Gintaras Songaila, www.DELFI.lt
Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas profesorius Šarūnas Liekis savo straipsnyje „Lenkija Lietuvoje – Lietuva Lenkijoje“ guodžiasi, kad „Lietuvos istorikų publikacijos, pranešimai konferencijose „sukasi“ tik uždarame profesionalų rate, sunkiai surasdamos atgarsį ir praktiškai nekeisdamos nusistovėjusių klišių, kurias replikuoja tiek vidurinio mokslo sistema, tiek viešai kalbantys politikai“.
Štai ponas Š.Liekis ir išėjo į platesnius viešuosius vandenis, kad atvertų akis prieškarinių tautininkų „antilenkiškos ideologijos aukoms” – etnocentrizmo klišėmis sergančiai visuomenei.
Želigovskininkai nekalti, nekalta ir Lenkija
Anot straipsnio autoriaus, esą jau „Lietuvos nepriklausomybės aušroje buvo padaryta strateginių klaidų, kurios lėmė valstybės ir naujos tautos [pastaba: paryškinta mūsų] likimą keliems dešimtmečiams į priekį. Lietuvai konfliktas su Lenkija kainavo tai, kad ji liko Sovietų Rusijos sąjungininke visą tarpukario laikotarpį“.
Tačiau visame straipsnyje nepavyko rasti nė užuominos apie tai, kad ir Lenkija, kaip kita pusė, galėjo būti bent kiek kalta dėl šio prieškarinio konflikto…
Kas visgi čia buvo vilkas, o kas ėriukas? Ir kas gi tapo kaltas, kad kai kam ėsti norėjos? Tautinis egoizmas, atsako profesorius, ir toliau išsamiau kalba tik apie lietuviškąjį, bet ne apie lenkiškąjį „tautinį etnocentrizmą“. Kliūna nuo autoriaus ir Jonui Basanavičiui, kuris taip nevykusiai apibrėžė naujosios lietuvių tautos tapatybės rėmus, kad „naujoji lietuvių tauta /…/ į modernybę žengė su baudžiavos kultūriniu paveldu“.
Š.Liekis taip pat apgailestauja, kad „nauja tautininkų sukurta Lietuvos vizija /…/ neatrodė patraukliai“ tokiems buvusios LDK elito atstovams, kaip Liucijanas Želigovskis bei daugeliui kitų jo kolegų (supraskite, jei tautininkai būtų sukūrę patrauklesnę Lietuvos viziją, gal ji generolams būtų ir patikusi?).
Be to, Š. Liekis savo, sakyčiau, socialinę terapiją norėtų pritaikyti taip pat ir dabartiniams politikams, kurių veiksmus esą nulemia „sovietmečiu ir emigracijoje puoselėtos ir išlaikytos antilenkiškos tapatybės, matuojamos J. Basanavičiaus apibrėžto modelio matmenimis, iškylantys vaizdiniai“. Kur ir kaip Š.Liekis įžiūrėjo, kad „antilenkiški tautininkų stereotipai buvo aktyviai puoselėjami sovietmečio partinių veikėjų bei ideologų“, lieka paslaptimi, nes jis apie tai neparašė. Nebent tokiu įsisenėjusiu stereotipu laikomas faktas (kurio oficialioji Lenkija iki šiol nepripažįsta), kad Lenkija 1920 m. vis dėlto sulaužė Suvalkų sutartį ir okupavo Vilnių. Šio „antilenkiško stereotipo“ sovietmetis iš tikrųjų nepakeitė. Ogi šiandien tokios nuostatos gal kai kam jau atrodo vien kaip tuometinės Lenkijos „nepagarbus įtarinėjimas“.
Kas būtų, jeigu būtų
Idėja, kad esą būtų buvę geriau, jei lietuvių tautos, kuri XX a. pr. ėmėsi atkurti Lietuvos valstybę, ateities vizija būtų daugiau pasirėmusi LDK tradicija (ar tiksliau, tuomet dar gyvais LDK tradicijų tęsėjais, t.y. bajorų luomu), yra gana populiari naujausios Lietuvos istorijos tyrinėtojų sluoksniuose, nors tokio pobūdžio spėliojimai ir nepriklauso istorijos mokslo objektui. Ši idėja apie esą galėjusį būti kitokį istorijos kelią, kurio atgimstanti Lietuva, „deja, nepasirinko”, yra tik nuoga ideologinė klišė, apskritai neturinti nieko bendra su moksliniu mąstymu.
