„Mes gyvename pasaulyje be ribų. Ribą ir aiškią artikuliaciją prarado tiek laikas, tiek erdvė. Vis mažiau prasmės turi žodžiai „toli“, „arti“, „seniai“, „tik ką“, „netrukus“. Tai, kas toli, priartėja, kas arti, nutolsta, kas buvo seniai, staiga tampa dabartimi… netgi tai, ką mes vadiname kaita ir tapsmu, yra pastovu. Heraklitas klydo. Galima įbristi į tą pačią upę. Ne dukart, o daug sykių…“ (Arvydas Šliogeris)
Kuo skiriasi, ir kuo panašios anuometinė nepriklausoma Lietuvos Respublika – tarpukaris, 1918-1940 m. – ir šių dienų Lietuva? Ar daug dalykų tapo „praeities legenda“, ir kiek jų „gyvena“ dabartinės kartos sąmonėje? Vieniems 1-osios Respublikos metai – grožio, tobulybės ir prasmingumo etalonas, kitiems – vergiško darbo, nepritekliaus ir vargo vakarienė, galbūt net dabarties balastas. Bet tiesos – geriau buvo anuomet ar geriau yra dabar – nerasime, o ir ieškoti nesinori. Tiesiog užfiksuokime „status quo“ – taip buvo, taip jau yra! Be nusistovėjusių stereotipų, įprasto drabstymosi purvais ar fanatizmo palygintume abiejų Respublikų patirtį. Artėjant šventėms norisi kalbėti apie laisvalaikį, pramogas, pasilinksminimus, tradicijų kultūrą. Kokios jos buvo anuomet ir kokios jos yra dabar?
Tarpukario Lietuvoje gyventojai tikrai mėgo karnavalus, vakarėlius, iškilmingus pokylius, valstybines ir religines šventes, muges, turgaus šventes. Čia mielai rinkdavosi tiek krašto aukštuomenė, tiek paprasti žmonės. Toks smagus laikotarpis prasidėdavo nuo Kalėdų ir baigdavosi per Užgavėnes. Norėdami sutrumpinti ilgus žiemos vakarus žmonės rinkdavosi pasilinksminti. O anuomet ne tik mėgta, bet ir mokėta linksmintis… Miestuose pokylių sezono metui buvo sudaromas net specialus švenčių grafikas – taip buvo derinama katalikiška krašto tradicija ir miestiečių gyvenimo būdas.
Žinoma, intensyviausias to meto aukštuomenės gyvenimas, virė Kaune. Daugiausia žmonių sutraukdavo Naujųjų metų sutiktuvės, Vasario 16-osios ir Spaudos pokyliai. Kaune patalpų trūkumas buvo didžiausia pokylių rengėjų problema. Ją išsprendė Karininkų Ramovės atidarymas. Į ją ir persikėlė didžiausi prieškario metų pokyliai.
Į daugybė mažesnių šventinių susibūrimų buvo renkamasi „Metropolyje“, „Versalyje“, ,,Konrado“ kavinėje. Šiuose restoranuose buvo švenčiamos Užgavėnės, vykdavo karnavalai.
Karnavalai buvo rengiami kiek kukliau nei pokyliai. Ypač mėgstama vieta tokiems renginiams buvo „Metropolis“. Ruošiantis tokiai šventei, savo apdaru rūpinosi ne tik dalyviai, bet ir restoranas. Dailininkui buvo užsakomos dekoracijos, kurios patalpoms suteikdavo atitinkamą atmosferą.
Ne tik restoranai ir baliai buvo Laikinosios sostinės pramogos. Visoje šalyje buvo nepaprastai populiarūs spektakliai, opera, baletas. Na, o provincijoje ir kaimuose viską nustelbianti pramoga, žinoma, buvo šokiai. Anuomet jau vyko ir įvairūs labdaros renginiai, pirmieji grožio konkursai, naujausių madų demonstracijos, daugybės studentų korporacijų, kultūrinių draugijų, klubų ir asociacijų akcijos, kinas, sporto olimpiados ir pan.
Žodžiu, to meto aukštuomenė ir paprasti miestelėnai tikrai ,,nemirė“ iš nuobodulio ir neturėjimo kas veikt, negalėjo skųstis laisvalaikio renginių ir pramogų stoka.
Nors šiandieninės ir tarpukario Lietuvos visuomenės sunkiai galėtų būti palyginamos per gyvenimo kokybės prizmę, neretai jos abi sprendė tas pačias problemas ir siekė tų pačių tikslų. Tik laikas tiems tikslams pasiekti tarpukario gyventojams išseko labai greitai… O kaip gyvename šiandieną?
filmo pradžioje nuotraukoje ,kur vaikai ant ežero su pačiūžomis ,tolimoje matoma Tverečiaus bažnyčia . Kažin ,kas darė tą nuotrauką,nes turiu tokią pačią (nuo senelio liko).