Kaitos prieštaringumas
Laikai keitėsi.
Jeigu tikime filologais, teigiančiais, jog lietuvių kalba susiformavo apie V-VI a. po Kr., tai galime žengti ir toliau. Galime manyti, kad tam dalykui (kaip ir baltų religinei reformai, pradėtai VI a. viduryje) impulsą davė grėsmingai išsiliejusi tautų kraustymosi banga. Ji daug ką pakeitė. Griovė ilgus amžius egzistavusius socialinės organizacijos (gyvensenos) pamatus. Ardė nusistovėjusius ryšius tarp plačiausiai išsidriekusių erdvių bei kultūrų. Esama nenuginčijamų įrodymų, kad tarp Indijos (arijų) bendruomenėse senaisiais laikais praktikuotos dvasinio gyvenimo kultūros (atskirais židiniais bei elementais tebepraktikuojamos ir šiandien) ir senlietuvių gyvensenos būta nemažai bendrumo, paralelių. Jos tebebyloja apie egzistavusį pradinį bendrą pamatą, apie išlikusį dvasinės kultūros gyvybingumą.
Senlietuvių praktikuotame ir iki vėlesnių laikų dar užsilikusiame pagrindinių darbų atlikimo pobūdyje gali slypėti raktas, kuriuo galime atrakinti lobių skrynią – čia guli neįtikėtina gausybė liaudies dainų, stebuklingu būdu užsilikusių žmonių atmintyje, nuolat ją siaubiant karams, marams, badmečiams, valdžių kaitoms ir pan. Tie, kurie yra pabuvoję ilgesnį laiką Indijoje, pastebėjo, jog ten „tebedainuojama, giedama dirbant laukų darbus ar namų kiemeliuose ką nors veikiant, ilsintis medžių pavėsyje ar važiuojant buivolų traukiamu vežimu“.6 Prisimenu savo motulę, kuri net ir sunkiausiomis gyvenimo dienomis, dirbdama kokį nors neįtemptą darbą, niūniuodavo senobiškas daineles…
Kai kurie apibendrinančio pobūdžio šaltiniai byloja, jog arijai į Indiją įsiveržė iš šiaurės apie 1500 m. pr. K. Kad tai galėjo būti ir žmonės, kilę nuo Baltijos. Arijai sukūrė ir paliko vadinamąją sanskrito kultūrą – savo turiniu nuostabius tekstus, o kalba – vietomis panašius į lietuvių kalbą… Įdomu pastebėti, kad mitinis arijų karalius – dievas Indra aiškinamas kaip „tvirtovių griovėjas“ (urbanizuotos kultūros priešininkas?).7
Indijoje sakoma: Devas adat datas, Devas dasyat dhanas. O Lietuvoje: Dievas davė dantis – Dievas duos ir duonos…
Senlietuvių valdovas Gediminas, kviesdamas iš užsienių meistrus ir jiems suteikdamas privilegijas, jau puikiai suvokė, kad valstybė elementariausiai negali egzistuoti be plėtojamos miestų kultūros. Bet pats dar pasiliko aiškiu archajinės kultūros sekėju, jos įkaitu. Tikiu: didysis kunigaikštis norėjo savo tautą krikščionybės padedamas „įvesdinti“ į tuometinę modernumu alsuojančią Vakarų Europos civilizaciją. Ji kaip kempinė buvo sugėrusi graikų, romėnų, judėjų, germanų, keltų ir kitų etnosų civilizacinį bei kultūrini paveldą. Bet Gediminas negalėjo susitaikyti su mintimi, kokiu žiauriu, tiesiog barbarišku būdu tuomet buvo skleidžiama krikščionybė.