Šių paraistorinių apgailestavimų net ir nebandoma kaip nors rimčiau pagrįsti, kadangi vengiama atsakyti į natūralų klausimą ar „nelingvistinis“ lietuviškos tapatybės modelis iš viso būtų įtvirtinęs kokią nors modernią tapatybę, skirtingą nuo lenkų, ir ar tokiu atveju iš viso būtų įvykęs nacionalinis atgimimas, ar žemėlapyje vėl būtų atsiradusi nepriklausoma Lietuvos valstybė ir t.t.. Juk daugumai sulenkėjusių Lietuvos bajorų (kaip antai, ir Juzefui Pilsudskiui) Lietuvos, kaip atskiros nuo Lenkijos valstybės, vizija nebuvo patraukli. Jono Basanavičiaus lietuvybės supratimas įkvėpė nacionalinį atgimimą. O štai Š.Liekio ir jo kolegų sunkiai apčiuopiami tapatybės vaizdiniai vargu ar ką nors įkvėptų.
Dauguma tuometinių Lietuvos bajorų buvo priešiškai nusiteikę lietuvių kalbos atžvilgiu ir nepalaikė lietuvių kalbos emancipacijos, todėl hipotetiškai pasirinktas būtent jiems patrauklesnis modelis būtų reiškęs ne ką kitą, kaip tolesnį lietuvių kalbos sunykimą. O juk būtent tautininkų politika bei jų palaikoma nacionalinio švietimo sistema sugrąžino lietuvių kalbą į viešąjį gyvenimą, iškovojo jai aukštosios kultūros sričiai priklausančios kalbos statusą. Š.Liekis, regis, tai vadina „prieškarine tautininkų indoktrinacija“.
Taigi, jeigu Lietuva būtų pratęsusi vėlyvosios LDK tradicijas, tai tik reikštų, kad nacionalinis atgimimas neįvyko, o ji ir likto, anot Edvardo Gudavičiaus tik „antroji lenkiškos civilizacijos laida“. Tiesa, iš luominės Abiejų Tautų Respublikos santvarkos ir tapatybės ji jau būtų „organiškai“ perėjusi prie modernybės. Kieno ir koks tai būtų tautiškumas, koncepcijos pasekėjai net nepabando įsivaizduoti ar tokį įsivaizdavimą pateikti skaitytojui. O gal kaip tik J.Pilsudskio federacinėje vizijoje bei kituose panašiuose scenarijuose dabartiniai Lietuvos istorikai jau nebemato nieko pražūtingo? Straipsnio autorius teigia, kad būtent tautininkiška Lietuva „ne tik trukdė antivokiško ir antisovietinio bloko formavimuisi Rytų Centrinėje Europoje, bet ir norom nenorom pavertė Lietuvą Sovietų Sąjungos ir Vokietijos įrankiu“. Panašiai jau ne sykį yra teigęs Česlovas Laurinavičius bei kiti Lietuvos istorikai, kuriuos šiuo atveju galima būti pavadinti „retropolitologais“.
Stipresnė Lenkija su nekonfliktuojančia (o tai reiškia, į Lenkiją inkorporuota) Lietuva, žinoma, būtų turėjusi didesnę įtaką visame regione, gal net siekusi įtraukti į federaciją ir kitas dvi Baltijos šalis, kaip kad svajojo J.Pilsudskis, ir todėl būtų sunkiau įkandamas kąsnis Sovietams ir Vokietijai. Bet ar neįkandamas?
Būtų gerai, jei prieš padarydami Lietuvą vos ne antrojo pasaulinio karo kaltininke ir apgailestaudami, kad ji nepasiaukojo viso regiono bei taikos Europoje labui, tokio požiūrio skleidėjai prieš tai įrodytų, kad šitaip ji galėjo kaip nors pakeisti ar sustabdyti Sovietų bei Reicho agresorius.
Apie „naująją“ lietuvių tautą ir jos nekorektišką elgesį
Idėja, kad XIX a. pabaigoje atgimusi lietuvių tauta buvo dirbtinai sukurta filologiniu pagrindu iš baudžiauninkų ir kad ji nieko bendra neturi su istoriniais lietuviais (ypač tais, kurie jau kalbėjo tik lenkiškai, nors save dar laikė bajoriškos Lietuvos paveldėtojais), nėra nauja. Istorikas Alfredas Bumblauskas savo programiniame straipsnyje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos paveldo „dalybos“ ir „Litva/Letuva“ distinkcijos konceptas“ (žr. straipsnių rinkinį „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir paveldo „dalybos“, Vilniaus Universiteto leidykla, 2008, toliau visur – “Rinkinys”) visai be reikalo šias įžvalgas priskiria dabartiniams istorikams.
