E. Antakauskė. Rojus žemėje

Į vasaros stovyklą Bitėnuose kvietė Zenonas, sakė,  kad jis ten važiuoja su anūkais, kad ten graži gamta, minėjo, kad bus jogos treneris, vegetariškas maistas, vydūniška dvasia.   Kvietimas suintrigavo,  apsisprendžiau vykti ir nuvežti  šiaulietį Zenono draugą Stasį.

Rugpjūčio  rytą, pliaupiant lietui, išvažiavome iš Šiaulių. Kelionė su maloniu bendrakeleiviu neprailgo, o mums pasiekus Tauragę, lietų pakeitė saulė. Stasys aiškino, kur važiuoti, apylinkės atrodė vis gražesnės, pilnos gandrų, panemunių žolynų, alsuojančios ramybės ir susiklausymo. Kelias siaurėjo ir baigėsi senų medžių tvirtovėje, kurios centre stovėjo vokiško stiliaus dviaukštis plytų mūras šlaitiniu stogu,  iš galo apaugęs tamsiai žaliais vijokliais,  pagrindinis pastato fasadas buvo fonas trims didžiulėms liepoms, ilgais kamienais, į dangų šaunančiais šakų vainikais. Tamsios medžių sienos su kampe stovinčiu plačiašakiu ąžuolu, raudonas mūras, žalia pieva, – buvo pastovios ir  tvirtos šio veiksmo dekoracijos. Medžių kairėje sutūpę palapinės, judantys ir statybines medžiagas tvarkantys vyrai, tolumoje maistą gaminančios moterys bylojo, kad jie laikinai čia atvykę.

Mus pasitiko, buvom nuvesti pietų  prie lauke sustatytų stalų ir suolų, uždengtų palapine pusiau atvirais šonais, į mūsų atsivežtus indus mums krovė  daržovių ir bulvių košę, pylė arbatą. Bevalgant susipažinome, nes be Zeniaus šeimos ir naujo bendrakeleivio nieko anksčiau nepažinojau.

Vėliau ėjome į Martyno Jankaus muziejų: Zenius, sportiškas jo anūkas Gedutis ir graži anūkė Jurga, įvairaus amžiaus vyrai ir moterys, bet vyresni labai jaunatviški, tiesios ir orios laikysenos. Muziejuje eksponatus apžiūrinėjau įdėmiai, kai ką fotografavau, kol už nugaros išgirdau nuostabiai dainuojant. Atsisukau įsitikinti ar tai ne sapnas, tikrovė apstulbino vaizdu ir garsais: dvi jaunos mergaitės tamsiaplaukė ir šviesiaplaukė, liaunos tartum stygos,  giedojo nežemiškas melodijas, pritardamos kanklėmis. Mergaičių vidury stovėjo  jaunikaitis lininiais marškiniais, jo pirštai vos kliudydavo  kankles. Jaunikaičio veidas protingas išraiškingas, plaukai varno spalvos ne trumpi, bet pečių nesiekiantys. Jis tik grojo, lūpos nejudėjo, bet tylintis veidas bylojo  ir akimis  pritarė mergelių balsų čiurlenimui.

Iš muziejaus patalpos veiksmas persikėlė į parką, kur daug erdvės, kur lauke ant medžio lentų nutapyti dailininkų paveikslai, vietomis nusilupusiais dažais,  istoriniais siužetais, menininkų vizijomis. Parko pieva su mažais kalneliais, apsupta medžių, įrėminta meno kūrinių, saulės nutviekstų lietaus lašelių buvo didelio vaidinimo scena, kurioj vaikščiojo laikini artistai,  orą virpino amžinos muzikos garsai, o virš viso  žemiško gražaus veiksmo danguje skraidė gandrai.

Tada jaunuoliai sugalvojo leisti aitvarą. Skaisčiai raudonas aitvaras neklausė, nenorėjo kilt, virvelėmis  kabinosi į parko medžius, pagaliau apsigalvojęs nuskriejo į mėlyną dangų pasidairyti tarp gyvų paukščių.

Sutemus vėl ėjome į muziejaus pievą, užvertę galvas stebėjom, kaip vienas po kito rodosi dangaus šviesuliai, ir kanklininkas Tautvydas žibančiom žvaigždžių akim mus vedžiojo po blykčiojantį dangaus pasaulį.

