Rytprūsių istorija, žinia, nėra Lietuvos istorija, vis dėlto ji mums sava – ir didelę to krašto dalį Mažąja Lietuva vadiname, šioje dirvoje suleistos nemenkos mūsų Raštijos šaknys, ir dar nesena – XX-ojo amžiaus – tragiškoji istorija ne vieno rytprūsiečio, net ir „grynakraujo“ vokiečio, likimą pavertė lietuvišku… Manau, galime pasidžiaugti, kad literatūriniame šios istorijos veidrodyje jau regime ne vien didingas Mažvydo, Donelaičio ar Herkaus Montės figūras, bet ir mažų žmonių Istorijos traiškytus likimus. Turiu galvoje istorines mūsų baltąsias dėmes naikinančius vienas po kito pasirodžiusius romanus – pirma Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“, o visai neseniai ir Roko Flicko „Paskutinis traukinys“. A. Šlepikas koncentruojasi į „vilko vaikų“ tematiką, konkrečios vokietės mergaitės, tarp daugelio kitų duoneliavusios sočiame ir ramiame (lyginant su pokariniais, sovietų armijos nuo „fašistų išperų“ valomais Rytprūsiais) kaimyniniame krašte.
R. Flicko romanas epiškesnis, apimantis ilgesnį laikotarpį, herojų likimus įterpiantis į istoriškai faktografinį kontekstą. Informatyvi knyga! – atsišaukė manyje vos įnikus skaityti: išties ši knyga verta dėmesio ne tik dėl „siužetinės intrigos”, bet ir dėl istorinio laikotarpio, kai kurių rečiau apmąstomų jo „užkaborių” nušvietimo.
Romano siužetas ir kontekstas sukoncentruojamas apie pagrindinę ašį – Valterį Toleikį, Vakarų Vokietijos architektą, 1975-isiais apsilankiusį, suprantama – per Maskvą, „Inturistui” globojant, Karaliaučiuje, savo gimtajame Kenigsberge (ir mes priimsime šį vokiškosios žiūros diktuojamą vardą). Prasmingai pasitelkiami nuolat vienas kitą keičiantys du laiko pjūviai: dabartis (dešimt 1975-ųjų dienų) ir praeitis (keletas prieškario-karo-pokario metų), pastarajai iškylant ne tik subjektyviame herojaus prisiminimų veidrodyje, bet ir Toleikių šeimos istoriją autoriui rutuliojant iš kitų jos narių, dažniausiai – Martos Toleikis (Valterio mamos) perspektyvos ar įterpiant istorinių faktografinių žinių.
Skaitytojus iškart suintriguos atvykėlio iš Vakarų Vokietijos pavardė, suprantama, paaiškės, kad jo tėvas – lietuvis, ne, ne Rytprūsietis mažlietuvis, o Kenigsberge studijavęs tauragiškis Vincentas, vedęs Albertinoje sutiktą Martą, kenigsbergiečių Kriugerių vienturtę, susilaukęs su ja dviejų sūnų (regis, uošviams ir žmonai turėjo neįprastai skambėti mažylio vardas – ne Karlas, bet Karolis…). Lietuviškoji gija čia nenutrūksta, likimas Toleikių šeimą su Lietuva vis susieja. Dar ne itin gąsdinančiais 1939-aisiais Vincentas Toleikis gauna pasiūlymą dirbti Lietuvos laikinojoje sostinėje – pirmoji į Kauną, į vyro darbovietės „Pienocentro“ suteiktą butą Laisvės alėjoje įsikelia Marta su vaikais (Vincentas kol kas dar turi įsipareigojimų savo tarnybai Kenigsberge). Deja, kuriamus planus sužlugdo 1940-ųjų metų įvykiai. Manau, per šeimos likimą aktualizuotas istorinis faktas – „besibičiuliaujančių“ Vokietijos ir Sovietų Sąjungos 1941 m. sausio susitarimas leisti iš Lietuvos į Vokietiją išvykti vokiečių tautybės asmenims bei Reicho piliečiams – ne vienam skaitytojui bus nauja detalė. Šiam procesui oficialiai vartotas „repatriacijos“ terminas, tad tekste nuskambantis „deportacija“ (p. 51) yra šioks toks liapsusas – bent šiuo atveju tikrai negalime kalbėti apie priverstinius ištrėmimus.
