1784 m. lapkričio 8 d. Šiauruose, prie Rodūnios, gimė lenkiškai rašęs lietuvių istorikas romantikas Teodoras Narbutas. Pagal išsilavinimą inžinierius T. Narbutas parašė ir išleido iki šiol plačiausią 9 tomų „Lietuvių tautos istoriją“ (1835–1841). Gyvendamas toli nuo mokslo centrų ir archyvų saugyklų jis stengėsi atrasti ir savo istorijoje panaudoti naujų, iki tol nežinomų, šaltinių – kartais jam tai pavykdavo, o kartais jis neatsispirdavo pagundai pasiremti ir falsifikatais. Tai lėmė jo darbams prastą šlovę istorikų akyse, bet savo pagrindinį tikslą – pažadinti visuomenės susidomėjimą Lietuvos istorija – jam pavyko pasiekti. Be pagrindinio veikalo T. Narbuto plunksnai priklauso ir smulkesnės istorinės apybraižos, 1856 m. surinktos rinkinyje „Mažesnieji istoriniai raštai“.
T. Narbuto gimtadienio proga skelbiame vieną iš tų apybraižų – XIX amžiuje gana įtakingą etninės Lietuvos ribų aprašymą.
Nelengvas uždavinys tiksliai nubrėžti tikrosios Lietuvos sienas, ypač iš slavų žemių pusės, nes prieš tiek amžių į kaimyninių slavų genčių žemes išsiplėtusi Lietuvos kunigaikščių valdžia gretimus kraštus suliejo į vieną, o dėl to turėjo keistis žmonių kilnojimasis ir senųjų kraštų ribos. Kronikos apie tai tyli. Tačiau, turėdami po ranka vietos etnografinių ir topografinių tyrinėjimų rinkinį, o taip pat XIII ir XIV amžių kryžiuočių kelių aprašymus, galėsime patenkinti šį poreikį su beveik tinkamu tokiam sienų nustatymui tikslumu.
Senoji Prūsijos siena tęsiasi nuo Baltijos jūros į rytus iki pat paskutiniųjų šiaurės rytinių senovės prūsų Galindos provincijos ribų, ten, kur ribojasi su Mazovija. Ji sudaro tikrosios Lietuvos ir broliškos prūsų tautos ribą, įtvirtintą nuo neatmenamų amžių. Būtent čia netoliese yra lietuviškas Bakalaževo miestelis. Nuo šios vietos tęsėsi miškų ir tankumynų ruožas bei ežerų grandinė šiaurės rytų kryptimi, Kamionkos kaimo link, iki Raspudos upės, kuri įteka į Bialės ežerą, esantį prie Augustavo. Nuo šio ežero žemumomis tęsiasi užliejamos pievos pro Studeničnos kaimą, link pertakos, jungiančios Bialės ežero vandenis su Juodosios Ančios upe, į kurią ši pertaka įteka. Šios upės tėkmė iki pat jos įtekėjimo į Nemuną, apibrėžia sieną.
Čia pat, dešiniajame Nemuno krante, yra miestelis Pervalka, turintis parapijinę bažnytėlę. Nuo šios vietos siena tęsiasi pietvakarių kryptimi, per miškingas žemumas ir užliejamas pievas, iki Berštų vietovės prie Katros upės. Aukštyn ta upe iki Pelesos ežero, iš kurios ji išteka, o į kurį įteka upė, taip pat vadinama Pelesa, visa apdumblėjusi, lėta tėkme tekanti per pelkėtą lygumą. Tos pelkėtos žemumos tęsiasi nuo Pelesos ištakų iki pat Ditvos upės; į rytus iki Paditvės ir Druskininkų kaimų Rodūnios parapijoje – pastarasis kaimas yra prie pačios Ditvos dešiniojo kranto.
Nuo šio taško aukštyn Ditva iki tos vietos, kurioje į ją iš kairės įteka Asavos upelis. Tuo upeliu iki Padvarancų kaimo; paskui miškais į rytus iki Dainavėlės kaimo, esančio netoli nuo dešiniojo Žižmos upės kranto. Aukštyn Žižma iki pat jos ištakų ir Stakų miestelio, kur sueina trijų pavietų sienos – Lydos, Ašmenos ir Vilniaus. Iš šio taško išvedus tiesią liniją iki Ašmenos upelio ištakų prie Graužiškių ir to upelio tėkme iki jo įtekėjimo į Nerį. Nerimi žemyn Mykoliškių link, iki pat iš Svyrių ežero ištekančių vandenų įtekėjimo į Nerį iš dešinės jos pusės. Tų vandenų tėkme ir slėniais iki paties ežero. O nuo jo šiaurinio galo į šiaurės rytus iki Pastovių miestelio, iš ten Dysnos pavieto siena iki pat Kurliandijos sienos. Šia siena visą laiką einant į vakarus, senoji tikrosios Lietuvos riba nuo broliškų žemgalių ir kuršių kraštų skiria tikrąją Lietuvą iki pat Baltijos jūros prie Palangos.