Mes galime kitaip pamąstyti ir apie tai, kodėl Mindaugas, teikdamas lietuvių genčių žemes, savo žvilgsnio ir pastangų nepasuko į Pietų pusę. Na, kad ir į nadruvių ir skalvių pusę… Mūsų artimiausi giminaičiai tuomet krauju plūdo gindami savo kraštą, ir – savo protėvių kultūrą … Greičiausiai tai ir buvo pagrindinė tokį Mindaugo žingsnį sulaikiusi priežastis. Jo planuose buvo apsikrikštijimas ir karaliaus karūnos įgijimas. Krikščionybės klausimu pietiniai giminaičiai buvo nesukalbami…
Kitoks, į Gediminą nepanašus buvo didysis kunigaikštis Vytautas. Jau nebuvo toks ištikimas duotam gyvam žodžiui; netgi protėvių kultūrai. Aplinkybės jį vertė tapti suktu diplomatu. Atrodo taip, tarsi jis niekad nemėgo savo paties motinos genties – žemaičių. Vėlgi ta pačia priežastimi galėjo būti jų (kaip ir prūsų) ištikimybė protėvių kultūrai, tradicijoms. 1418 metų žemaičių sukilimą (nukreiptą prieš prievartinį krikštą ir su tuo susijusių socialinių santykių kaitą) Vytautas su Jogaila nesidrovėjo žiauriai nuslopinti, nužudydami apie 60 iškiliausių to sukilimo vadovų. Tokia buvo tuometinės urbanizuotos krikščionybės ir valstybės valia…
Istorinių procesų spiriama, lietuvių tauta priėmė krikščionybę. Bet – labai prieštaringai. Senlietuvių aristokratijai Rytuose tą procesą lydėjo dinastinis įsitvirtinimas, susigiminiavimas su įtakingomis gudų, ukrainiečių ir rusų kunigaikščių šeimomis, o kiek vėliau – su Pietuose gyvenusiais, ženklią prūsų bei jotvingių – sudūvių žemių dalį aneksavusiais ir ta pačia svetimų žemių aneksija toliau sirgusiais lenkais. Bet sąjunga su jais visų pirma reiškė garantuotą priklausymą tuometiniam „Europos Sąjungos“ prototipui. Krikščionybė reiškė archaizmo įveikimą, modernybės sklaidą, socialinį ir ypač politinį tapsmo „tikraisiais“, pripažintais europiečiais mechanizmą. Todėl aristokratija skubėdama kratėsi paganus stigmos. Betgi, paliesta dar ir Rytų politikos patirties, ji paspartintai tolo ir nuo savo etninės tautos. Dinastiniai, turtiniai interesai, didžiulės daugiatautės valstybės tvarkymas juos buvo pavertęs ne tik politinės tautos subjektais, bet ir jos aiškiais įkaitais.
O jų vasalai – valstietija? Pagrindinė tautos dalis? Ji dar keletą šimtmečių liks ištikima protėvių kultūrai, praktikuos senąjį tikėjimą, neišsižadės pasaulėjautos, kuri gaivino žmogaus dvasią ir jos pagrindu tvarkomus bendruomenės santykius. Bet ši pasaulėjauta (siauriau kalbant – tikėjimas), praradus savo vedlius: savuosius vaidilas ir krivius, ištikimus protėvių tradicijai kunigaikščius ir net bajoriją, sunaikinus alkakalnius ir kitas šventas vietas, su kiekvienu dešimtmečiu vis labiau primityvės, fragmentės ir bus iš visų pusių dar piktybiškiau puolama. Ir vis dėlto dar kelis šimtmečius išsaugos gyvenimą skaidrinančios, egzistencinėmis prasmėmis užpildančios gamtatikystės paveldą, jos dvasią.
Štai mūsų įžymiajam semiotikui ir mitologui Algirdui Juliui Greimui net ir „stebuklinės pasakos dažnai atrodo kaip mitinių pasakojimų degradacijos“. Anot jo, net ir „papročiai daugumoje atvejų gali būti aiškinami kaip prasmės netekusių apeigų stereotipiniai pasikartojima!“.8
Lietuvių tautotyros baruose, natūralu, egzistuoja įvairūs požiūriai ir hipotetiniai teiginiai. Baltų–senlietuvių etoso rekonstrukcijai daug nusipelnė prof. Pranė Dundulienė. Bet jai galima papriekaištauti už tai, kad savo ieškojimuose pernelyg sureikšmino tarp liaudies, eilinių žmonių egzistavusi pasaulėvaizdį – aiškiai su primityvintą pasaulio supratimą.