Taigi nors punktyru nubrėžkime siužetinę liniją toliau. Marta su vaikais 1941-ųjų pradžioje grįžta į Kenigsbergą. Kurį laiką visa šeima – kartu su tėvais Kriugeriais – ypatingų negandų nejaučia, bet Vokietijai pergalingai užkariaujant buvusią „draugę“ Sovietų Sąjungą, į šios priglobtą Lietuvą atgal siunčiami persikėlėliai vokiečiai, tarp jų – ir neturinti kito pasirinkimo Toleikių šeima (dabar jau autorius priima ir vartotą „repatriacijos“ terminą). Fortūnai nuo Reicho armijos nusisukus, 1944-ųjų kovą Marta su vaikais gauna leidimą evakuotis į Kenigsbergą, Vincentas su į Kenigsbergo karališkosios pilies archyvą privalomomis pristatyti bylomis iš Kauno iškeliauja liepą, sėkmingai pasiekia miestą ir šeimą. Netrukus – paukščiams pranašiškai grėsmingai jau birželį išskridus į saugesnius kraštus – Marta su vaikais nuvyksta paviešėti pas giminaičius į žvejų kaimelyje prie Aistmarių. Ir nesutarimams kylant, ir nerimui dėl artimųjų stiprėjant, Marta susiruošia į Kenigsbergą – jau ir traukiniams nebeinant, pavykus įsiprašyti į gaisrininkų mašiną, o šios Kenigsberge po britų aviacijos antskrydžių, matyt, turi darbo; savo gimtojo namo vietoje randa griuvėsių krūvą, abejonių, kad po ja liko tėvų ir vyro kūnai, nelieka. Taigi Martos ir vaikų laukia „chrestomatinė“ situacija Raudonosios armijos užimtame mieste, kai nugalėtojų kraują kaitina tokių ideologų kaip Ilja Erenburgas šūkiai nesigailėti fašistų išperų. Dauguma išlikėlių ne tik per bombardavimą yra praradę savo namus, turtą, bet ir užkariautojų (netrukus ir civilių kolonistų) nuolat išvejami iš rasto padoresnio prieglobsčio, užmiesčio vilų. Gerai būtų, jei tik tiek! Esame girdėję, ir autorius visai nesutirština spalvų minėdamas gaujų prievartautas moteris, mergaites. Ir Marta – vaikams uždarytiems kitame kambaryje viską girdint (nors mama neišleidžia nė garso) – išprievartaujama kelių kareivių, po to bado ir nevilties nualinta miršta. Žiaurusis, plėšikaujantis likimas švysteli bent paguodos dovanėlę – našlaičiai sutinka jauną merginą Idą Helm, neturinčią kur prisiglausti, tad pakvietę į savo pusrūsį, jie įgyja globėją.
Romano pasakojimas skiriamas į dvi dalis (dar priduriamas baigiamasis „Autoriaus žodis”) – „Paukščiai išskrenda birželį” ir „Vilko vaikai”, atspindinčias istorinės praeities periodizaciją: iki aiškiai numanomos, Vokietijos, ypač Rytprūsių gyventojams pragaištį nešančios karo pabaigos 1944-ųjų vasarą ir karo baigties bei pokario. Tiesa, „vilko vaikais” autorius pavadina jau pačiame sugriautame Kenigsberge bešmirinėjančius, besirausiančius išbadėjusius, beglobius vaikus – nelaukdamas, kol jie išvyks duoneliauti Lietuvon. „Šiandienos“ linija nuosekliai tęsiama abiejose dalyse.
