L.Jonušys. Kodėl Lietuvoje tebesinori gyventi (6)

 

Laimantas Jonušys

Apie emigraciją 

Iš Lietuvos emigruojama ne tik dėl pinigų – čia tiesiog nėra gera gyventi“, – skelbė vieno „Delfi“ straipsnio antraštė. Tame straipsnyje papasakotoje diskusijoje nusišnekėta iki to, kad tvirtinama, jog žmonės emigruoja, nes mieste nėra kur dviračiu važiuoti bei nėra kur su mažu vaiku krepšinį pažaisti. Dabar labai patogu – kiekviena tariama ar tikra negerovė, gal net kad į troleibusą reikia lipti pro priekines duris, bus pateikiama kaip priežastis emigruoti.       

Tokias pasakėles girdime nuolat: emigruojama dėl to, kad Lietuvoje nėra pagarbos žmogui, biurokratai iš piliečių tyčiojasi, verslininkai engia, žmogus nelaikomas žmogumi ir pan. Kas gi skleidžia tokias poringes? Tikrai ne tie, kurie atstovauja daugumai emigrantų. Toji dauguma nemoka nei rišliai rašyti, nei kaip nors minčių formuluoti (nebent internete anoniminio komentatoriaus balsu paburnoti). Tai dar viena lietuvių inteligentų įsigiedota giesmelė, nesuprantant tos didžiosios tautos dalies, kurią jie neva skriaudžiamą gina.       

Čia man tenka pratęsti tą savo nesmagų aiškinimą apie „paprastus žmones“. Daug kartų yra tekę leidžiantis lėktuvu girdėti perspėjimus, kad iš savo vietos galima kilti tik tada, kai lėktuvas nusileidęs sustos. Visi šio paliepimo laikydavosi ir nekildavo jokių neaiškumų. Nieko panašaus, kai mūsų juodadarbiai grįžta iš Anglijos į Kauno oro uostą. Išgirdę tokį perspėjimą, jie visi stoja, griebia savo krepšius nuo lentynų, stumdosi, grūdasi, veržiasi prie išėjimo.       

Faktas tas, kad didelė jų dalis yra netašyti storžieviai ir chamai (nekalbu apie tuos, kurie yra tiesiog chuliganai, o kai kurie ir nusikaltėliai). Apie kokią čia pagarbą žmogui kalbėti? Svarbiausia, kad daugelis tame užsienyje jokios buitinės bendravimo kultūros ir pagarbos žmogui neišmoksta – apskritai nieko neišmoksta, net anglų kalbos: vakarais ten sėdi namie su tokiais pat nulėpausiais ir žiūri Rusijos televizijos šou. Neskani tiesa, betgi: į Vakarus jie vyksta vieno dalyko – uždirbti pinigų, jokių kitų priežasčių nėra. Žinoma, geriau tegul ten dirba ir užsidirba, negu čia nuo bambalių ir odekolono apspangę kirmija.       

Atsiprašau to galbūt kokio trečdalio (o gal ir pusės?) emigrantų, kurie yra kultūringi žmonės ir išvykti gali dėl įvairiausių priežasčių – nors dažniausiai taip pat dėl pinigų, o gal ir dėl to, kad „čia tiesiog nėra gera gyventi“. Kad ir kaip būtų, nė vieno išvykstančiojo nesmerkiu.       