Apsvaigus nuo dangaus  nusigavau iki automobilio,   mečiau rūbus persunktus dienos nuovargio, įlindau į miegmaišio sapną. Atmerkiau akis, lėtai  išnyko šviesi menė su kalto metalo atplaišėlėmis, liepsnų ažūru, tauriu, raminančiu ir šildančiu aukuru kampe. Užkariauta naktinio vaizdo, nuostabaus sapno vizijos lėkiau aiškintis pas Rimutę.  Besikalbant pasirodė Zenius, o Rima išklausiusi mano pasakojimo, kartojo, kad tai ugnies jėga,  kad tai labai geras ženklas, ugnies didybė ir permainų siekis.

Rytą po ąžuolu Audrius išdėliojo kilimėlius, parodė  mankštos judesius. Įkvėpėm rasoto rytmečio oro, kūnai pakluso, lankstėsi, stiebiesi, sveikindami saulę. Ramus Audriaus balsas užbūrė užmiršti rūpesčius, pyktį, švarinti sielą ir kūną darnoje su gamta.

Po šio rytinio ritualo maistas atrodė šventas ir paprastas, kūnui jo reikėjo nedaug,  reikšmingas atrodė kiekvienas kąsnis ir kiekvienas gurkšnis.

Pliaupiant  lietui, mintys ir kojos nunešė iki Nemuno senvagės.

Ten pievos brasta pakrantės krūmus ir žolynus skyrė į dvi dalis. Tamsiam vandeny  tas kelias tęsėsi tarp lelijų, po vandeniu tarpais žolėmis susipindamas  į amžiną sueitį. Lietus atgaivino augalų galias, įkaitinti saulės spindulių kvapai skleidėsi visomis spalvomis, vėjas glamonėjo kūną,  kvietė atsiduoti vandeniui ir užsimiršti…

Vieškeliu atgal Eglę pašaukiau, pasakiau, kad bėgsiu žvyruotu taku iki prieplaukos, bebėgant mane pasivijo melodija, sulėtinau žingsnius, žodžių nebuvo, jų ir nereikėjo. Garsas liejosi pakelių žiedais ir žolynais, vijokliais ir gervuogėmis, ištirpdamas pušynėlių ir miškelių sienose grįždavo atgal. Eglutė valdė  darnų gamtos orkestrą, kaip tos žemės ir tų garsų karalienė. Pakelių panemunės pievų juodmargės karvės ir balti veršeliai judėjo kaip sulėtinto filmo juostoje, juos keitė gandrai,  į stovyklą grįžau takeliu tarp medžių, kairėje palikdama sodybos avilius su nutilusia dieviška melodija.

Atėjo eilė budėti virtuvėje, pietus gaminti pradėjom anksti, viskam vadovavo Dalytė. Stengiaus paklusti jos nurodymams. Mano noras buvo  sukurti tvarką lauko virtuvėje, gražiai išdėlioti sandėlyje maisto atsargas,  visą tai padaryti nesuardant esamos kompozicijos. Vyrai paslaugiai nešė  vandenį, Vytautas grėbstė  virtuvės aplinką. Pabėgau iki vieškelio žvyro ir nušveičiau puodus.

Pavakary raudonas  mūras atvėrė duris į erdvią menę, kvepiančią bičių vašku, koriais ir medum. Per vidines duris į menę įėjo vyras ir moteris garbaus amžiaus bet jaunatviškais ir vydūniškai šviečiančiais veidais. Birutė ir Kazimieras visos tos šventovės svetingi šeimininkai, ir  pasaulio gerumą įkūnijančiomis šypsenomis, kokių nesuvaidinsi ir neužsiklijuosi.

Apėjau namą iš kiemo. Kiemo fasadas išraiškingesnis, su paslaptingu įėjimu į rūsį, apsuptas neįprastos daržovių ir žiedų  draugystės, su tujų bokšteliais tarp įvairiaspalvių gėlių, su  lipančiais į viršų agurkais, su netikėtomis medžių skulptūromis ir vijoklių arkomis, iš žemės lendančiomis raudonų burokėlių galvomis. Visą tą sodą lankė bitės, pavargę grįžtančios į  geltonus avilius, sustatytus už dar vieno paslaptingo aptrupėjusių plytų rūsio, šalia kurio ant kalnelio, augalų apsupty slėpėsi nedidelis lanksčių formų betoninis vandens baseinėlis.