Jis rašo apie „savarankiškai liberalųjį diskursą pradėjusį plėtoti ir LDK tradicijas nebe etnocentristiškai tirti Antaną Kulakauską, Egidijų Aleksandravičių, Rimantą Miknį ir kitus autorius, susibūrusius apie „Tautinio atgimimo studijas“, esą būtent „jie nuosekliai suformulavo tezę, kad tarpukario Lietuvos Respublika nebuvo organiška LDK tąsa, o etnolingvistinio nacionalizmo pagimdytos moderniosios tautos kūrinys“ (žr. Rinkinį, 26psl.) .
Tačiau nuosekliausiai, aiškiausiai ir pirmiausiai šias koncepcijas pradėjo vystyti net ne dabartiniai ar prieškariniai Lenkijos istorikai, bet … pilsudskinės Lenkijos politikai. Vilnius pagal juos buvusi LDK sostinė ir neturėjusi nieko bendro su lietuvių tautos sostine. Taip, pasak paties Š. Liekio, buvo teigiama Lenkijos memorandume Tautų Sąjungoje, pateiktame 1921m. gegužės 21d. (žr. Rinkinį, 344-355 psl.). Tiesa, tuometinės Lenkijos politikai dar nebuvo tiek ištobulėję, kad visuomet nuosekliai paneigtų faktą, jog pateko į konfliktą būtent su lietuviais. Vis dėlto, sulaužydami Suvalkų sutartį, jie „vadavo” Vilnių esą iš jį užėmusių „žemaičių”.
Lenkijos istoriografijoje netrukus atsirado koncepcija apie „letuvisus”, kurie skiriasi nuo lenkakalbių „litwinų”. Pastarieji esą ir yra pagrindiniai LDK paveldėtojai. Žinoma, tokia koncepcija negalėjo kaip nors pagrįsti Lenkijos teisių į Vilnių. Tai rodo ir gudų emigracijos ideologinė tradicija, kuri perėmė šias koncepcijas ir save iki šiol vadina „licvinais”, esą tikraisiais LDK kūrėjais, o mus – arba istoriniais žemaičiais, kuriuos kalavijuočiams užrašinėjo karalius Mindaugas, arba šiuolaikiniais „lietuvisais”, esą pavogusiais iš gudų ne tik jų istoriją, bet net ir patį vardą.
Tačiau nei Lenkijos istorikai, nei gudų emigracija paprastai neneigia nors šiokio tokio istorinio tęstinumo tarp LDK ir „dabartinių“ lietuvių. To neneigia ir Alfredas Bumblauskas, iš lenkų istorikų pasiskolinęs dviejų tautų – „jaunalietuvių“ (t.y. moderniosios, naujosios lietuvių tautos, kuri susikūrė XIX a. pab. – XXa. pr.) ir „senalietuvių“ (lenkakalbių bajorų, kurių kai kurie XX a. pr. dar laikė save lietuviais, LDK politinės tradicijos tęsėjais) koncepciją.
O štai Š.Liekis, galbūt dėl publicistinio savo straipsnio žanro, į kurį negalėjo sutilpti visi niuansai, rašo, kad „šiuolaikinės tautos turi labai trumpą istoriją“, vėliau patikslindamas, kad tai galioja ne lenkams, vengrams ar vokiečiams, kurie išsaugojo savo elitą iš ikimoderniųjų luominės tapatybės laikų, bet esą tik tokioms silpnoms, patekusioms į „neistorinių tautų kategoriją“ tautoms, kaip lietuvių. Mat pastarieji, sukurdami Jono Basanavičiaus vadovaujamą „kontrelitą“, atstūmė tikruosius, elitinius istorinės tradicijos paveldėtojus, kaip antai, tokius kaip L.Želigovskis.
Apie nepatogius klausimus dėl lietuvių kalbos
Kažin ar kas galėtų neigti seniai žinomą tiesą, kad tautinė tapatybė gali būti ir nesusijusi su asmens naudojama kalba. Žinome, kad yra buvę ir iki šiol gali būti lenkiškai kalbančių asmenų, kurie save laiko ar laikė lietuviais ir pagal savo savimonę bei papročius tokiais ir yra ar buvo.
Nepaisant visų autoriaus kaltinimų, neteko sutikti, kad prieškariniai ar dabartiniai tautininkai lietuviais būtų laikę ar laiko vien tuos asmenis, kurie kalba lietuviškai. Tiesa, vienas iš moderniosios lietuviškos tapatybės požymių nuo pat nacionalinio atgimimo laikų yra bent jau pagarba iš senolių paveldėtai lietuvių kalbai, o šiuolaikinė Lietuvos valstybė (tiek tarpukariu, tiek ir dabar) pripažįsta lietuvių kalbai valstybinį statusą, ir todėl kiekvienam piliečiui, nepriklausomai nuo jo tautybės (t.y. ir nelietuviams), nustato teisinę pareigą ją mokėti.
