E. Vidmantas. Rytų Lietuvos lenkinimas per bažnyčias (II)

Caro priespaudos ir griežto režimo sąlygomis Katalikų Bažnyčia vienintelė turėjo šiokias tokias sąlygas formuoti priešišką valdžiai visuomenės nuomonę bei žadinti patriotinius jausmus.
Visas bažnytinės hierarchijos aukštąsias vietas užėmė lenkai arba sulenkėję lietuviai. Vilniaus diecezijos vyskupai arba vyskupijos administratoriai taip pat buvo lenkai arba sulenkėję lietuviai.

Vienintelis vyskupas, kuris toleravo lietuvių kalbą ir palaikė lietuvių kunigų tautinę veiklą, buvo vyskupas A. Audzevičius.

Lietuviai pradėjo reikalauti teisės vartoti savo kalbą bažnyčiose. Vilniaus lietuvių inteligentų delegacija pareikalavo, kad administratorius skirtų lietuviams bažnyčią Vilniuje. Vengdamas atsakyti, jis lietuvių delegaciją pasiuntė pas generalgubernatorių, o pats paskubėjo pranešti caro vietininkui, kad šios delegacijos nepriimtų.

Kaip ir lietuviai inteligentai, kunigai lietuviai su parapijų tikinčiaisiaisi pradėjo kreiptis į vyskupijos administratorių, kad šis leistų vartoti lietuvių kalbą per pridėtines pamaldas ir lietuviškai sakyti pamokslus. Tačiau vietoj teigiamo atsakymo prašytojai susilaukė grasinimų uždaryti bažnyčią, o dvasinikams atimti kunigo teisę.

Padėtis dar labiau pablogėjo Vilniaus vyskupiją pradėjus valdyti kun. S. Zveravičiui. Tuo metu lietuvių tautinis sąjūdis Rytų Lietuvoje buvo suaktyvėjęs, į tautinės bažnyčos atgimimo akciją buvo įsitraukę ir paprasti Vilniaus lietuviai. Apskričių parapijų tikintieji taip pat sujudo, kad lietuvių kalba būtų atgaivinta bažnyčiose. Prašymus vyskupui siuntė Nemenčinės, Sužionių, Karvio parapijos žmonės.

Peticiją, kurią pasirašė 300 žmonių, Vilniaus lietuviai įteikė su prašymu jiems paskirti Šv. Mikalojaus bažnyčią, apleistą ir beveik nenaudojamą pastoracijai. Vyskupas prašymą iš lietuvių inteligentų priėmė, bet atsakymą vilkino. Tuo tarpu paprastų žmonių, valstiečių delegacijų, prašančių leisti bažnyčioje vartoti lietuvių kalbą, kurijos sekretorius prie vyskupo neprileisdavo.

Vilniaus lietuviai tada kreipėsi į Mogiliovo metropolitą arkivyskupą K. Nedzialkovskį. Pastarasis grasinimais privertė vyskupą S. Zveravičių atsižvelgti į lietuvių reikalavimus ir paskirti jiems bažnyčią.

Tas įvykis nesustabdė lietuvių kalbos ujimo iš bažnyčių. Vyskupas ir jo vadovaujama kapitula toliau persekiojo lietuvius kunigus, pradėjo juos keldinti į baltarusių parapijas, kur buvo maža lietuviškai kalbančių gyventojų, o į jų vietas atkeldavo nemokančius lietuvių kalbos kunigus lenkus ir tokiu būdu lenkindavo lietuviškas parapijas.

Į gyventojų prašymus dėl gimtosios kalbos vyskupas nereaguodavo, o kunigus, mėginusius atlikinėti pamaldas lietuviškai, bausdavo.

Melstis kita kalba negu lenkų vyskupas laikė nusikaltimu.

