Naktigonė Anykščių regioniniame parke

„Paprasčiausiai pasiilgau arklio, jo protingų ir gerų akių“. Šiais Justino Marcinkevičiaus žodžiais rugpjūčio 2-osios pavakare prie Šventosios upės buvo pradėta Anykščių regioninio parko (ARP) direkcijos suorganizuota naktigonė. Naktinis arklių ganymas, anksčiau buvęs įprastas vyrų darbas, šiomis dienomis yra likęs tik kaip graži tradicija ir dar gyvų mūsų senolių širdyse glūdintys prisiminimai…

Jais šventės metu ir pasidalijo andrioniškietė Genovaitė Lapienienė – šiemet 90 metų jubiliejų atšventusi senolė. Ji itin didelio susidomėjimo susilaukusio žirgų maudymo upėje metu stebėjosi, kad anais laikais ant arklio užsėdęs žmogus tokio aplinkinių dėmesio nesulaukdavęs. Juk tai buvo pernelyg įprasta, o dabar arklys kaime tampa kone retenybe!

Mažėja kaimuose arklių, pamažu ima užželti nebeganomos nedidelės natūralios pamiškių pievos… Tad į naktigonę, į kurią šeimininkai arklius ganyti atriedėjo trimis kinkytais vežimais ir net septynetas raitelių atjojo su dviem kumeliukais priešaky, rinktasi ne tik prisiminti senųjų tradicijų, bet ir papasakoti apie natūralias pievas: kuo jos ypatingos ir kodėl jas būtina išsaugoti. Šventosios senvagių draustinyje, kur ir vyko renginys, gausu įvairiausiomis žiedų spalvomis marguojančių stepinių pievų, į kurias žirgus ir paleidome ganytis.

Kaip ir senovėje naktigonėje buvo žaidžiami žaidimai, iš nendrių gamintos dūdeles, kad grojant naktis neprailgtų, buvo pateikta daug žinių apie arklį. Arklio muziejaus piemeniu prisistatęs Mindaugas Karčemarskas papasakojo linksmų nutikimų. Laimės simboliu – pasaga – džiaugėsi laimingieji, kuriems pavyko atsakyti į klausimus apie arklius. Komandos „Laimės žiburiukai“ ir „Puntukai“ tarpusavyje varžėsi, kas geriau išmano su arkliais susijusius pasaulio rekordus, kuriems pasiseks daugiau mįslių įminti.

Šventės dalyviai, ypač patys mažiausieji, glostė arklius, tapšnojo jiems per sprandą, žvelgė į jų protingas ir romias akis bei noriai sėdo ant balno. Vieni pirmą kartą savo gyvenime, kiti – ne. Daugelis paskutinį kartą jame sėdėjo prieš keliasdešimt metų, o dabar vėl sėdosi, kad tik pajustų tą neapsakomą bendravimo su žirgu malonumą. O kiek džiaugsmo visiems sukėlė arklių maudymo akimirkos!

Prieš ilgą ganiavos naktį reikėjo pasistiprinti. Dar prieš sutemstant į pievas išėjo žoliautojai. Pririnkę pilną krepšelį įvairiausių vaistažolių subėrė jas į katilą arbatai. Šventės dalyviai gaivinosi ir šildėsi nenusakomo aromato ir skonio arbata iš pačių prisirinktų žolelių. Netrukus šventės svečiai gardžiavosi čia pat ant laužo kepta kiaušiniene su spirgučiais. Pasistiprinus atėjo metams šokiams, žaidimams ir dainoms. Kokių tik muzikos instrumentų tą vakarą nebuvo išgirsta – dūdmaišis, ragas, švilpas, bandonija, būgnas bei lūpinė armonikėlė! Sutartines traukė ir jaunimas, ir vyresni svečiai. Virvės traukime ir kituose žaidimuose jėgas išbandė ir galiūnai naktigoniai, ir patys mažiausi naktigoniukai.

Apklojo pievas balzganas rūkas, ryškėjo pilnatyje besiganančių arklių siluetai, žiogų čirpimas ir aplink laužą susėdusio jaunimo dainos ir juokas jaukiai drumstė tylą. Argi gali būti kas gražiau šiltą vasaros naktį?..