Antai mokslininkė kaip vieną „iš seniausių lietuvių versijų apie pasaulio atsiradimą“ pateikia pasakojimą-sakmę, kurioje kalbama apie tai, kad „Mėnulyje ant akmens tupėjusi milžiniška antis. Ji buvo padėjusi kiaušinį ir ruošėsi perėti. Bet, įsinorėjusi lesti, nuskridusi ieškoti maisto… „ Tuo tarpu lizdas sudrėkęs nuo lietaus, jo vietoje atsivėrusi skylė, „pro kurią kiaušinis iškritęs“, atsitrenkęs į debesį perskilo į tris dalis. „Iš trynio atsiradusi žemė iš baltymo – vandenys, iš kiauto – dangus su žvaigždėmis… „9 Arba štai kad ir toks pačios profesorės rankomis užrašytas kaimo žmogaus (nuo Švenčionių) pasakojimas, pagal kurį, anot etnologės, „Žemę I ietuviai vaizdavosi plokščią, apgaubtą milžiniško akmeninio kupolo – dangaus. Žvaigždės – tai skylutės danguje, pro kurias šviečia šviesa, esanti virš kupolo. Šis susi siekiantis su Žeme taip, kad žmogus galėjęs lengvai patekti į dangų…“10
Prisipažinsiu: man labiau priimtinos kito tautotyrininko – Vinco Vyčino mintys. Jis teigia, jog anuometinė krikščionybė, nepasižymėjusi „kitoniškumo“ tolerancija, „labai destruktyviai atsisuko prieš mūsų protėvių gilios prasmės mitines sampratas ir sužalojo kultūrinius jų buities pamatus. Negana to! Ji žalojo ir pati jų gyvenimo būdą, jų kalbą ir jų savitą aistišką-tautinę – sąmonę.“11
Anais, kad ir Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) laikais senlietuvių tradicinė (prigimtinė) gyvensena ir tikėjimas degradavo nuosekliai. Tautinę kultūrą niveliavo ne tik krikščionybė. Ir ne tik ją Lietuvoje apaštalaujanti polonizacija. Ir ne tik nuo dar senesnių laikų plitusi rusifikacija. Senietuvių kultūra buvo nuolat siaubiama savųjų ir nesavųjų jėgomis išprovokuotų karų ir atsikartojančių marų. Neatmeskime ir tos aplinkybės, kad lietuvio apsigyvenimas besisteigiančiuose miestuose ir miesteliuose buvo vos ne tolygus tradicinės gyvensenos išdavystei, gal net analogas tuomet pagal savo standartus suvokiamai lietuvio socialinei degradacijai. Naujoji, t.y. urbanistinė erdvė sąmoningai ir nesąmoningai buvo palikta svetimtaučiams. Tai per juos savo ypatingas galias – visai priešingą mąstyseną bei gyvenseną ėmė rodyti savo prigimtimi kosmopolitinis kapitalizmas. Iki pat 1918 metų Nepriklausomybės paskelbimo miestas pasiliks nesavas. Bet paskui, to akto ir pagaliau nuo polonizacijos išsivadavusios bažnyčios dėka, vis labiau suartės su pagrindiniu, pamatiniu valstybės subjektu – etnine lietuvių tauta.
Tie du tarpukario dešimtmečiai, kai miestas buvo fundamentaliau pajungtas lietuvybei modernizuoti, deja, buvo tik istorinė valandėlė… Lietuviai, savo prigimtimi valstiečių tauta, gavusi nedidelį dviejų dešimtmečių atokvėpį, vis dėlto nespės pasiruošti globaliam urbanizacijos iššūkiui. O kas ir buvo padaryta – bus išblaškyta arba net sunaikinta … Pripažinkime: sovietų valdžios dešimtmečiai šį tą davė. Netgi pastebimai. Tačiau pats metodas buvo ydingas: gesinantis žmogaus galias, nedemokratiškas, netinkamas natūraliai sąjungai su vakarietiško, krikščioniško tipo civilizacija.
Tai, apie ką čia kalbame, tarsi savaime bylotų, jog dera atsisakyti neretai rodomos (ypač jaunosios kartos autorių) negatyvios konotacijos, kai kalbama apie tradicinį lietuvio konservatyvumą. Teisingiau būtų įsigilinti į jį maitinusius šaltinius, pagaliau ir į rezultato pobūdį. Būtent to konservatyvizmo dėka kai kas buvo ir laimėta.