O ta šiandiena – ir praeities pėdsakų paieškos. Mat paauglys Valteris, sugrįžęs po antrojo pasiduoneliavimo Lietuvoje – išvykęs buvo kartu su sirguliuojančiu jaunesniuoju broliuku Karoliu ir panele Ida, tik tiedu jau anksčiau grįžo atgal – jis saviškių neberanda, jų pusrūsis rusų užimtas, po nieko nedavusių bene poros metų paieškų užsiregistruoja vykti Rytų Vokietijon – mat tokia kampanija, išsiunčiant užsilikusius vokiečius buvo vykdoma! Traukiniui pajudėjus iš stoties, jis pro langą pamato į peroną atskubantį būrelį vaikų, tarp kurių yra ir Karolis, bei, matyt, vaikus globojanti Ida Helm… Pavėlavusieji į 1948 spalio 21-os traukinį, jau paskutinę šios „repatriacijos“ galimybę, pasmerktieji sovietinei mimikrijai… Taigi kone trys dešimtys nežinios metų, kol galiausiai Valteris leidžiasi į brolio ir panelės Idos paieškas. Jos tarsi sėkmingos – abu surandami, ir Stanislava Bolšova tapusi Ida, ir gyvenimo gerokai aplamdytas, gėrimu nuoskaudą malšinantis brolis, dabar jau Fiodoras. Ne rožinėmis spalvomis nupieštas brolių susitikimas suteikia romanui autentiškumo, gyvenimiško tikrumo. Nors kai kada autorius susigundo lengvesniu keliu – supaprastindamas situaciją ar „išvengdamas“ kasdienės logikos (tarkim, neįtikėtina, kad panelė Ida, turėdama su Karoliu išsikraustyti, įsikūrusi kartu su juo Kranco vaikų namuose, nesugrįžtų pranešti adreso žmonėms, Martą su broliukais į tą pusrūsį pakvietusiems ir gyvenantiems šalimais; juk savaime aišku, kad Valteris jų ieškos ten).
Galbūt siliaus gurmanai romane pasiges ir subtilumo, neišsakytų reikšmių plevenimo tarp eilučių, pasakojimą įvertins kaip pernelyg tiesmuką, sausą, „reportažinį“. Bet negalima nuneigti, kad romano karkasas gerai suręstas, siužetinė linija vykusiai sukomponuota, intriga užmezgama ir palaikoma. Istoriniai faktografiniai intarpai pasakojimo nesutrikdo, o tarsi sukuria „scenovaizdį“, žymiai ryškiau nušviečiantį herojų situaciją ir veiksmus. Juk ir fragmentiškas Kenigsbergo „atkapstymas“ iš po sovietinės Kaliningrado nykumos prasmingas ir intriguojantis – 1975-ųjų Valterio klajonėse po miestą gatvių pavadinimai vis dvigubinasi: „leidosi Kijevskaja, buvusia Dirschauer, gatve“ (p. 242) ir pan.
Romanui įtampą išlaikyti padeda ir „privaloma“ meilės intriga, kurią užmezga 42 metų Valteris Toleikis, kaip suprantame, išvaizdus, sportiškas, taigi ir patraukus, vyriškis su Inturisto gide, 29 metų išsiskyrusia Svetlana. Tik toks įspūdis, kad autorius ir šįkart sau pasilengvina užduotį, „padovanodamas“ herojui lėktuvo katastrofą, kurioje prieš keletą metų žuvo jo žmona ir du vaikai. Bet Svetlanos „išblaivėjimas“, atsitraukimas, suvokus visas komplikacijas, kurias sukeltų rimtas pasiryžimas susieti savo gyvenimą su Vakarų Vokietijos piliečiu, tikrai įtikinamas.
