dramatizmą, šiuolaikinę prasmę.

Retai taip atsitinka, bet „Ikaras“ buvo vaidinamas naujo Nacionalinio teatro atidarymo vakarą. Reikia pradėti iš lauko, nuo paradinių durų, iš Gedimino prospekto, nuo architektų brolių Nasvyčių sukurto fasado, nuo architravo, ant kurio stovi skulptoriaus S. Kuzmos sukurtos auksiniais veidais trys (džiaugsmas, kančia, ironija) laumių figūros, nuo teatro fojė ties amžinu šaltiniu pasvirusios žmogaus figūros, nuo vienuolikos lietuvių dailininkų tapybos drobių, išsidėsčiusių garbės sargyboje ant fojė sienų, nuo poeto Justino Marcinkevičiaus, sėdinčio su žmona pirmame teatro balkonėlyje tarp žiūrovų. Visa tai, žmogus ir vanduo, džiaugsmo laimė ir skausmo laumė, poetas ir liaudis sudaro vieningą mitologiškai motyvuotą, liaudine pasaulėjauta pagrįstą stilistiką, kultūros kapitolijų.

Už to stovi Vydūno sukurta teatro struktūra, kur žiūrovo sąmonę veikė visas kompleksas konsoliduotų meninių priemonių. Vaidinimo dieną nuo pat ryto Tilžės aikštėje ant ilgų karčių iškeliamos lietuvininkų balta žalia raudona vėliavos. Kaip atsakas tuoj pat tokios pat vėliavos iškyla prie piliečių namų. Tai ženklas visiems rinktis. Prasideda bendrijos eitynės prie Nemuno. Anapus upės, Rambyno šlaituose, juos pasitinka degantys laužai. Gaudžia giedojimas ir prasideda plaukimas, kėlimasis plaustais per upę. Uždegamas iš lauko akmenų sumūrytas aukuras. Svarbiausia dalis, kai liaudis pasitinka Vydūną, savo vaidilą. Jo kalbėjimas žmonėms, miniai, ta specifinė tarsena yra tarsi ritualas. Pasakojama, kad jam kalbant papliupo lyti, žmonės ėmė slapstytis po medžiais. Vydūnas tik pasakė: „ne cukriniai esam, neištirpsim“, ir žmonės sugrįžo į lietų. Tam tikra apeiga. Žmogus ir vanduo, žmogus ir miškas, žmogus ir giesmė, žmogus ir ugnis. Nesunku atsekti mitologinį žmogaus ir gamtos ryšį.

Lietuvio sąmonėje net pats žodis teatras yra svetimybė, neturi savo etimologijos. Kur kas suprantamiau ir šilčiau girdėti kalbant apie vaidinimą, vaizdavimą, vaiduoklius, vaizbūnus. O pagaliau ar Rugio drama, besitęsianti apskritus metus, ar Vestuvinė drama, pusiau likiminė, pusiau žaidybinė, nėra autentiškas mitas apie žmogaus gyvenimą?

Teatro kultūrai labai svarbu ne tik, ką vaidinti, bet svarbiau, kaip vaidinti. Vydūnas savo spektakliuose išsaugojo erdvę ir sugebėjo vidinius konfliktus perkelti į tą mitologizuotą erdvę. Jo daiktiškasis mąstymo būdas, ypač mažosiose dramose, neretai maišėsi su mitologiniu. Panašiai nuo buities atpasakojimo iki aukšto sąlygiškumo ir didelių apibendrinimų ėjo režisierė Kazimiera Kymantaitė. Kai palygini jos sukurtus vaidinimus – A. Vienuolio „Paskenduolę“ ir K. Sajos „Pranašą Joną“ arba K. Inčiūros „Gulbės giesmę“ – matai didžiulius teatrinės kalbos skirtumus.

Pastarųjų metų lietuvių režisūra jau taip toli nuėjo mitologinio stiliaus kryptimi, kad ženklų atpažinimas darosi sudėtingas. Iškilo naujo aktoriaus poreikis. Mokėti suskaldyti žmogų ir vėl surinkti pagal meninę idėją, būti čia ir anapus vienu metu, būti filosofu, sudėtingo savo laiko pranašu. Ir muzika, ir dailė, ir, žinoma, žiūrovas turi iš visų jėgų bandyti neatsilikti. Bet būtent čia ir slypi mūsų teatro originalumo paslaptis, dėl to Europa, ir ne tik ji, stebisi Vitalijaus Mazūro, Jono Vaitkaus, Rimanto Tumino ar Eimunto Nekrošiaus darbais. Ne daug kuo nusileidžia vidurinė režisūros karta – Cezaris Graužinis, Gytis Padegimas, Gintaras Varnas. Tokioje kultūrinėje dirvoje bręsta jaunos ir viltingos režisūros pajėgos –Albertas Vidžiūnas, Nijolė Indriūnaitė, Agnius Jankevičius, Ignas Jonynas, Vilius Malinauskas, Artūras Areima, Paulius Ignatavičius… Tokia gausybė perspektyvių kūrėjų – irgi jau mūsų mitologija arba žvilgsnis už ribos.