Namie palikau Vydūno knygą. Supratau,  kad   raštas tik dalinai atspindi kūrėjo sielą, ją reikia suvokti išgyvenant  panemunės dvasią, pirminius šaltinius, talento ir epochos ištakas, gyvybę ir dievybę. Tikroji dievybė veržės  per  apeiginių  bažnyčių mūrus, duso   Mdinos inkvizicijos požemiuose. Su vydūniečiais kalbėjom, kad tikras dievas neuždaromas, dievui nereikia tarpininkų,  inkvizicijos laužuose sudeginusių   protingiausius Europos vyrus ir  gražiausias moteris. Gyvojo tikėjimo idėja sklandė ore, dėliojosi mintyse, tereikėjo ją išgryninti žodžiais. Po Vydūno dvasios lobynus, po jo gyvenimo vingius vedžiojo Vacys, Rima ir Tomas, o mes susėdę lauke ant suolų, ar bičių vaško menėje klausėm praeities šviesuolio gyvenimo istorijų, jo sąsajų su tuometės vokiečių filosofijos žiedu, su prieštaringojo Nyčės įtaka. Filosofinis fonas intrigavo, persipynė  su teosofinės simbolikos  grafika, kurią  būrė Antanas kaip senovės išminčius, raudonu raiščiu perjuosęs žilas  garbanas. Vacys ištraukė apylinkės žemėlapį, ruoštasi ieškoti Vydūno pėdsakų, sodybų liekanų jį pažinojusių žmonių. Diskusijoms nurimus, atgimdavo dainos, kanklės, žodžiai buvo aiškūs, nes jie buvo arti,  jaučiau  šilumą  dainuojančių lūpų  ir kanklių stygų virpesį.

Į stovyklą atvyko šeima iš Suvalkijos, vyras ir moteris, dainingi ir linksmi, privežė vaišių, kaimiškos duonos, žolelių arbatų, juostų ir juoko. Vyras ir moteris abu tvirto stoto, vaikai laikėsi nuošaliau, dainavo, kalbėjo, o vakare išvažiavo, palikę skardų ilgaplaukės moters klegesį ir vyro rimtumą, ir vaizdą  lietuviškos santarvės, aprengtos lino drabužiais, susegtais gintarinėm segėm.

Išsiruošėm į kapinaites, prasidėjus lietui, su  vokiečiais, Vydūno gerbėjais, vyru ir moterim. Kelionės atidėt negalėjom. Paniuro ir graudžiai ašarojo dangus virš Bitėnų ir virš Rambyno. Stovėjom prie žemaūgėmis tujelėmis įrėminto Vydūno kapo su dailiu nedideliu akmeniu. Stambūs lietaus lašai  merkė, jaunus ir garbingo amžiaus. Kūnų sušildyti   vandens lašai gėrėsi į kapinaičių žemę, prausė mirusius, duodami  žinią apie gyvųjų apsilankymą.

Ant Rambyno lietus  įsisiautėjo, stovinčius ant kalno  talžė  šaltais vandens šuorais, tekėjo žemyn į pakalnę, maišės su šaltiniais, čiurleno į Nemuną. Migloj ir vandeny skendo upės vingis, medžiai, pastatų siluetai ir dangus.  Rūkai alsavo žemai, virš vingiuotų šaltinių, po pušų viršūnėm.

Sulijo viskas, pievos, palapinės,  vakare malkos sunkiai degė, apie laužą vyniojosi kamuoliais dūmų.  Lauko virtuvės prieangy, tamsoje kalbėjau su gydytoja tauria ir protinga, apie  gyvenimą, apie kančią, apie pagalbą sergantiems.

Gulėjau palapinėj, šiltame miegmaišyje, klausiau barbenančio lietaus, vėjo,  galvojau, kaip reikės grįžti iš rojaus į gyvenimą. Prisiminiau Angelės ir Raimondos pasakojimus apie Sajanus, apie žmonių gyvenimą atšiaurioj gamtoj, kur išsigrynina žmonių ir gamtos santykis, jausmai ir tikėjimas.

Paskutinę dieną Diana filmavo Stichijų Brolius. Diana su vyru į stovyklą dviračiais atkeliavo iš Šiaulių. Gražus vėjų nugairintas jos veidas po truputį atsigavo.  Paskutinę dieną valgėm pietus su sodybos šeimininkais, vėl lyjant lietui per pusę pjautas virtas neluptas bulves, pagardintas  sviestu ir daržovėm. Prie stalo mūsų buvo nedaug, kiti išvažiavo Vydūno takais.  Žodžiai, maisto kąsniai, arbata medus, įprastas gyvybės ir bendrumo amžinas ritualas. Aplink stalą šviesūs žmonių veidai, paženklinti rojaus burtų, rojaus žemėje, kurio nenorėjau palikti.