Šitaip apibrėžtas kraštas nuo seniausių savarankiškos Lietuvos gyvavimo laikų dalinosi į keturias provincijas. Kampe tarp Pelesos, Ditvos, Žižmos ir Šalčios upių buvo Pelūzijos provincija. Toliau Neries link, iki pat Nevėžio – Neromos provincija, nuo Nevėžio į rytus, apimant senąjį Vilkmergės pavietą, vadinta Aukštutine Lietuva, Aukštaitija. O jūros link – Žemutine Lietuva, Žemaičių žeme, arba Žemaitija. Taigi, besiribojančios slavų gentys buvo šios: mozūrai iki pat Augustavo. Toliau, Nemuno link, kur Juodoji Ančia įteka, – mozūro-rusinai. Už dešiniojo Nemuno kranto, iki pat Ditvos, – juodieji rusinai: juodvėžiai, juodieji vėžiai. Už Ditvos – krivičiai iki pat Pastovių, o toliau į šiaurę – baltarusiai. Šių tautų bruožai žymūs iki šiol.
Tuo tarpu tarp Pelūzijos, Neromos ir Aukštaitijos lietuvių, priešingai, tėra labai nežymūs tarminiai skirtumai, išskyrus Žemaitiją, kur tarmė šiek tiek skirtinga. Švariausia ir originaliausia lietuvių kalba išliko Vilkmergės paviete, tikrojoje klasikinėje Lietuvos žemėje.
Vėlgi netrūksta teiginių, kad tikrosios Lietuvos ribos tęsėsi toliau į pietryčius, nei mūsų nubrėžta, remiantis daugeliu vietovardžių, turinčių grynai lietuvišką kilmę. Esą slavai kažkada iš ten išstūmė lietuvius, bet aš nerandu aiškių įrodymų nei prieš, nei už tokį teiginį.
Iš lenkų kalbos vertė Tomas Baranauskas
Versta iš: Teodor Narbutt. Pomniejsze pisma historyczne szczególnie do histoyri Litwy odnoszące się, Wilno. 1856, s. 268-270.
Manyčiau, Tomai, kad Bakalarzewą, kaip ir kitus atvejus su “rz” reikėtų lietuviškai tradiciškai (Riečė Pospolita) versti į “r”.
Nekalbu jau apie pražiūrėtus Padvarancus, kurių lietuviška forma neabejotina ir žinoma.
Manyčiau, jog reikia džiaugtis, kad yra tokių istorikų kaip T.Baranauskas, o ne kabinėtis prie vieno ar kito išversto žodžio rašybos.
Pirma pačiam reikėtų kažką nuveikti, o paskui kitus, tikrai nusipelniusius žmones, kritikuoti.
tai ir dziaugiames ir kabinejames kad dar geriau butu
Pritariu “moksleivei ” . Dabar tikrai yra nelengvas laikotarpis ir tie , kurie kažką nusimano apie mūsų protėvių istoriją , papročius , pasaulėžiūrą turi vienytis ir daryti viską , kad kuo daugiau informacijos pasiektų visuomenę . Viskas sukasi ratu , kartojasi situacijos , todėl mums ir reikia gerai žinoti istoriją , kad išvengti jau kažkada padarytų klaidų , o dėl savo nežinojimo netapti marionetėmis kitų rankose . Lietuvių tauta atliko labai svarbią jai patikėtą užduotį – išsaugojo savo kalbą pasauliui , išsaugojo tą raktą į daugelį ne tik Lietuvos , bet ir pasaulio tautų paslapčių . Mano manymu , kad tik laiko klausimas , kada apie tai bus pradėta kalbėti labai garsiai . Mano manymu vienas iš pirminių uždavinių ,tai keisti švietimo sistemos programą .
Pritariu Aušrinei. 🙂
Atsikabinu, Tomai. Ir nebesikabinėsiu. Moksleivėms prašant. Rašyk kaip nori, kad ir – Bakalaževas. Dabartiniai moksleiviai nuovokūs ir viską supranta.
Vydimantai, aš nežinau, kaip taisyklingai vadinti lietuviškai tą Bakalaževą, bet nemanau, kad “ž” pakeitimas į “r” būtų pakankamas sulietuvinimas. Gal tai Bakalorava, Bakaloravas, Bakalaurava ar pan., bet nesinorėjo nei spėlioti, nei lietuvinti iš dalies, padarant šį vietovardį nei sulietuvintu, nei lenkišku. Pusiniai sprendimai – ne išeitis, jeigu turi pilną sprendimą – siūlyk, galima pataisyti dar ir dabar. “Bakalaževas”, beje, rašoma “Turisto atlase” (1994), kur žinomi lietuviški vietovardžiai už Lietuvos ribų pateikiami lietuviškomis formomis.
lietuvių kalbos instituto tinklapyje lki.lt yra nuoroda į vietovardžių žodyną. Iš ten Bakałarzewo yra Bakalariava.