Labai tipiškas atvejis neseniai dar kartą nuskambėjo vienoje radijo laidoje. Iš provincijos paskambinęs klausytojas paskelbė, kad Lietuvoje gera gyventi dešimčiai procentų žmonių, o 85 procentai negali net normaliai pavalgyti. Pokalbyje dalyvaujantis valdžios atstovas, kaip ir visada panašiais atvejais, šią „statistiką“ nutylėjo. O buvo galima paklausti paprastai: iš kur tas skambinęs žmogus žino, kad 85 procentai negali normaliai pavalgyti? Kaip jis tai apskaičiavo? Tokie balsai, kad didžioji dauguma Lietuvos gyventojų gyvena beviltiškame skurde, nuolat skamba televizijos ir radijo laidose, kai prabyla „liaudis“. Šį tą išmanantys prelegentai to niekada nei paneigia, nei patvirtina, kalba aptakiai. Kodėl? Turbūt todėl, kad jeigu pasakys, jog žemiau skurdo ribos gyvena kokie 20 procentų, tai iškart bus užsipulti kaip nehumaniški, ciniški: „O ką, jeigu 20 procentų žmonių skursta, tai čia jau gerai?! Ar nereikia jų gailėti?!“       

Šitaip ir vyksta tas atsiprašant diskursas – bijant sakyti tiesą. O apie likusius šalyje „paprastus žmones“ inteligentai vis prasimano save guodžiančių pasakėlių – atseit televizijos laidos „Klausimėlis“ atsakymėliai surežisuoti: juk negali iš tiesų žmonės būti tokie beviltiški neišmanėliai ir kvailiai. Bergždžias savęs guodimas – gali. Taip pat keistai skamba tradicinis inteligentų piktinimasis dėl bulvarinės žiniasklaidos, pvz., dėl lėkštų, primityvių, vulgarių televizijos šou. Keista čia tai, kad piktinamasi, jog tokios laidos rodomos, bet nesipiktinama, kad tokios laidos gausiai žiūrimos. Tada taip pat kurpiama guodžianti pasakėlė – esą žmonės šias laidas žiūri ne todėl, kad kaip tik tokių jiems reikia, o todėl, kad tokias jiems rodo. O gal tad ir masinis šiukšlinimas visoje Lietuvos gamtoje yra bulvarinių televizijų inspiruotas?       

Apie vidinę emigraciją       

Ir štai Dainiaus Razausko straipsnio antraštė pirmame „Š. A.“ puslapyje: „Kodėl Lietuvoje nebesinori gyventi“ (VIII.20). Tai yra tipiškas verkšlenančio lietuvio klausimas. Fakto konstatavimas – nebesinori. Kam nebesinori? Tekste sakoma: „Kaipgi mes šitaip nusigyvenome, kad išvis darosi nebeįmanoma gyventi?“ Kas yra „mes“? O gal tokie „mūsų“ verkšlenimai šiek tiek ir prisideda prie to, kad kai kam Lietuvoje nebesinori gyventi? Tokia pat neviltis ankstesniame „Š. A.“ numeryje – Vytauto Kinčinaičio straipsnyje. Šis daugiausia dejavo dėl to, kad iškertami brangūs Lietuvos miškai. Gerokai pavėlavo. Mada dėl to dejuoti buvo paplitusi prieš kokius dešimt metų. Kol paaiškėjo, kad iš tikrųjų miškų plotai Lietuvoje ne mažėja, o didėja.       

Kokios gi konkrečios priežastys, dėl kurių Dainiui Razauskui nebesinori čia gyventi? Ne tai, kad čia klesti skurdas, nedarbas, didelė praraja tarp turtuolių ir nuskriaustųjų. Čia suokiamos standartinės jautrių inteligentų giesmelės – dėl to, kad Vilniuje (ir kitur) iškirsta keletas medžių, kad pristatyta daugiaaukščių namų. Ar kas nors tiki, kad žmonės emigruoja dėl to? Ir pats Dainius Razauskas, manau, neemigruos, bus tik „vidinis“ emigrantas. „Atsiranda viltis, kad galbūt kitaip galima gyventi kitur“, – teigia straipsnio autorius. Tikrai tik „galbūt“. Vargu ar „kitur“ didmiesčiuose yra daugiau medžių ir mažiau dangoraižių. Veikiau priešingai – Vilnius tuo ir nuostabus, kad „miškas čia ateina į miestą“, kaip sakė kažkoks ne vilnietis.       