Antai buvo nubaustas Vilniaus Misionierių bažnyčios klebonas Kontrimas, kam įleido „šventon vieton pagonišką lietuvių kalbą“, kun. M. Miškinis už lietuviškos evangelijos skaitymą Kernavės bažnyčioje buvo išsiųstas į baltarusių parapiją, kun. Čelkiui už atsisakymą atlikti Butrimonių bažnyčiojhe pridėtines pamaldas lenkų kalba uždrausta laikyti pamaldas. Tas pats atsitiko su Punios, Gelvonų ir kt. parapijų klebonais.

Vyskupas S. Zveravičius buvo vienas iš aršiausių lietuvių persekiotojų, savo valdžia naudojosi ne apaštalavimo, bet lietuvių lenkinimo tikslais.

Padėtis pasikeitė 1904 m. panaikinus lietuvių spaudos lotyniškomis raidėmis draudimą bei 1905 m. prasidėjus demokratinei revoliucijai. Šiuo laikotarpiu Vilniaus vyskupijos valdytoju buvo paskirtas vyskupas E. Ropas.

Pirmieji jo žingsniai sukėlė lietuviams didelių vilčių. Tai buvo pirmas kitatautis bajorų kilmės vyskupas, kuris gerai mokėjo lietuvių kalbą, tolerantiškai žiūrėjo į vietos gyventojų gimtosios kalbos vartojimą pastoraciniame darbe. Jis, vizituodamas Šv. Mikalojaus ir kitas parapijų bažnyčias, tikintiesiems sakydavo lietuviškus pamokslus, giedojo lietuviškas giesmes, bendravo su lietuviais gimtąja kalba.

Net Eišiškių parapijoje, kurioje klebonavo aktyvus lenkintojas dekanas N. Gintautas (per jo dekanavimo metus lietuvių kalba buvo pašalinta iš Rodūnios, Nočios, Butrimonių, Varanavo ir Asavos parapijų bažnyčių), vyskupas, šalia lenkų, pasakė pamokslą ir lietuvių kalba.

Tokia vyskupo pozicija suaktyvino Vilniaus krašto lietuvių kunigų veiklą. Jie drąsiai pradėjo vartoti lietuvių kalbą per pridėtines pamaldas ir sakyti lietuviškus pamokslus.

Tose parapijose, kur buvo vartojama lenkų kalba, gyventojai kreipėsi į vyskupą su prašymu atgaivinti lietuvių kalbą bažnyčiose. Gausūs lietuvių prašymai dėl lietuvių kalbos atgaivinimo bažnyčiose sukėlė sulenkėjusios Vilniaus vyskupijos kurijos bei kapitulos narių susirūpinimą. Jie nebereaguodavo į tikinčiųjų prašymus su daugybe parašų, o aktyvius lietuvius kunigus persekiodavo.

Antai Gaidės parapijos kleboną, aktyvų lietuvių tautinio sąjūdžio veikėją kun. J. Žiogą, kuris atsiuntė vyskupui raštą su parapijiečių parašais dėl lietuvių kalbos įvedimo bažnyčioje, apšaukė avantiūristu, socialistu ir šovinistu. Už „šovinistinius“ reikalavimus jį iškėlė į kitą parapiją.

Prašymų ir peticijų būdavo tiek daug, kad vyskupijos kanceliarijos darbuotojai pasidarė antspaudą su užrašu „Litvomanija“ ir mechaniškai spręsdavo žmonių atsiųstų prašymų ir jų tautinį likimą.

Tai buvo ne tik feodalinės santvarkos liekana, baudžiavinis požiūris į valstiečius, bet ir paprasčiausia lenkiškojo nacionalizmo apraiška, užtemdžiusi krikščioniškąjį teisingumą. Tai buvo šiurkštus nesiskaitymas su kitų tautų nacionaliniais jausmais ir gyventojų teisėmis.

Ši nacionalistinė tendencija aukštosios dvasininkijos sferoje buvo visuotinė ir darė įtaką visai dvasininkijai ir visuomenei, vertė paklusti žemesniuosius sluoksnius lenkiškajai tendencijai, t. y. būti lenkų tautos patriotu, siekti Lenkijos Karalystės atstatymo.