Mūsų išeivijos poetas Jonas Aistis yra rašęs: „ …Gal ir mes klaidingai elgiamės, dėdami viltis vien į aukštąsias ir kilniąsias tautos būdo savybes. Gal mūsų trūkumuose, silpnybėse ir ydose kaip tiktai glūdi visas gyvastingumas ir stiprybė? lr tai kalbu visai be ironijos. Margiris atsparos tautiniu mastu neišsprendžta.“12 Žinomas etnologas Jonas Trinkūnas mums primena, kad ir Vydūnas visa savo kūryba sprendė savo tautos „atsilikimo“ problemą, ieškodamas ir rasdamas savo kultūroje reikšmingų vertybių, kurios dažniausiai ir slypėjo tame atsilikime. Tokį „atsilikimą“ taip pat lėmė tautinio atgimimo laikais atsigavusi valstietiškoji, o ne dvarų kultūra. Valstybinei kalbai reikėjo skinti takus per užžėlusį ir kitų paniekinamai tryptą dirvoną…
Plėtodami mintį apie senlietuvių-lietuvių santykio su krikščionybe pobūdį galėtume kitu kampu pažvelgti ir į tai, kodėl vis dėlto mūsų aristokratija, įsitvirtinus Martyno Liuterio įsiūbuotai reformacijai, pasirinko būtent jos, o ne savo sąjungininkams („vyresniems broliams“) būdingos katalikybės kelią? Ieškodami atsakymo galime kelti įvairias hipotezes. Na, kad ir tokią … Natūralu, kad sulenkėjusi aristokratija krikščionybę pirmiausia vertino kaip modernybės, kaip valstybingumo įtvirtinimo skraistę. Tuo tarpu reformacija rodė didesnę pagarbą žmogaus laisvėms ir toleranciją kitoniškumui, t.y. tam, kas buvo arčiau baltiškosios kultūrinės tradicijos. Gal nederėtų suabejoti ir tuo, kad būtent reformacijos įtvirtinimu buvo siekiama sustiprinti ir LDK nepriklausomybę, jos savarankiškesnį kelią. Deja, vėlesni įvykiai, jungtinės respublikos su lenkais įtvirtinimas ir dėl to vykdomas karaliaus bei lenkų didikų ir bažnyčios spaudimas vertė lietuvių aristokratiją (kuri, natūralu, buvo labai suinteresuota savo dinastinėmis valdomis ir statusu valstybėje) atsisakyti reformacijos, nors jos pasėta sėkla atskiromis salomis dar ilgam išliko. Bet, kaip žinome, net ir anuo pradiniu laikotarpiu aristokratija su savo pasirinkimu išliko vieniša, t.y. atsiplėšusi nuo tautos kamieno; savo etnokultūrinį ir net politinį potencialą išbarsčiusi suburtos imperijos išlaikymui. Vis dėlto, sekdama kitų Europos šalių pavyzdžiu, ji paspartintai steigė parapijines mokyklas liaudžiai. Bet pastaroji ir toliau užsispyrusi tebepraktikavo baltišką – senlietuvišką gyvenseną ir tikėjimą. Archajinė jausena buvo labai gyvai su leidusi šaknis. Tai bus dar viena iš priežasčių, kodėl lietuvių aristokratija, taip pat gana žymi dalis bajorijos, kartu su naujos formos valstybingumo įtvirtinimu ir modernizacija toliau tolo nuo savo tautos pagrindo – liaudies.
Bet, kaip žinome, jau vėlesniais laikais ir liaudyje būta labai aiškių katalikybės proveržių. Na, kad ir po 1831-ųjų, 1863-ųjų metų sukilimų. Po vyskupo Motiejaus Valančiaus pastangų paskleidžiant Blaivybės sąjūdį. Na, kad ir po Kražių skerdynių (1893 m.). Tačiau tuos proveržius galėtume vertinti dar ir kaip prigesusios, užslopintos senlietuvių dvasios prasiveržimą, tik kitu (modernesniu) rūbu aptaisytą.