Neseniai „Svobodos“ radijas transliavo interviu su „šeštus metus čia gyvenančia Ukrainos piliete rašytoja Svetlana Martynčik“, beje, knygas leidžiančia slapyvardžiu Maks Fraj. Jai iki šiol gražiai svajingai atrodo, kad Vilnius tebėra tarsi Gedimino sapnas:       

Aš asmeniškai, eidama per tą vietą, kur Vilnia įteka į Nerį, stengiuosi netriukšmauti. Tegul kunigaikštis miega, tegul nenubunda. Gyvenimas Vilniuje, kaip man atrodo, panašus į gyvenimą svetimame sapne. Šia prasme tai vienas iš man žinomų miestų, kuriame geriausia gyventi.       

O toliau ji teigia: „Užvaldo jausmas, kad šis miestas organiškai išaugęs iš miško.“ Ji kalba apie dabartinį Vilnių, ne tą, kurį kažkaip ir kažkodėl prarado Razauskas.       

Man patinka daug įvairių Vilniaus vietų, ir nors Antakalnyje nesu gyvenęs, ten būnu neretai ir pavaikščioju po įvairias jo vietas. Tai yra būtent tas rajonas, kur ne tik medžių, bet ir tiesiog miško labai daug, iki šiol. Jeigu pasidomėčiau konkrečiai tuo Dainiaus Razausko apraudamu kai kurių medžių iškirtimu, matyt, pritarčiau jam, kad tai tikrai negerai. Be abejo, ir Lietuvoje, ir Vilniuje padaroma daug negerų dalykų. Tik ar tai tokios blogybės, dėl kurių reikia šaukti, kad tai pasaulio (ar bent Lietuvos) pabaiga ir čia jau nebesinori gyventi?       

Kodėl gi dalį intelektualų yra užvaldęs tas juodo aimanavimo sindromas? Priežasčių čia dvi. Dėl Vilniaus miesto permainų yra psichologinis aspektas. Norisi, kad miestas išliktų toks, kokį mes jį matėme vaikystėje ir jaunystėje (čia jau rašau „mes“, nes tai, manau, visiems labai suprantamas noras, net ir mano paties 45 procentams norisi, kad viskas išliktų taip, kaip buvę). Tas noras veikiau nusėdęs pasąmonėje – daug dalykų, susijusių su vaikystės ir jaunystės aplinka, mums yra mieli ir tiesiog nesinori, kad jie keistųsi. Antra priežastis – hipertrofuotas intelektualų jautrumas visoms negerovėms (didelėms ir mažoms – proporcijos jausmas prarandamas); kaip tik iš to kildavo ir Vakaruose (o dabar jau šiek tiek ir pas mus) kyla intelektualų kairuoliškas niežulys. Juk jeigu yra taip katastrofiškai blogai ir demokratinė sistema čia visiškai bejėgė, tai belieka visa tai sugriauti ir kurti naują, teisingą gyvenimą. Bet tai jau atskira, pernelyg sudėtinga ir ilga tema…       

Lietuvoje daug tikrų negerovių: esama akivaizdaus skurdo, ir nemažai. Gal ir dar blogiau: praraja tarp skurstančiųjų ir turtuolių didesnė negu daugumoje ES šalių, daugybė laukų dirvonuoja, o kaimo žmonės vegetuoja skurde, žemės „grąžinimas“ virto gėdingu paežerių grobstymu, bibliotekos nebeturi už ką įsigyti knygų ir t. t. – yra čia dar ką vardinti.       

Bet iškreipto jautrumo apimti kai kurie inteligentai, kaip tai jiems būdinga visur kur, aimanuoja daugiausia ne dėl to, o, pvz., dėl to, kad Vilniuje žmonės per daug mėgsta lankytis „Akropolyje“ ir šiaip per daug perka, ir apskritai parduotuvėse per daug viliojančių prekių, kurias kažkodėl (o prakeikimas!) žmonės perka.       