“… a swego nie znacie.”
remiantis tuo , kad ,,lietuvių kalbos instituto tinklapyje lki.lt yra nuoroda į vietovardžių žodyną. Iš ten Bakałarzewo yra Bakalariava. ” ,galima būtų teigti , jog abu pavadinimai savo reikšme yra sinonimai . Mano mamos tėviškėje ,,riavas” reiškė ilgą griovį/upelio/išdžiūvančio upelio vagą , kuris galėjo dalinti skirtingus žemės sklypus . Ažia , arba ežia gali turėti lygiai tokią pačią reikšmę. Spėju , kad žodis sudurtinis, ir daugiau klausimų dėl vertimo mano požiūriu kelia pirmasis dėmuo ,,Bakala” . Jis aptinkamas , kaip žydiškas džiovintos menkės pavadinimas (http://www.jewishfood-list.com/recipes/fish/bakala01.html)
gerai kad isverte
tikrosios Lietuvos siena ejo Dono upe o dabartines yra rezultatas nutautinimo, nes per amzius galima stebeti to dinamika
ir ne tik nutautinimo bet ir masinio fizinio genocido i istustejusias zemes privezant kacapu, tas pats 1920, 1933 ir 1945 metais buvo daroma ir Ukrainoje…dar ir dabar daroma dalyje jos
dar iki 1150 metu dvieju ordinu pakvietimu, lenkai desiniakrante Vysla vadino Lietuva ir butent del to kad norejo tuos pagonis apkrikstyti sau pasisavinant taip tas zemes ir pasikviete, viena ikuriant Kelmes zemeje, o kita salia dabartines varsuvos, o zemes tarp ju iki 1200 metu paverstos dykra ir dalis ju jau buvo pavadinta dobryne…pirmieji kryziaus zygiai i desiniakrante Vysla (Lietuva) buvo surengti dar pries 1150 metus, o po skerdyniu ir ordino isigalejimo Prusijoje, dobryne ir kito ordino isskerstos zemes buvo pavadintos mozurija (net iki dabartines lomzos) ir prikelta lenku (vyrus ir dauguma kitu iszude lenkai su kryziuociais, o likusiu moteru ir vaiku dali Lietuva issiveze i salies giluma ir tas veiksmas lenku isgamu buvo pavadintas issivarymu i vergija)
tiesa pasikviesta buvo 1150 ar 1155, o isikurta nuolatine stovykla buvo jau 1206 berods kai Kelmu zeme buvo galutinai okupuota
ten pat islikusi ir Taurojos zeme ir miestas
o Prusai nera tauta, tai tie patys Lietuviai ir ta galima pamatyti vokieciu uzrasytoje prusu kalboje…net imanoma pamatyti kur zodziu reiksmes sukeistos ir sumaisytos, o ir paduoti sakiniai Lietuviskai perskaitomi ir net galima pamatyti kas juose praleista arba prideta ir kad ju zodziai skiriasi nuo zodyne pateiktu kai kuriu zodziu del reksmiu sumaisymo del kalbos nemokejimo
“Tuo tarpu tarp Pelūzijos, Neromos ir Aukštaitijos lietuvių, priešingai, tėra labai nežymūs tarminiai skirtumai, išskyrus Žemaitiją, kur tarmė šiek tiek skirtinga. Švariausia ir originaliausia lietuvių kalba išliko Vilkmergės paviete, tikrojoje klasikinėje Lietuvos žemėje.
Vėlgi netrūksta teiginių, kad tikrosios Lietuvos ribos tęsėsi toliau į pietryčius, nei mūsų nubrėžta, remiantis daugeliu vietovardžių, turinčių grynai lietuvišką kilmę. Esą slavai kažkada iš ten išstūmė lietuvius, bet aš nerandu aiškių įrodymų nei prieš, nei už tokį teiginį.”
zemaicius dar tuo metu suprasti galima buvo, o dabar jau taip iskraipe pusruskiai lietuviu kalba kad nebeimanoma suprasti…o kad slavai is ten isstume lietuvius tai yra duomenu is pirmuju kryziaus zygiu kur rasoma kad visoje siaurines Vyslos upes puseje jau gyveno lietuviai ir kai lenkai astvykdavo ir iszudydavo vyrus tai islike pasislepe ju vaikai ir zmonos budavo isvezami atvykusiu lietuviu i krasto giluma, o lenkai tai pasityciodami ivardino kaip emima i vergove Galindu, taip pat Prusai nebuvo jokia tauta, tai ta pati grupe kaip ir Galindai, Zemaiciai, Zemgaliai ar kiti lietuviai…peluzija ir neroma vardus jis istraukia is senoves graiku-romenu rastu ir pats priskiria jiems zemes