Nors didžiausiu naujosios lietuviškos tapatybės ribotumu Š.Liekis bei kiti jo kolegos, pradedant prof. A.Bumblausku, laiko įsišaknijusį „etnolingvistinį nacionalizmą“, tačiau jų propaguojamų, iš kaimynų pasiskolintų koncepcijų silpnoji vieta – tai yra neįtikėtinai menkas supratimas apie lietuvių kalbą ir jos istoriją. Kaip antai A.Bumblauskas, jei teisingai cituoja PAP, neseniai pareiškė, kad nesuprantąs Lietuvos politikų nuostatų dėl lietuvių kalbos rašybos, nes juk lietuvių kalba esą nėra „dešimties tūkstančių metų senumo“, ir esą tik neseniai suėjo „šimtas metų, nuo kada lietuviai susitapatino su lietuvių kalba“.
Tikriausiai garbusis istorikas pamiršo pasakyti, jog turėjo omenyje bendrinę lietuvių kalbą ir moderniąją jos rašybos sistemą. Bet ar bendrinės, literatūrinės lietuvių kalbos susiformavimas naujausiais laikais reiškia, kad anksčiau lietuvių kalbos nebuvo ar kad su ja lietuviai nesitapatino? Ar nors vienas rimtas mokslininkas, atsižvelgdamas į įvairiuose istorijos šaltiniuose paliudytus lietuviškus asmenvardžius ir geografinių vietovių pavadinimus bei iki šiol gyvuojančią hidronimiją, gali paneigti lietuvių kalbos tęstinumą nuo priešistorinių laikų iki šiandien?
Tik visiškas nemokša dar galėtų postringauti, kad kalba, kuria kalbėjo senosios Lietuvos valstybės kūrėjai, buvo kažkokia kita, o ne lietuvių (nors, be abejo, ji tuo metu buvo išlaikiusi žymiai daugiau archaiškų formų ir turėjo skirtingas tarmiškas atmainas, negu šiandien). Jau nuo XIII a. istoriniuose šaltiniuose plačiai ir aiškiai minimi būtent lietuviai, dokumentuoti būtent jų vartojamos ir jiems priskiriamos kalbos žodžiai, įvardinamos istorinės lietuvių tautos asmenybės, valstybės valdovai, kilmingieji ir kiti laisvieji asmenys, kurie ir sukūrė politinę Lietuvos tradiciją. Jų nei tautininkai, nei J.Basanavičius juk neprasimanė.
Tas faktas, kad istorijos kelias per daugelį amžių susiaurino Lietuvos sąvoką tik iki „laisvosios tautos“ – bajorų luomo, ir kad šis luomas palaipsniui ir daug kur (ne visur!) viešam vartojimui vėlyvosios LDK laikais perėmė lenkų kalbą, dar nereiškia, kad iš nelaisvųjų asmenų, šnekėjusių lietuvių kalba ir išlaikiusių neįtikėtinai milžinišką lietuvių kalbos pasaulį, kuris perduotas mums iki pat šių dienų, mes turime kokį nors pagrindą atimti lietuvių vardą.
Netgi jei iš tikrųjų Lietuvos baudžiauninkai būtų savęs nebelaikę lietuviais ir būtų nebežinoję, kokia kalba jie kalba, arba jeigu Lietuvos bajorai būtų galutinai monopolizavę lietuvių vardą tik sau patiems, kaip „politinei tautai“, nebepripažindami šio vardo nelaisviesiems asmenims, ir tai dar nereikštų, kad mes, žvelgdami į savo istoriją objektyviai, neturime teisės ir pastaruosius tebevadinti lietuviais. Dar daugiau, mes juose turime teisę matyti senosios lietuvių kultūros (jei norite, etnokultūros), davusios pradžią Lietuvos valstybei, gyvuosius pratęsėjus bei tikruosius paveldėtojus, perdavusius jos dvasinį palikimą moderniajai Lietuvai, visų pirma, per kalbą.
Vardan sąjungos su Lenkija nuėjome laipsniško lietuvių kalbos ir papročių išsižadėjimo keliu. Tuomet, spaudžiami maskolių, gal ir neturėjime kito pasirinkimo. O dabar? Ar esame jau laisvi būti lietuviais savo protėvių žemėje? Ar patys padovanosime savo istoriją lietuvybės išsižadantiems plevėsoms ir svetimiesiems plėšrūnams?
Skaityti:
G.Songaila. Lenkijos draugiškumo kaina: lietuvybės išsižadėjimas? (II)
