Spalio vidurys sakytume beveik toks kaip visada. Tik šilumos kiek daugiau ir dar vis nesulaukėme šalnų. Ruduo kryptingai griauna žaliąjį vasaros palikimą ir kartu su tolydžio trumpėjančiomis dienomis vis dažniau mus aplanko ūkanos. Jei ir norėtume dar kur surasti spalvų ir šviesos, tai geriausia tam vieta būtų aukštapelkė. Nušvitusi žalių, gelsvų, raudonų kiminų spalvomis su nuolat lietaus skalbiamais rustančiais baltųjų saidrų stiebais, žaliais ar jau vasaros spalvas prarandančiais kupstinių švylių lapų kuokštais. Gelsvame pelkės fone net sodrių spalvų stokojančios mažaūgės pušelės atrodo žalesnės.
Klampiose praplaišose žliūgso vanduo. Visur aplinkui papurę kiminai regis mėgaujasi drėgmės gausa. Besikartojančios gana lietingos vasaros šioms samanoms tik į naudą. Jos tiesiog klesti. Rezervate aptikta per dvidešimt kiminų rūšių. Tuo tarpu pelkėje gana gausūs viržiai vandeniu visai nesidžiaugia. Net žydėjo kur kas skurdžiau nei ankstesnėmis sausesnėmis vasaromis.
Permirkusioje pelkėje aiškiai matyti elnių, briedžių pėdos. Jiems ruja pasibaigusi ir dabar aprimę žvėrys tyliai klajoja po rudens ganyklas. Papelkyje besimaitinančios stirnos jaunikliai jau dideli ir ūgiu ne ką tesiskiria nuo motinos. Palei Artosios pakraštį pelkės žemumoje tekančią Viešvilę patvenkę bebrai kilstelėjo vandens lygį ir greta upelio esančią pelkę pavertė vandeninga ir sunkiai praeinama. Upelis neturi nei išraiškingo slėnio, nei krantų, tačiau net čia bebrai savo iki keliasdešimties centimetrų aukščio ilgoka užtvanka ženkliai pakeitė aplinką. Rudenį bebrai visuomet atnaujina ne tik užtvankas ir trobeles, bet kaip tik dabar suaktyvėja grauždami medžius ir kaupdami jų šakų atsargas žiemai. Tad čia palikti švieži veiklos ženklai liudija, kad bebravietė gyvuos mažiausiai iki pavasario. Nors Viešvilės aukštupyje tinkamo šiems graužikams maisto ne tiek gausu, bet ta pati bebravietė gyvuoja jau ne mažiau kaip dešimtmetį.
Tylon skęstančią gamtą pagyvina medžių lajose zujantys nykštukai, zylės ar sausuolyje pušies kankorėžius gliaudantys didieji margieji geniai bei praskrendantys sparnuočiai. Virš pelkės retsykias nucypsi pieviniai kalviukai, darniai nuklega alksninukų pulkeliai. Palei retais medžiais apsuptą Viešvilės aukštupį draugiškai keliauja ilgauodegių zylių būreliai. Net tupėdamos medyje jos čirškaudamos parodo savo buvimo vietą. Rudenį gali išgirsti pelkiniuose pušų miškuose klajojančias pilkąsias meletas. Šiuos pilkai žalsvus puikiai prie aplinkos derančius sparnuočius lengviausia pastebėti skrendančius, o medyje juos dažniau išduoda, šiurpoki, iš tolo žmogaus šūksnius primenantys balsai. Pasibaigus pirmąjai spalio savaitei virš girios link pietų patraukė gervių ir žąsų būriai. Švelnūs rudens orai pavėlino paukščių kelionės pradžią.
Po sauso rugsėjo spalį pliūptelėjęs lietus pataisė padėtį. Sekusi per šilus tekanti Viešvilė vėl atsigavo ir vaga prisipildė tamsaus pelkių vandens. Spalio pradžioje kelias nakties valandas trukusi audra rezervato miškuose ženklesnio pėdsako nepaliko. Tik kai kur jos kelyje liko gulėti su šaknimis išversti arba nulaužti medžiai.
Saulėtomis dienomis miško proskynose ore matai ore šokančius uodukus. Dar vis galima išvysti ir vasaros vabzdžius žiedmuses. Šie metai išskirtiniai briedmusių gausa. Dabar jų jau mažėja, bet dar prieš porą savaičių berželiais apaugusiame Gličio raisto pakraštyje ten atėjusįjį tie įkyrūs kraujasiurbiai vabzdžiai beregint apspito glaudžiu būriu.
Šiemet priviso nepaprastai daug pelinių graužikų. Akivaizdu, kad pelių ir pelėnų populiacijos pasiekė savo trumpalaikio skaitlingumo viršūnę. Reikšmingai padidėjo šernų bandos. Daugybėje vietų, pradedant miškais ir baigiant pakelėmis pilna šitų žinduolių iškuistų plotų. Pernelyg mažai natūralių priešų turintys ir gausėjantys šernai kai kurioms saugomoms augalų ir gyvūnų rūšims bei buveinėms paprastai pridaro daug žalos ir tampa gamtai pernelyg sunkia našta.