Tačiau, grįžtant į Vilnių, senamiestis atgijo iš sovietinės pusiau griuvėsių būklės – užsienio turistai grožisi Pilies, Didžiosios, Aušros Vartų ir kitomis gatvėmis. Dideliam verkšlenančių inteligentų apmaudui, jie grožisi (nors iš senamiesčio to nesimato) ir anapus Neries (taigi anapus centro ir senamiesčio) iškilusiais dangoraižiais, o Lietuva tuo pareiškia: mes nesame vien tik aborigenų šalis, kuri turi tik praeitį, – mes esame modernus Europos miestas, kurio istorija, t. p. ir architektūrinė, tęsiasi ir XXI amžiuje.       

Iš tiesų sutinku gana daug žmonių, kurie į visa tai žiūri gana blaiviai, matydami ir neigiamų, ir teigiamų dalykų, bet jie dėl to ir nešaukia, o girdimi daugiausia tie, kuriems „dangus griūva“. Žinoma, tie, kurie kovoja dėl medžio nenukirtimo ir dėl naujo pastato nepastatymo, kartais tikrai būna teisūs ir jų misiją verta paremti, bet taip pat pasitaiko ir tokių atvejų, kad jie savo kovingumo ir visa ko naujo neigimo įkarštyje klysta ir tampa retrogradais. Be kita ko, jie nepastebi (užmiršta, užsiriša akis), kad ne tik Vilniaus centre, bet net ir senamiestyje gana daug bjaurių sovietmečio pastatų.       

Dabar jau tokių „užsimiršėlių“ netrikdo tai, kad visi Vilniaus pakraščiai prikimšti kilometrų kilometrais nusidriekiančių blokinių daugiabučių, už kuriuos siaubingesnę architektūrą sunku įsivaizduoti. Kiek juos statant buvo iškirsta medžių? Na, realu manyti, kad šimtą kartų daugiau negu tų, dėl kurių dabar kai kas raunasi plaukus nuo galvos. Beveik kiekvienas, kad ir pats prasčiausias, naujas pastatas yra gražesnis ir geresnis už anuos. Bet su visais sovietiniais pastatais mes jau esame apsipratę. Jie mums nekliudo, nes yra seniai tapę organiška mūsų aplinkos dalimi, jie natūraliai apsigyvenę mūsų regos lauke. Ir šitaip galiausiai prarandamas ne tik estetikos, bet ir realybės jausmas, o prieš dvidešimt metų tai buvo sunkiai įsivaizduojama.       

Tad pažiūrėkim, kaip tai atrodo iš šalies. Garsaus britų sekmadieninio laikraščio „Observer“ korespondentas (2008.VI.1), pavadinęs Palangą „vasariniu brangakmeniu šalies karūnoje“, sakė, kad tai labai jaukus miestelis su „spalvingais skandinaviško tipo mediniais namais (jeigu nepaisysi visur išsibarsčiusių sovietinių betoninių pabaisų [Soviet concrete monstrosities])“. Viešbutyje „mūsų kambarys buvo švarus, erdvus ir jaukus. Deja, akis badė tai, kad tiesiai priešais mūsų balkoną stūksojo trupantis sovietinis daugiaaukštis. Tačiau tai savaime buvo gana miela ir komiška, nes neišvengiama.“       

Pastarasis sakinys byloja tik apie gerą sąmojo jausmą ir smagią nuotaiką, iš principo nebūdingą visiems mūsų verkšlentojams. Tokių užsieniečių pastabų galima aptikti ir daugiau, t. p. panašiai jiems atrodo Vilnius, – bjauru ne tai, kad dabar yra statoma ir miestas modernėja, o tai, kas pastatyta sovietmečiu.       