Šiai nuostatai buvo priverstas paklusti ir vyskupas E. Ropas. Polonofilai suorganizavo bažnyčiose lenkų akcijas prieš lietuvių kalbos vartojimą. Pradėjus bažnyčiose giedoti ar sakyti pamokslus lietuviškai, lenkai sukeldavo triukšmą, išprovokuodavo muštynes Butrimonių, Asavos, Benekainių, Mielagėnų, Rodūnios, Stakliškių, Sužionių ir kitų parapijų bažnyčiose.

Kai 1905 m. rudenį J. Jablonskis siūlė vyskupui dėstyti kunigų seminarijoje lietuvių kalbą, pastarasis atmetė siūlymą, motyvuodamas tuo, kad su kalba į seminariją pateks nepageidaujama mokyklos auklėtiniams dvasia. Dar labiau lietuvius vyskupas suvaržė 1906 m. sausio 9 d. aplinkraščiu, kuriame buvo nurodyta, kad be jo raštiško sutikimo niekas neturi teisės keisti bažnyčioje pamaldų tvarką ir kalbą. Vyskupas E. Ropas pasidavė ir tapo lenkų tautinių jėgų įrankiu.

***

1903 m. susikūrė Lenkų tautinė demokratinė partija Rusijoje (LTDPR), kuri 1905–1907 m. išplėtė savo veiklą Rytų Lietuvoje. Ji rėmėsi patriotiškai nusiteikusia dvasininkija ir dvarininkija, propagavo nacionalistinį šūkį: „Kas ne lenkiška – priešiška katalikybei“, o Katalikų Bažnyčią laikė tautine Lenkijos institucija, privalančia tarnauti lenkų tautinei idėjai.

LTDPR prisiėmė sau teisę prižiūrėti dvasinės vyresnybės politiką, kunigų darbą ir kontroliuoti Katalikų Bažnyčios politinę veiklą. Ši partija Lietuvą vadino „mūsų provincija“. LTDPR veikla ir siekiai Rytų Lietuvoje buvo susiję su visos Lenkijos siekiais.

Ji leido Vilniuje savo laikraštį Dziennik Wileński, kuris formavo antilietivišką visuomenės nuomonę, darė poveikį Kurjer Litewski bei Vilniaus vyskupijos leidžiamiems laikraščiams. Ši partija turėjo įtakos kultūros darbuotojams, dvasininkams, veikė Valstybės dūmos deputatus. LTDPR savo veiklą koordinavo su centru Varšuvoje, stiprino savo įtaką Vilniaus gubernijos gyventojams.

Rytų Lietuvos Katalikų Bažnyčia buvo Lenkijos provincija, paklusniai vykdanti centro uždavinius.

Iš lenkų įtakos nepavyko išsivaduoti kun. K. Michalkevičiui, pradėjusiam valdyti nuo 1908 m. Vilniaus vyskupiją. Jis buvo lietuvių kilmės, žinojo, kaip buvo ignoruojamos lietuvių teisės Rytų Lietuvoje. Jis savo darbą pradėjo vykdydamas popiežiaus Pijaus X 1906 m. spalio 13 d. įsakymą apie „patenkinimą mažumų reikalavimo jų pačių kalba“.

Buvo paskelbta, kad visose Vilniaus parapijos bažnyčiose numatytą dieną po mišių bus sakomi lietuviški pamokslai, po to patys klebonai surašinės lietuvius. Vyskupijos administratorius prižadėjo laikraščio „Viltis“ redaktoriui kun. J. Tumui-Vaižgantui artimiausiu metu įvesti lietuvių kalbą dviejose Vilniaus bažnyčiose.

