Ukmergėje – didis įvykis. Vienas seniausių ir, ko gero, konservatyviausių Lietuvos miestų paskelbė architektūrinį konkursą. To nebuvo net „smetonos laikais”, kai Ukmergė klestėjo ir buvo laikoma vienu svarbiausių šalies kultūros židiniu. Tuomet čia buvo pastatytas ne vienas modernus, geros architektūros pastatas ir dabar formuojantis miesto architektūrinį pavidalą.
Per pastaruosius 20 nepriklausomybės metų Ukmergė, deja, murkdėsi provincialiuose, vienadieniuose projektuose ir nesugebėjo ne tik realizuoti nė vieno pusėtino statinio, bet dar labiau nei sovietmečiu sudarkė miesto centrą, didelę dalį vertingo senamiesčio bei Šventosios pakrantes. Šiame niūriame kontekste, neįtikėtinai šviesiai nuskambėjo Ukmergės rajono savivaldybės administracijos noras iš esmės pagerinti miesto centro kokybę ir realizuoti virtinę projektų architektūrinių konkursų keliu, pasitelkus kūrybingiausias šalies architektų pajėgas.
Žinoma, gerokai keista, kad visiškai patirties architektūriniuose diskusijose ir konkursuose neturinti savivaldybė, pirmiausiai imasi pačios subtiliausios, miesto istoriniam centrui svarbiausios ir… labiausiai komplikuotos teritorijos – senojo piliakalnio zonos.
PILOTAS.LT žiniomis, būtent čia nuo 1225 metų stovėjo karaliaus Mindaugo brolio Dausprungo pilis. Būtent čia, Šventosios ir Vilkmergėlės upių santakoje, iškilo ir pati Vilkmergė, vienas seniausių baltų statytų miestų, per stebuklą iki šių dienų išsaugojęs didelę dalį autentikos.
Imantis tokios, dešimtmečiais urbanistiškai apleistos ir padrikai suformuotos miesto dalies, kurioje susipynę ir istoriniai, ir landšaftiniai, ir hidrotechniniai, ir gyventojų buitiniai interesai bei miesto viešasis (tikėkimės) sumanymas, būtinas itin kruopštus situacijos ištyrimas, pažinimas ir subalansuotas projektinis pasiūlymas.
Ar įmanoma tokį pasiūlymą pateikti per dvi savaites?
Ar įmanoma perprasti ir išnagrinėti daugiasluoksnį miesto kūną ir pasiūlyti jo gydymui optimalų, į ilgą perspektyvą orientuotą architektūrinį receptą per laiką, penkiskart trumpesnį nei buvo ruošiamos paties konkurso sąlygos?
Ar solidu skubotomis architektūrinėmis spėlionėmis žaisti vos ne vienintelio Lietuvoje miesto centre išlikusio piliakalnio zonoje?
Ar galima tokiu „konkursiniu metodu” užtikrinti, kad konkuruotų būtent architektūrinė kokybė?
Ar apskritai turi prasmę architektūriniai konkursai grįsti sprinto loterijos principu?
Esu įsitikinęs, kad bent minimali atsakomybė prieš miesto visuomenę, sprendžiant svarbiausias Ukmergės problemas, tikrai nepakenktų, juolab, kad iš šalies žiūrint, piliakalnio teritorijos pertvarkymas lyg ir neturėtų būti susijęs su kokiu nors „gaisriniu” aspektu, kaip antai šildymo sezonas ar Europos krepšinio čempionatas.
Tikiuosi, atsakymus į šiuos klausimus turi bent jau konkurso skelbėjas – Ukmergės rajono savivaldybės administracija bei konkurso organizatorius – Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyrius. Būtent jų sumanymu ir prasidėjo šis unikalus architektūrinėje padangėje „blickrygas”.
Jo deklaruojami siekiai rimti ir visai nekuklūs: „nustatyti Ukmergės miesto (…) senamiesčio teritorijos tarp piliakalnio, Šventosios upės, Vilniaus, Vytauto ir Piliakalnio gatvių architektūrinius-urbanistinius plėtros, tvarkymo parametrus, vadovaujantis kuriais bus rengiamas Piliakalnio teritorijos techninis projektas”(!). Tačiau metodas, kuriuo siekiama skambaus tikslo, yra absoliučiai neadekvatus ir lengvabūdiškas.
Tai akivaizdžiai matyti iš konkurso sąlygų.
Konkurso užduotis – plati, rimtu veidu sukalta ir įpareigojanti. Kvepianti nevienadieniais lūkesčiais ir rimtu iššūkiu architektams.
Konkurso dalyviai privalo:
– integruoti piliakanio teritoriją į miesto urbanistinę erdvę;
– pasiūlyti urbanistinius – erdvinius sprendinius tarp piliakalnio teritorijos ir Šventosios upės, bei Vilniaus ir Vytauto gatvių. Teikti sprendinius dėl buvusio kailių apdirbimo fabriko prie Šventosios upės panaudojimo, Šventosios upės ir Vilkmergėlės upės pakrančių , sentikių bažnyčios teritorijos tvarkymo;
– suprojektuoti transporto, dviračių ir pėsčiųjų takų tinklą nagrinėjamoje teritorijoje ir prieigas prie jos;
– suprojektuoti viešąsias erdves nagrinėjamoje teritorijoje, pasiūlyti traukos taškus prie visuomeninės, komercinės paskirties objektų (kavinių, piliakalnio informacijos centro ir pan);
– teikti sprendinius dėl esamų pastatų rekonstrukcijos ir/ar naujos statybos;
Piliakanio teritorijoje be to nurodoma:
– suprojektuoti infrastruktūros tinklą (gatvės, takai, tilteliai per Vilkmergėlės upelį, poilsio vietas);
– teikti pasiūlymus dėl Vilkmergėlės upelio krantinių sutvarkymo;
– ant piliakalnio suprojektuoti apžvalgos aikštelę ir patekimą ant jos;
– suprojektuoti viešųjų renginių vietą su 150-200 sėdimų vietų;
– numatyti vietą (-as) meno objekto (-ų) pastatymui;
– suprojektuoti piliakalnio ir aplinkinės teritorijos apšvietimą;
– numatyti mažosios architektūros elementus (suoliukai, informaciniai stendai) ir jų vietas;
– pateikti piliakalnio teritorijos želdinimo sprendimus;
– teikti pasiūlymus dėl buvusio pirčių komplekso griuvėsių panaudojimo visuomeninėms reikmėms;
– teikti pasiūlymus dėl piliakalnio informacijos centro įrengimo.
Scenarijus profesionalus. Vieta unikali. Sunkiausia šiuo atveju suvokti žanrą…
Kaip ir kokiu būdu per dvi savaites (spalio 11 – 25) bus realizuotas šis maštabiškas architektūrinis spektaklis? Kas bus jo veikėjai, kas žiūrovai, o kas tik statistai? Kokia viso shito prasmė, tikėtina kokybė, nauda ir… malonumas.
Juk visose loterijose kas nors laimi. Ir nebūtinai tikrasis laimėtojas turi būti ryškiausiai apšviestas fotoreporterių blyksčių….
P.S.: Nuoroda gurmanams: konkurso sąlygos
6 KONKURSINIAI PROJEKTAI
Pasityčiojimas iš Gamtos ir Lietuvos paveldo…
Pasidomėsim,kas už to “projekto” stovi,matyt kažkam reikia vaizdo “modernesnio” pro langą…