Flickas knygą užbaigia „Autoriaus žodžiu“, galima sakyti – straipsniu apie Kenigsbergo sutriuškinimą; tai, man regis, romanui jau perteklinė informacija. Tuo labiau, kad kontekstui daugiau negu būtinas istorines faktografines žinias autorius įterpia į patį tekstą. Kai kurių „perteklinių“ atsišakojimų nuo siužetinio karkaso yra ir pačiame romane; juos galima vertinti įvairiai – ir kaip praturtinančius pasakojimo audinį. Bet aš, tarkim, ne visai pagrįsta laikyčiau Sovietų sąjungos pasiuntinio N. Pozdniakovo ir Lietuvos „pažangiųjų“ intelektualų, Draugijos SSSR kultūrai pažinti aktyvistų bendrystės liniją – taip, pakankamai vaizdingą ir įtikinamą šio flirto vaizdelį (sovietinėj ambasadoje Spalio revoliucijos metinių 1939-aisiais švęsti susirinkusių menininkų Petro Cvirkos, Teofilio Tilvyčio, Petronėlės Orintaitės ir kitų pokalbėliai)… Pats Lietuvos „draugiško“ sutikimo įsileisti sovietų kariuomenę ir tolimesnis „savanoriškumas“ svarbu herojų – Toleikių šeimos – likimui, bet ar istorinėms pervartomas, nupučiančioms lyg pūką asmeninius planus, nusakyti nebūtų užtekę sovietinių tankų, išvystų pro langą, 1940-ųjų birželio 15-osios – sekmadienio, suplanuoto praleisti zoologijos sode – rytą? Kartkartėm pajunti, kad autorius nori pasidalinti jį dominančiomis žiniomis, ir tik todėl ši informacija tampa biografine detale – tokį įtarimą sukėlė Stanislavos Bolšakovos (Idos Helm) prisipažinimas Valteriui, kad ji nėra „tikra“ kenigsbergietė, o gimusi dvare netoli Alenšteino, 1927-aisiais padovanoto generolui Hinderburgui – taip yra progos papasakoti apie šį dvarą ir jo savininką…
Bet jei nusiteiksime ne smulkioms priekabėms, o ne itin tolimos – laiko ir erdvės atžvilgiu – tragiškos istorijos studijoms, Flicko knyga itin pravers.
Jei jau pradėjome kalbą sugretinę Šlepiko ir Flicko romanus, tuo ir užbaigsime, tiesa, tik knygos vizualinio įspūdžio palyginimu. Jaučiu didelę pagarbą šviesaus atminimo Romui Orantui būtent kaip knygos dailininkui, vis dėlto mano akyse jo apipavidalintas romano apie „vilko vaikus“ viršelis įtaigumu nusileidžia „Paskutinio traukinio“ dailininko Agniaus Tarabildos sprendimui. Abiem atvejais panaudotos nuotraukos užmena vaiko (vaikų) kelyje motyvą, tačiau tragiškos nežinios nuotaika tvyro tik toje dviejų „vokiškomis“ kelnytėmis vilkinčių berniukų, keliaujančių geležinkelio pabėgiai nuotraukoje (ar jų montaže? – autoriai Alexey Nikolayev ir Leslie Caldwell).
P.S.
Kaip galinio knygos viršelio tekste paaiškina autorius, 1989-ųjų pavasarį tapęs Lietuvos vokiečių-lietuvių kultūros draugijos primininku, juo buvęs iki 1992-ųjų, jis iš „vilko vaikų“ išgirdo daug skaudžių pasakojimų „apie 1945-ųjų balandžio mėnesį Kenigsberge įvykusią tragediją: civilių gyventojų prievartavimus, žudymus ir plėšimus, baisų badą ir vietinių gyventojų genocidą“. Jei ir kitų pasakojimai inspiravo šį romaną, vis tiek galime numanyti autorių jį rašius ne iš „objektyvaus pašaliečio“ pozicijų. Knygos anotaciją papildo trumpa informacija apie R. Flicką: archeologas, ekonomistas, habilituortas socialinių mokslų daktaras, profesorius, gimęs 1936 m., iki 1989-ųjų buvęs Roku Alvydu Liaukoniu. Matyt, asmeninis likimas ir apmąstytoji istorija – Lietuvos ir Rytprūsių – dar subrandins ne vieną knygą.
Rokas Flick. Paskutinis traukinys. – Vilnius: Alma Littera, 2012. – 384 p.