Plėtodamas štai tokią, gal ir kontraversišką mintį, nenorėčiau be išlygų sutikti su teiginiais, kad XIX a. „Lietuvos valstiečiai buvo sąmoningi katalikai“, kad jau tame amžiuje „susiformavo saviti katalikiški agrariniai papročiai, perpinti ryškiomis krikščioniškomis apeigomis“, kad tokį katalikišką uolumą rodydavo valstiečių įprotis parsivežti kunigą tam, „kad šis pašventintų žemę“; arba kad į laukus sėti nuėjęs ūkininkas „sėtuvėje smiliumi nubrėždavo kryžių, grūdus pašlakstydavo švęstu vandeniu“ ir t.t., ir pan.14 Jokiu būdu viso to nenuneigiame. Kaip nenuneigiame ir to Lietuvą išgarsinusio fakto, jog būtent nuo XIX a. vidurio kaip iš sėtuvės pasipylė kryžiai, koplytstulpiai ir stogastulpiai; rūpintojėliai ir šventųjų medinės skulptūrėlės… Neatmetame ir to akivaizdaus fakto, jog kryžių iš tiesų buvo daug ir „įspūdingai ornamentuotų medžio drožiniais“, taip, kad jie „iš karto patraukdavo į šalį atvykusių užsieniečių dėmesį, kaip savitas, estetiškai vertingas Lietuvos peizažo komponentas“. Apie visa tai pamatuotai teigiama tai temai skirtoje apibendrinančioje studijoje.“ Panašiais pavyzdžiais operuoja daugelis mūsų kultūrologų bei religijotyrininkų, pripažįstančių teiginį apie išimtinį lietuvio valstiečio katalikiškumą; apie Lietuvą kaip šv. Mergelės Marijos žemę…
Bet siekdami būti savikritiški, susimąstykime: kur šiandien tas katalikiškumas? Argi jis panašus i lenkų, išgyvenusių tą pačią komunizmo – bolševizmo ideologiją, o dabar išgyvenančius tą patį supermodernėjantį pasaulį? Pasiliekame teisę ieškoti atsakymo, kodėl palyginti taip staigiai ištuštėjo kadaise, prieš kokį pusšimtį metų, žmonių nesutalpinusios bažnyčios? Kodėl nustojo gaudę, į dvasinėmis vertybėmis grindžiamą bendruomenę kvietę varpai? Tai kodėl atsakymo variantas (vienas iš pagrindinių!) negalėtų būti kad ir toks … Katalikiškumas etninėje lietuvių tautoje gilesnių šaknų taip ir nesuleido. Kad jo proveržius galėjo „maitinti“ ne tik labai jau reali surusinimo, nuo senesnių laikų užsilikusi rytų slavų slinkimo baimė. Bet ir neužgesusi, it ugnis pelenų žarijose rusenusi prigimtinės (senosios) religijos ir gyvensenos dvasia. Kad toji dvasia buvo gyva ir tik laukė ar brendo legalizuotam, tuometinei civilizacijai priimtinam prasiveržimui, kartu šaukdama žmogaus ir tautos laisvės obalsius. Gamtiškoji juslinė lietuvio prigimtis katalikybės rūbe prasiveržė palyginti staiga (žvelgiant istoriniu žvilgsniu), panašiai kaip potvynis, laužiantis vandens kelyje esamas užtvaras. Bažnyčiai noromis nenoromis teko pripažinti ir staiga masiškai paplitusius rūpintojėlių ir šventųjų „stabus“, ir saulutėmis išpintus Vinco Svirskio kryžius, ir berželiais puošiamas bažnyčias bei laidotuvių palydas, ir daugelį, daugelį iš „pagonybės“ užsilikusių kitų rudimentų.
Štai šioje vietoje matau aiškią būtinybę pastebėti, kad visa tai buvo dar ir pradžia gražaus, natūralaus bažnyčios ir etninės lietuvių tautos suartėjimo. Netgi susiliejimo… Taip, tas aktyvus, žmogaus dvasingumą gyvinantis dialogas atsikartojo jau mūsų ne per seniausiai išgyvento Atgimimo metais. Bet, dorai net ir neįsitvirtinęs, užgeso… Apie tuos dalykus gal ir nekalbėtume, jei ne viena gana reikšminga aplinkybė… Intensyvių socialinių persitvarkymų laikotarpiais visad kinta ir tautos tapatybė, jos etnokultūrinis veidas. Ir anie, ir vėlesnieji laikai lietuvio tapatybę labai ženkliai sudarkė. O dabar? Jis, ko gero, tapo laisvas nuo protėvių dvasios, nuo tradicijos … Betgi taip pat – ir nuo dorovinių įsipareigojimų ne tik kitiems, bet ir sau. Katalikybės šaknų nebuvimas toki atsipalaidavimą nuo atsakomybės tik sustiprina. Kitais žodžiais tariant, „visuotinė laisvamanybė“ sustiprina lietuvio marginaIumą, t.y. gyvenimą civilizuotos visuomenės pakraštyje, o gal ir jos užribyje…
Tai kodėl katalikybei drąsiau nepasisukus lietuviškosios tapatybės akcentavimo link? Kodėl nepaėmus pavyzdžio kad ir iš savo artimiausių kaimynų lenkų? Nesakau, kad per Bažnyčią būtų įtvirtinamas politikavimas bei nacionalizmas… Kalbu apie žmogaus dvasinio potencialo ištakų, tautinio kultūrinio sąmoningumo, o per tai – ir dorovingumo gaivinimą. O impulsas tam tikrai buvo. Bet jis buvo neįvertintas, atstumtas dar ir pačios bažnyčios nenaudai…
Nuorodos:
