-Jūs negalite patekti į tą pačią upę du kartus.
-Mokslas yra organizuotos žinios.
Išmintis yra organizuotas gyvenimas.
Man labiau stebina du dalykai,
žvaigždėtas dangus virš manęs ir
moralinis įstatymas manyje.
/Immanuel Kant/
Brangieji,
Lietuva palydėjo tą, kuri buvo pirmoji – mūsų „Ginatrinė ledi“ – profesorė habilituota mokslų daktarė Kazimira Danutė Prunskienė. Nurimo lyg jūroje audra – kilusi prisiminus istorinę asmenybę, malonu, kad spauda pakankamai gražiai ir subtiliai prisiminė valstybės istorijos švyturiu tapusią moterį. Iškili asmenybė, drąsi, nuoširdi lietuvė – moteris nuo Labanoro girios. Velionė Kazimiera Danutė Prunskienė savo darbais įėjo į mūsų visų tautiškumo, pasąmonės ugdymą. Apie mirusius gerai arba nieko, bet apie šią moterį negali pasakyti nieko kito, man iškyla geriausi, šilti, prisiminimai.
Teko pažinti Kazimierą Danutę, mokslininkę, Maskvoje, Lietuvos Akamedijos koridoriuose, stebėti jos mokslinį kelią Lietuvoje Vilniuje ir Maskvoje. Įsiminė man ji ir kaip draugė Kazimiera Danutė Prunksienė, kada užėmė vadovaujamas pareigas okupuotoje Lietuvoje. K. D. Prunskienė tarsi „žaltvykslė“, sužibus reikiamu laiku mūsų padangėje. Ji yra liftinio elito žmogus, kuri siekė savo mokslinių ir politinių tikslų, bet jie buvo svarbūs visai Lietuvai.
Velionė nesiekė geresnio, automobilio ar skanesnių vaisių ir rūbų iš elito parduotuvių. Man ir daugeliui ji nekartą yra sakiusi – „tai materialu ir laikina“. Po vieno susitikimo jos laukė vairuotojas, važiuoti kelias gatves senamiesčiu, bet ji nutarė eiti pati, tai tik parodo, kad „juodos volgos“ jai nebuvo gyvenimo tikslu.
Mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo, suplazda trispalvė, Lietuva pradeda busti. Po metų ne kažkokioje numenklatūrinėje salėje ar politiniuose rūmuose, o mokslo šventovėje, Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje profesorė habilituota mokslų daktarė LTSR Aukščiausios Tarybos deputatė, LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja sukviečia tuos, kuriems brangi Lietuva į Sąjūdžio suvažiavimą. Šalia jos stovi Romualdas Ozulas, Bronislovas Genzelis, ademikas Justinas Marcinkevičius, m. dr. Meilė Lukšienė, režisierius Arūnas Žebriūnas ir daugelis kitų, dabar visi jie ten aukštai Anapusybėje posėdžiauja, į savo gretas priima ir Gerbiamą Kazimierą Danutę. Ji buvo Operos baleto teatre ir paragino, kad laikas – ir Lietuva išstojo TSKP.
O 1990 kovo 11 dieną vakare ji aiškiai pasakė: laikas skelbti. Taip ir buvo padaryta – paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos Nepriklausomybė. Šviesios atminties Profesorė Kazimiera Danutė Prunskienė tapo viena iš Nepriklausomybės Akto signatarų. Velionė Kazimiera Danutė išrenkama ministre pirmininke. Jai visada rūpėjo mokslas kaip išugdyti kuo daugiau išsilavinusių asmenybių.
Vienas pirmųjų Atkurtos Lietuvos Vyriausybės nutarimų Vilniaus pedagoginiam institutui skubiai suteikti naujas patalpas. Ji perdavė partinės mokyklos ir leidžia įsikelti pedagoginio instituto vėliau tapusio universiteto fakultetams, tuo pačiu perduoda institutui bendrabutį. Ji, moteris, išvyksta į penkias svarbiausias pasaulio valstybes pirmasis vizitas JAV, vėliau Angliją, Prancūziją, Vokietiją.
