
Šiais metais gegužės 5 d. Švenčionyse jau septintąjį kartą nuskambėjo Aukštaitijos regiono sutartinių šventė. Tai iš rajono į rajoną keliaujantis renginys, į kurį susirenka sutartinių atlikėjai iš visos Aukštaitijos – giedotojos, ragininkai, skudutininkai iš Kupiškio, Ignalinos, Visagino, Pasvalio, Vilniaus rajono, Panevėžio, Zarasų, Ukmergės. Pirmoji regioninė sutartinių šventė „Kokių sutarysma” surengta 2006 m. Kupiškyje. Šventės sumanytoja – Kupiškio kultūros centro etnografė Alma Pustovaitienė. Šventėje dalyvavo kupiškėnų „Kupkėmis”, Pasvalio „Rags”, Biržų „Siaudela”, Zarasų „Seluona”, Šiaulių „Vaiguva”, Salamiesčio „Vijunytė” (Kupiškio raj.), rokiškėnų „Gastauta”.
Sumanyta kaip tęstinis kilnojamasis renginys, šventė kasmet keliavo iš vieno sutartinių arealo rajono į kitą. 2007 m. sutartinių šventė „Suminjoje geri svečė” vyko Biržuose, 2008 m. „Aušta aušrela” – Rokiškyje, 2010 m. „Trijula sesula” – Pasvalyje, 2011 m. „Sutarjėla”- Zarasuose.
Šį kartą visus į šventę svetingai sukvietė Švenčionių rajonas. Kadangi jame, kaip niekur kitur, gausu senojo lietuvių tikėjimo liudininkų – archajiškų vandenvardžių, vietovardžių, šaltinių, akmenų, piliakalnių, pilkapių, šioje šventėje ir buvo tai ypač akcentuojama.
Pirmoji šventės dalis vyko Nalšios muziejuje, kurio salės sienas papuošė autorinė Vaido Garlos ir Algio Jakšto fotoparoda „Vandens ir žalvario kalbėjimas”.
Prof. dr. Daiva Vyčinienė savo pranešime „Lietuviškasis sutartinių fenomenas amžių tekmėje” labai įdomiai pasakojo apie gamtos garsų sąsajas su sutartinių melodika, visi susirinkę turėjo progos dar kartą pamatyti filmuką, kuriame sutartinės pristatomos UNESCO.
Antroji, apeiginė šventės dalis vyko ant Perkūnkalnio, stūksančio netoli Švenčionių, Cirkliškio parke. Parko pakraštyje, prie nedidelio ežerėlio, dunkso didingas Cirkliškio piliakalnis, archeologų datuojamas I tūkst. vid. – II tūkst. pr. Kadaise čia buvo alkas ir stovėjo akmeninis dievo Perkūno stabas, kuris įsigalėjus krikščionybei, buvo nuridentas į greta esantį ežerą. Perkūno kalnas – unikalus, paslaptingas senosios baltų religijos paminklas, susijęs su to laikotarpio žymiausiomis mūsų valstybės istorinėmis asmenybėmis kunigaikščiais Mindaugu, Treniota, Daumantu.
Žaliame gamtos prieglobstyje, skambant ragų garsams, visi iškilmingai užkopėme ant piliakalnio. Čia, aplink liepsna prabilusį aukurą, vainikas, simbolizuojantis Saulės ratą, metų ratą, sutartinių cikliškumą, buvo siunčiamas iš rankų į rankas ir palydimas sakralios sutartinės giesmės, apkeliavo visus susirinkusius. Čia, prie aukuro, „Dagilėlio” vadovė Jūratė Martinkutė visus iškilmingai pakvietė kitais metais pratęsti šventę Ukmergės rajone. Jai buvo įteiktas šventės simbolis – aukštaitiškoji šimtaraštė juosta.

Taip švenčioniškiai, padedami gausaus svečių būrio, pagerbė savojo krašto senovę ir archajišką, magišku skambesiu pasižymintį lietuvių liaudies polifoninės muzikos perlą – sutartines.
o niekas nebandė Perkūno ežere ieškot?
Ežerėlis labai dumblėtas ir prižėlęs, gal todėl ir nebandė.
“…šventė kasmet keliavo iš vieno sutartinių arealo rajono į kitą.” – AREALO
“…ir buvo tai ypač akcentuojama.” – AKCENTUOJAMA
“Lietuviškasis sutartinių fenomenas amžių tekmėje” – FENOMENAS
“…gamtos garsų sąsajas su sutartinių melodika…”- MELODIKA
“…Perkūno kalnas – unikalus…” – UNIKALUS
“…vainikas, simbolizuojantis Saulės ratą, metų ratą, sutartinių cikliškumą,…”- SIMBOLIZUOJANTIS, CIKLIŠKUMĄ
“…šventės simbolis…” – SIMBOLIS
“…pagerbė savojo krašto senovę ir archajišką, magišku skambesiu…” – ARCHAJIŠKĄ, MAGIŠKU
Kodėl jums rūpi kūrybinis lietuvių paveldas, jei taip niekinate lietuviškus žodžius?
Gal kas išverstų: “senovę ir archajišką”? Bent suvoktumėte tuos svetimžodžius…. 🙁
ačiū už pastebėjimą, jis naudingas, bet tai gana plačiai vartojami žodžiai ir jie man visai netrukdo mylėti ir puoselėti kūrybinį lietuvių paveldą