6. Kurklletytė, E., Bubnys, V. Slaptingoji Prema. Kaunas: Santara, 1999, p. 268.
7. Pasaulio religijos. Vilnius: Alma littera, 1997.
8. Greimas, A. J. Tautos atminties beieškant. Vilnius-Chicago, 1990, p. 25.
9. Dundulienė, P. Lietuvių liaudies kosmologija. Vilnius: Mokslas, 1988, p. 8.
10. Ten pat, p. 4.
11. Vyčinas, V. Didžiosios Deivės epocha. Vilnius: Mintis, 1994, p. 7.
12. Aistis, J. Milfordo gatvės elegijos. Vilnius, 1991, p. 384.
13. Trinkonas, J. Baltų civilizacija šiandien. Iš: Romuva, 2004, Nr. 2, p. 6.
14. Usačiovaitė, E. Dėl senosios baltų religijos tyrinėjimo metodų. Iš: Senovės baltų kultūra. Gamta ir religija. Kultūros, filosofijos ir meno institutas. 2005, p. 43.
15. Usačiovaitė, E. Ten pat, p. 47.
Žurnalą „Liaudies kultūra“ galite užsisakyti internetu.
Skaityti:
R.Grigas. Senieji lietuviai ir krikščionybė: tapatybių konfrontacija (I)
Yra gerų minčių, bet supratimas apie istoriją pernelyg paviršutiniškas. Pvz., autorius teigia, kad Mindaugas nekreipė dėmesio į pietines baltų gentis (nadruvius, skalvius), nes jie plūdo krauju, gindami savo kraštą. O iš tikrųjų prieš Tautvilui su Vykintu išprovokuojant vidaus karą Lietuvoje, nadruvai tikrai buvo patekę į Mindaugo valdžią, be to, ir I prūsų sukilimą jis tikriausiai rėmė – tikrai ne atsitiktinumas tai, kad šis sukilimas buvo nuslopintas būtent prasidėjus vidaus karui.
Dėl 1418 m. žemaičių sukilimo, autoriui taip pat vertėtų atkreipti dėmesį, kad sukilėliai reiškė simpatijas Švitrigailai, kuris savo ruožtu skubėjo į ordino glėbį, be to, su kryžiuočiais slapta bendradarbiavo ir patys sukilimo vadai. Taip kad gal nereikėtų Vytauto užsipulti už tai, kad likvidavo provokatorius, išvedinėti teorijų apie jo nemeilę “motinos tautai” (juolab kad Birutė greičiausiai buvo ne žemaitė, o kuršių palikuonė)?
Įdomaus straipsnio pabaigoje stebina švelniai siūlomos priemonės – interpretacijos šiandieniniam dvasingumui, dorovingumui kelti – pasilaidoti per apmirusias božnycas. Iš kokių pošaknų toks lankstumas okupantams ?
Būtent dėl to labai gaila, kad valstybės kūrėjais netapo Prūsai – galbūt jie šiandien būtų buvę…kietesni visomis prasmėmis.
Baltų gentys ir jų žemių pavadinimai:
Latgaliai: Jersika | Atzelė | Talava | Idumėja | Kuoknesė | Pietalava | Lotigola | Imera
Žiemgaliai : Duobė | Duobelė | Silenė | Sparnenė | Tervetė | Upmalė | Žagarė (Raktė)
Kuršiai: Bandava | Ceklis | Mėguva | Pilsotas | Duvzarė | Piemarė | Ventava | Vanema |
Sėliai : Sėla | Medenė | Peluonė | Maleisinė | Tovrakstė
Aukštaičiai : Deltuva | LIETUVA (aplink Vilnių) | Nalšia | Neris | Upytė | Alšėnai
Žemaičiai : Gaižuva | Karšuva | Knituva | Šiauliai | Medininkai
Prūsai : Barta | Semba | Nadruva | Notanga | Varmė | Sasnava | Pokesė | Pamedė | Liubava | Galinda
Skalviai : Skalva | Lamata
Jotvingiai (dzūkai) : Dainava
Rytų galindai (prie Maskvos, Tulos, Kalugos)
Pomeranijos baltai
Dniepro baltai (Mogiliovas – Smolenskas)
Vidurio Baltarusijos baltai: Krieva (Krieviečiai – Krivičiai)
Pripetės baltai: Drėgva (Drėgviečiai – Dregovičiai)