Ji drąsiai pasako mes laisvi. Ji nebijojo užsienio saugumo agentų ir galimo savo tragiško likimo dėl savo veiklos. Po šio vizito Lietuvą pradeda pripažinti pasaulis. Maskva bando spausti savo gniaužtus ir ji kaip ekonomistė supranta kas yra ekonominė blokada, bando visaip spręsti šį klausimą, tačiau dešinioji dauguma spaudžia. Ji drąsiai ir iškiliai 1991 metais pareiškia „inkorpore“ profesionalų mišri mokslininkų pirmoji Vyriausybė atsistatydina. Ji nesileido į politines rietenas ir debatus, o išliko tikra Gintarine ledi įrašyta mūsų istorijoje.
Ji moteris žemės ūkio ministrė, ji moteris kandidatė į prezidentus, bet visur ji mokėjo diplomatijos ir politinės kultūros, kurios labai trūksta nūdienoje.
Mano ir Kazimieros Danutės Prunskienės keliai dažnai susitikdavo, visuomeninėje, mokslinėje ir politinėje plotmėje. Likimas lėmė, kad teko tapti jų politinio sąrašo vedliu. Noriu pastebėti, kad ji man imponavo kaip mokslininkė, mylinti ir mylima mama, močiutė, tikra lietuvė, o ne politikė. Aš Seime buvau 1 dieną, pasirinkdamas akademinį ir vadovaujamąjį darbą, toliau tęsti rektoriaus pareigas. Kada atsisakiau Seimo nario mandato ji nepyko, patylėjus suprato, kad mokslinis potencialas, kurį kūriau yra svarbiau negu politinis. Man šis politinis laukas buvo svetimas, kadangi buvo jau praėjus nepriklausomybės aušra tad palikau ji kitiems.
Profesorė dažnai lankėsi universitete, bendravo su studentais nors jos darbotvarkė nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro buvo užimta. Aš dažnai per upę matydavau jos kabinete ilgai degančią šviesą. Mintimis palydint Gerbiamą Kazimierą Danutę Prunskienę visada priminsiu jos žodžius – „Mes su Algirdu Mykolu Brazausku ir kitais kūrėme Lietuvą“, kuri kaip matome dabar sugrįžta į senosios Europos šeimą.
Ji nesivaikė žurnalų ir portalų viršelių. Atėjus gyvenimo tarpsniui kada teko išsiskirti su savo vyru Prunskumi, ji tai padarė taip subtiliai ir taip gražiai, kad dabartinė visuomenė turėtų daug ko pasimokyti, nes kito žmogaus liga ir ydos kartais gali tiesiog būti nepakeliamos ir sunkios ypatingai kūrybiniam ir moksliniam žmogui, ji iki paskutinio stengėsi, tačiau kartais gyvenimo keliai išsiskiria, bet lieka gražūs prisiminimai.
Pabaigai,
klysti yra žmogiška, kartais mes priimame sprendimus, kurie būna numatyti ateičiai, tačiau trumparegiški žmonės juos priima tiesiogiai. Deja, nors ir sunki liga sustabdė profesorės gyvenimą, tačiau Lietuvos ir Maskvos akademikų dėka, Kazimiera Danutė mylimųjų tarpe nugyveno gražų prasmingą gyvenimo tarpsnį, kuris išliks visų mūsų atmintyje. Vienas iš jos bendražygių aplankęs sunkiai sergančią profesorę Kazimierą Danutę Prunskienę negalėjo patikėti, kad ji sugiedojo Lietuvos himną.
Mūsų himno žodžiai „Vardan tos Lietuvos“ – tai tarsi įprasmina Kazimieros Danutės Prunskienės, mokslininkės, politikės, visuomenininkės viso gražaus prasmingo darbo Lietuvai jos žmonėms gyvenimo esmę.
Ramaus poilsio mūsų brangi profesore Vilniaus Antakalnio pušynų gojelyje, šalia tų, kurie buvo drauge gyvenimo kelyje…
Akademikas Algirdas Gaižutis
2026-08-11, Vilnius
Kaip praskaidrinti atminimą, – lūžio Birželio 3 d. Akademijoje (regint veik be Akademikų nūdienos Lietuvos padangę).
Kokia Mokslo, kokia iškilių Akademikų atsakomybė (po lemtingo 1926-12-17 perversmo, dar be Akademikų, bet … veiksmingesnio ryškiai iškiliau ne tūli nelaimėliai Akademikai atsiliekantys nuo Dabarties).
Mokslų Akademija, arba LMA, – galingas kūrinys ir “užraugta” slojike pajėga (neveikianti nuo pat A. Buračo su…);
tiesiog nesigilinant dėl čia “įsprausto-prasprūdusio” į Alką Akademiko užuojautų kolegoms.
Na, nebent šviesios atminties jų “Šviesos” sporto klubą Vilniuje prisimenant, išdidžiu ir …na drąsiu įvardu ankstesniu trumpiniu: Pedagoginio Instituto Sporto Klubas.
Prisiminimai apie lavoną (šiuo atveju Mokytojų kalvės – Vilniaus Pedagoginio) tai ir ženkli akademinės Akademikų gildijos giluminė žaizda: Akademinis AUKŠTOSIO MOKYTOJŲ MOKYKLOS pragaišinimas, ne ką menkiau nei “uždėtų” kolegų (vaizde) Sąjūdžio sąnarių R. Ozolo su K. Prunskiene, ir pat buv. Rektoriaus (be “rekcijos” gi) pragaištingų “įsiasmeninimo” sekų rinda.
Ne dėl Lietuvos… taip, ne dėl VALSTYBĖS ir TAUTOS veikta, o labiau dėl (na panašiu gyvu pavyzdžiu dar su Sąjūdžiu nesietą Č. Juršėną – KomPart. kolaborantų instruktorių ir jo paveldą vis “gyvuojančiuose”/???/ LKP CK ir LTSR AT mūruose turime dar ir dabar) gyvo išgyvenimo asmeniškai, noro… patys žinote, matėte, susidūrėte.
Apmaudu, įvairovė pakantume (per būsimą 1926 m. gruodžio 17 d. šimtmetį, neakademiškai) vis gožiant net Sąjūdžio galimybę (su ar be Lietuvos Šaulių sąjunga) muziejų kurti Sporto rūmuose, – Gynybą visos Lietuvos – visuose Stadionuose talkai Kariuomenei. Bukais svetimo kolaboranto vergvaldžio Armijos išlaikymo pavyzdžiais Taikai užtikrinti – visuotinį CSKA sporto klubų, net “Voentorgų” (karinės prekybos, kas jau ant “anglų” užlipę vien – tiem) pavyzdį perimt, pritaikyt; ne vien “Maisto Banko” blic parodomojo cirko akcijomis – neakademiškai.
ALKAS atsilikti negali, nuošaly būt juo labiau. O garbių personažų, kad ir Sąjūdžio, ar tokių kaip Ozolas su Prunskiene, ar ir kitų, – “kilnot” pervertint ir už tai, kad bent nesutrukdę sava destruktyviai asmenybine veikla,
kaip ir panašių nesąjūdinių brazauskų-juršėnų (lemtingu nuosaikumu Lietuvos Tautai užleidus vardan Laisvės naudagavystėms) brukt ant pjedestalo nereik.
Nubraukiama tuo bevardžiai ir tyloje (informacinėje !!!) nykstantys Tautos didvyrių vardai – tokių kaip Petras Cidzikas, Sigitas Lasavickas ar netgi Matas Šalčius (panaikinant atmintį, mokyklos vardą, – Šaulių Sąjungos įkūrimo pradžią, idėją ir sumanymą vagiant kitu vardu ir be atsakomybės, – Akademinės ar ne, jau ne tiek svarbu, bet … iš to pat nelaimėlio Pedagoginio Instituto netinkamo auklėjimo tai; padarinys). Taigi padaras.
Tampant niekuo – Akademinė tyla. Kas perims Mokslui Lietuvoje, Lietuvai – lietuvių tautai? LMA raidą ir garbę? Alkas?