1908 m. lapkričio 29 d. Trakų apskrityje jis suorganizavo dvarininkų ir kunigų pasitarimą, aptarė lietuvių ir lenkų klausimus. Dauguma kunigų pasisakė prieš ekscesus bažnyčiose, priešiškus tautų santykius, pasmerkė nacionalistinį šovinizmą, pabrėžė lietuvių ir lenkų kalbų lygiateisiškumą. Susirinkimas nutarė, kad Vilniaus vyskupijos parapijų kunigai turi mokėti lietuvių kalbą, evangelija visose bažnyčiose turi būti skaitoma dviem kalbom.

Šios geros pastangos greitai buvo užblokuotos. Lenkų kunigai administratoriaus K. Michalkevičiaus priemonėms atvirai nedrįso priešintis, tačiau pamažu varė priešišką agitaciją. Vilniaus bažnyčiose giedodavo lenkų patriotiškas giesmes, lietuvius pravardžiavo „litvomanais“, įrodinėjo, kad jie užsimojo pagrobti lenkų bažnyčią.

Lietuvių surašinėjimo bažnyčioje metu lenkai trukdydavo lietuviams užsirašyti, ragino juos vyti iš šventoriaus, vadino pagonimis. Visų šventųjų parapijos bažnyčioje lenkų tikintieji, kun. Verpichovskio sukurstyti, pakėlė bažnyčioje triukšmą, kai kun. Kraujelis pradėjo lietuviškai sakyti pamokslą.

Bandymas įtvirtinti Vilniaus vyskupijos bažnyčiose lietuvių kalbą nepavyko. Lenkai jėga priešinosi kitos tautos tikinčiųjų teisei ir kalbos laisvei. Jie, nesilaikydami padorumo, visaip priešinosi administratoriaus K. Michalkevičiaus priemonėms. Jam neparodžius kietos rankos ir užsispyrimo, lenkai pasidarė drąsesni, pradėjo bažnyčiose kelti ekscesus, kurstyti žmones.

LTDPR veikėjai nuteikinėjo lenkų gyventojus prieš lietuvius kunigus ir lietuvių tautybės tikinčiuosius. Į antilietuvišką sąjūdį įsitraukė lenkų periodinė spauda (Przyjaciel, Dziennik Wileński, Kurjer Wileński), kuri tendencingai traktuodavo lietuvių ir lenkų santykius.

Sudarytos komisijos ne tik nieko nepadarė, bet dar labiau drumstė visuomenės ramybę ir draugiškus tautų santykius. Tokia padėtis rodė Bažnyčios politizavimo tendenciją, siekiančią tautinių politinių tikslų.

Lietuviškos parapijos sąmoningai buvo lenkinamos prievarta. Ryšium su tuo 1912 m. į popiežių kreipėsi (pirmą kartą buvo kreiptasi 1906 m.) apie 70 Rytų Lietuvos kunigų lietuvių. Jų parengtas 145 puslapių memorandumas lietuvių ir vokiečių kalbomis buvo išsiuntinėtas po Vakarų Europą.

Jame išdėstyta lietuvių lenkinimo istorija, taip pat pareikštas protestas lenkams dėl lietuvių kalbos persekiojimo ir niekinimo, dėl trukdymo šia kalba atlikti pridėtines pamaldas, sakyti pamokslus, dėl lietuviškų maldaknygių naikinimo.

Buvo griežtai protestuojama prieš lenkų organizuojamus ekscesus, trukdančius lietuviams melstis gimtąja kalba. Memorandume lietuviai kunigai reikalavo sustabdyti lenkų šovinistinę veiklą, gerbti gyventojų tautinį orumą, tautų teises ir katalikybės principus.

******

Sutrumpintas skyrelis „Vilniaus katalikų dvasininkija – lietuvių lenkintoja“ iš Edvardo Vidmanto straipsnio „Rytų Lietuvos lietuvių lenkinimas per bažnyčias XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje“ (Rytų Lietuva: Istorija, kultūra, kalba. Redakcinės komisijos pirmininkas Vacys Milius. Vilnius: Mokslas, 1992, p. 34–40).

Parengė Dainius Razauskas