Apie emigraciją iš sveiko proto       

Čia kalbėtumėm apie tuos absoliučiai masiškai sovietmečiu išplitusius pastatus – visų rajonų centrų vietinės valdžios institucijos („vykdomieji komitetai“) ir kultūros namai buvo betoniniai bunkeriai pilkom arba murzinai baltom tinkuotom sienom. Prieš dvidešimt metų mes, regis, visi supratome, kokie tie pastatai simboliškai pilki, nykūs ir bjaurūs (nors tada mums, aišku, ne tai labiausiai rūpėjo). Dabar jau turbūt nebesuprantame (arba mums reikia užsieniečių, kad tai primintų). Kaip tik tokio tipo pastatai yra ir vilniškis „Lietuvos“ kino teatras ir (bent iš dalies) Sporto rūmai. Dabar kai kas šaukia, kad kaip tik šiuos pastatus būtina išsaugoti, o visi nauji grakštūs stikliniai, spindintys daugiaaukščiai esantys bjaurastis (anaiptol nesakau, kad visi nauji pastatai yra puikūs). Jeigu praeityje būtų vadovautasi tokiomis retrogradiškomis nuostatomis, didelės dalies tos dabar puoselėjamos architektūros iš viso nebūtų buvę. Juk kadaise Vilniuje atsiradę baroko architektūros statiniai atrodė provokuojamai, moderniškai neskoningi, įžūlūs.       

Ir ateina toks momentas, kai visas tų šventuolių pasipiktinimas išvirsta tokiais pavidalais, kurie nėra vien nekalti perdėjimai, tos nuostatos darosi žalingos Lietuvai. Pylimo gatvėje vietoj sovietmečio griozdo turėjo išaugti dailus neaukštas pastatas, savo senesnio stiliaus architektūra harmoningai derantis prie aplinkinių namų. Tačiau daliai protestuotojų tai buvo visai nepriimtina, ir judėjimas Už Lietuvą be kabučių faktiškai virto judėjimu prieš „Lietuvą“ su kabutėmis, tai yra prieš naują gerą kino teatrą. Laimė, nors fanatiški protestuotojai tuo niekada netikėjo, ne tik išliko „Skalvijos“ kino centras, bet ir atsirado dar vienas geras – „Pasaka“. O buvusios „Lietuvos“ griozdas riogso apleistas iki šiol, tačiau protestuotojai gali džiaugtis išlaikę svarbią „viešąją erdvę“. Taip, jie šitaip įvardino tą dvidešimties metrų pločio šaligatvį prie gatvės, kuria ūžia nuolatinis automobilių eismas. Ar tai tinkama viešoji erdvė? Ar šie rėksniai teisuoliai gina vilniečių interesus, ar tyčiojasi iš jų?       

Kodėl atsiranda tokių nusišnekėjimų? Tikrai ne iš blogos valios. Tai randasi iš liguisto, hipertrofuoto ir fanatiško nepasitenkinimo visomis permainomis, viskuo, kas nauja, viskuo, ką daro prakeikta valdžia ir prakeiktas verslas. Viskuo tuo, dėl ko, Dainiaus Razausko nuomone, nebesinori gyventi Lietuvoje.       

Lietuvoje tebesinori gyventi todėl, kad čia, nepaisant masinio šiukšlinimo, tebėra daug nuostabios gamtos, todėl, kad, nepaisant dalies apsitvėrusių savininkų (ir daug daugiau tuos apsitvėrimus perdedančių kranklių), yra gausybė ežerų, prie kurių vasarą nuostabu poilsiauti, todėl, kad apskritai čia daug natūralios gamtos ir mažas gyventojų tankumas, todėl, kad net mūsų miestuose, nepaisant kai kurių planavimo klaidų, yra daug gražaus paveldo, medžių ir puikių vaizdų. Ir, svarbiausia, todėl, jog čia, kad ir kur nuklydęs, gali susikalbėti nuostabia lietuvių kalba.        

2010 09 10  

 Šiaurės Atėnai

Kategorijos: Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai | Žymos: , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: